Esminis klausimas

Posted: 2011-10-06 in Karate, Kovos menai, Savigyna
Žymos:, , , ,

Pavadinimas veikiau tiktų toks:

“Esminis instinktas klausimas“

Tačiau negaliu pažaisti pavadinimuose techninėmis priemonėmis. Bet suprantate, manau, ir taip, kad kalba eina apie klausimą, kurį, man netgi įdomu, kaip dažnai sau užduodate? Ar veikiau – ar iš viso jį sau užduodate?…

Labai paprastas: kam treniruojiesi?

Lažinuosi, kad ir sociologinės apklausos (beje, galite paimprovizuoti ir išbandyti ją ant savo artimųjų ir draugų) daryti nereikia, nes dalis (pagal kitus tyrimus – šioje respondentų grupėje vyrauja boksininkai) klausimo nesupras. Kiti paprašys patikslinti, ką turiu omeny, bet ypatingai pažengę dvasinės masturbacijos kelyje integralinių lygčių sprendimuose, tai jau patys man pradės baksnoti, kad ne “kam“, o “kodėl“ derėtų formuluoti.

Nes dėl kam – tai juk ir taip aišku: dėl savęs, brangiausiojo…

Nesiginčysiu. Veikiau netgi pritarsiu.

Ir tą mintį ne viename mano įraše šiame tinklaraštyje rasite vienokiame ar kitokiame kontekste, kaip antai: kad tik patys dėl savęs stengiatės, ir niekas kitas už jus nepadarys to darbo, kurį reikia patiems atlikti (įskaitant ir kaukuolės prakaitą); ar kad ta pati karate yra visiškai beprasmė savo rangais, titulais ir varžybomis, ir veikiau ji, kiek aš pats miglotai suprantu kad ir tą patį Miyagi Chojun (Goju-ryu karate), yra “atviro kodo“ (čia dera su kinų sistemomis lyginti); ar kad tai jums kovoti, o ne treneriui, todėl visai ne tiek svarbu, ką gali jis, o tai, ką jo dėka galėsi po to tu pats, ir pan.

Beje, prie pastarojo teiginio vienos dalies aš neužilgo dar grįšiu, tad neskubėkite ginčytis. Nes pasakysiu iškart, kodėl nepavartojau kodėl (o, kalambūras gavosi!).

Nes po kodėl – prasideda visokie varymai per pievas palaidais plaukais, basomis kojomis straksint bei gėlių vainikėlius pinant, apsirūkius prieš tai “žolės“ ir dainuojant kokias nors hipiškas dainuškas “ol jū nyd iz lav!“

Aha, “tu vėjo paklausk – tau vėjas atsakys“… Ko paklausi – to negausi.

Ypač, kai prasideda “vėjai“ su misijomis, tikslais bei siekiais, apvelkant visokiu filosofavimu, kas yra kovos menas, kaip jis dvasingai pasireiškia asmenybės harmoningame formavime, siekiant susilieti su Visatos visuotine energija QI (nepainioti su IQ!), persunkta meilės syvų (tfu, eufemizmas gaunasi!), kas vadinama keliu Do arba Dao, užbaigiant egzaltuotu vaizdiniu tarsi po gero tantrinio sekso, nors, ironiška, nei ten, nei šiuo atveju, gi reikalas prie užbaigimo per se ir nepriėjo.

Nekomplikuokite sau gyvenimo, net jei ir endorfinų nuo tos ekstazės ir gaunate, nepatirdami orgazmo. Štai todėl ir formuoju klausimą, ne kodėl treniruojatės, o kam treniruojatės.

* * *

Kaip labai nedvasingas primityvas atsakau – muštynėms.

Ne, nereikia čia tų išvedžiojimų apie “savigyną“ (o kodėl ne “kitągyną“ – argi silpnesniojo gynimas nugrimzdo į Letą negrįžtamai su galantiškuoju amžiumi?), “kovą“ (čia gal ne apie tą, kur vienas trumpų ūsiukų nevykęs dailininkas po nevykusio alaus pučo kalėjime ne mažiau nevykusiai grafomaniškai vokiečių kalba parašė kaip “Mano kova“?), ar “konflikto užbaigimą fizinėmis priemonėmis, jei susiklostė (o tai patys jos “neklostėt“, nes “aplinka visada kalta, o ne paksius“?) tokios aplinkybės“.

Caca de toro, arba kitaip – bullshit (yra toks smurtinis sportas – bulšido vadinasi; dar jos adeptai leidžia panašaus pavadinimo gliancinio glamūro žurnalą ir lietuvių kalba).

Visiškai nesvarbu yra tavo dvasinio išsivystymo rangas kokioje nors egzotiškoje religinėje praktikoje, kurios tavo nei bobutė, nei diedukas savo pilkuose arimuose, eidami paskui arklio uodegą, akyse net per retus šventadienius nematė, visa savo esybe nejuto ir, aišku, nepraktikavo, ir todėl savo vaikams (t.y. tavo gimdytojams, iš kurių savo socialinės elgsenos klišių sėmeisi nuo kūdikystės!) neperdavė.

Svarbu šiuo atveju tik tai, ar gali vožti, ir kaip sėkmingai, kam nors į snukį, ar negali. Viskas. Kai jau gali, tada galėsime panagrinėti, kas yra ir va tada jau – kodėl, karate ir dzen yra vieningi.

O iki tol uždavinėk sau tą klausimą kasdien ir kiekvieną treniruotės minutę nenuilstamai: kam tu treniruojiesi? Muštis? Tai kaip tai, ką tu darai, padeda tau išmokti geriau muštis?

Primityvu, grubu ir nedvasinga? Taip.

Bet kol sau neatsakėte į tą klausimą, tol treniruotė, kurioje išmokti norite dar geriau vožti kam nors į snukį (kad nebeatsikeltų), bus tik dvasinės masturbacijos forma fizinės išraiškos priemonėmis, kartais įvardinama eufemizmu “kovos menas“. Tarsi kovos menas nebuvo skirtas ką nors pridobti arba nudobti. O tuo, kuo jį dabar pavertė “eufemistai“, tai, aišku, jis varge ar jau besąs… Ir jei tai yra laisvalaikio praleidimo forma – tebūnie. Galite netgi vadinti ją kovos menu (štai todėl aš nemėgstu šio žodžio – jis yra pakaitalas, o ne sąvoka).

Goju-ryu karate, kurią aš treniruojuosi ir turėjau kvailumo pradėti studijuoti anksčiau, nei atsirado unikali galimybė mokytis pas mano dabartinį mokytoją Bob Honiball, yra sukurta muštynėms (platesne prasme, nes aš nekalbu apie peštynes).

Tiesą sakant, aš sunkiai matau kitą sistemą, taip gerai tinkamą šiam reikalui. Jų yra ir daugiau, galop, labai priklauso nuo paties “sisteminio atlikėjo“ – ta aikido, kurią demonstruoja savo vis prastesniuose filmuose talentingas bulšiteris, ypač kai kalba eina apie jo biografiją, Steven Seagal, yra puikiai tam reikalui tinkama, tačiau varge, ar tokią “aikido“ jūs rasite bent viename lietuviškame aikido klube (tai nereiškia, kad “blogai“ arba “jie niekam tikę“!).

Ir, tiesą sakant, Goju-ryu yra gal net kiek per gera sistema šiam reikalui – jos yra tiek daug, kad ir “cracked version“ (nulaužta – kompiuterininkams daug nereikia aiškinti apie tokių versijų “privalumus“ ir trūkumus, bet tai nereiškia, kad tokios versijos neatlieka savo funkcijų, o ir legaliose gi pasitaiko gliukų ir bugsų per akis) pakaktų per akis, ir tai, manau, taip pat yra Goju-ryu bėda, nes “kompleksinė sistema“ (o apie karate aš šneku tik kaip apie kompleksinę, o ne utilitarinę sistemą) kitąkart tampa ne sudėtine (savo dalimis ir elementais), bet sudėtinga (ne techniniais sprendimais, o sudėtinių elementų bei jų alternatyvų gausa!).

Štai todėl, kaskart ką nors atidirbinėdami, tobulindami ir šlifuodami, turite sau užduoti klausimą, o kaip tai padės man geriau muštis. Nereiškia, kad turite čia tuojau pat imti ir atmesti – ne! Gali būti, kad tos detalės ar elemento naudingumo dar iškart nesuvokėte. Pabandykite praktiškai. O gal visai patiks?… Gal netgi ir po kiek laiko visai tiks? Tiks tam, kad dar geriau išmoktumėte muštis.

Ir tą “muštis“ aš čia kartosiu iki koktumo. Kol šiukšlės mentaliniame lygyje suvokime bus galutinai iššluotos ir liks tik išgryninta praktinė pirmapradė (iš čia – ir šiuo atveju sinonimas “esminis“ temos pavadinime!) idėja – kaip tai padeda man geriau muštis? Nes tai išplaukiantis, ir labai praktiškas klausimas, iš tojo – “kam aš treniruojuosi?“.

Štai toks yra tikro kovotojo veidas (nuotrauka pasididina spragtelėjus): bendraklubiai pugilistai – ankstyvieji boksininkai. Karateka nuotraukų nerasite, nes reiktų dar pridėti sulaužytas rankeles-kojeles, nusukiotas galveles ar pridusintus, ne vien sumaitotus, snukelius…

Todėl yra ne stovėsena, o pozicija, kurią užėmus įgyji pranašumą prieš priešininką: gindamasis sustiprini savo padėtį ar puldamas, kariniais terminais kalbant – “užimi vyraujančią taktinę aukštumą“.

Todėl tai nėra šiaip smūgis ar spyris – tai yra įrankis, kuris sprendžia arba taktinę problemą, sukeldamas dar daugiau skausmo ir parengdamas priešininką galutiniam jo įveikimui (“frontas pralaužtas, kariuomenė paniškai bėga“), arba įtvirtina pergalę mūšyje muštynėse (“vadavietė iškėlė baltą vėliavą, kariuomenė sutriuškinta, rezervų nebėra“).

Todėl tai ne blokas ar šiaip užlaužimas arba metimas – tai fizinė priešininko kontrolė ir psichologinis jo palaužimas (“tris dienas kariuomenė siaubė užimtą miestą, išlakė viską, kas dega, ir išžagino viską, kas juda, o po to atvyko poručikas Rževskis ir prasidėjo tikrosios linksmybės“ – iš grafo Levo Tolstojaus romano “Karas ir taika paprastojo husarų poručiko akimis“).

Todėl netgi kata – tai ne “formalus kompleksas“ (reikalingas kam: egzaminams ar “dvasiniai praktikai“?), o konkreti taktinių veiksmų visuma, patogiai ir kompaktiškai sudėta į bendrą, vienijamą strateginės idėjos, visumą. Ir skirta kam, priminsiu?

Kad “čia ir dabar“ efektyviai primušti neprietelių savo. Ne “techniką tobulinti“ ar “karate praktikuoti“ bei “prisiliesti prie tradicinių kanonų“ – o kad atidirbtum iki automatizmo efektyvų veiksmą, kuomet adrenalinas muštynėse užpils akutes ir protelį, o prieš tave bus toks labai nemažas ir netgi labai fiziškai pajėgesnis (kitąkart – ir skaičiumi…) traumuoti ar suluošinti nusiteikęs ir tam visiškai pasiryžęs mušeika.

Ir jei jūsų bunkai (kata dešifruotė) tam reikalui netinka – tai užsidobkite į pagalvę su tokiu “bunkai“ patys iki tol, kol jus dar nepridobė vėliau skausmingai ir be minkštos pagalvės, gerokai prieš tai dar išsijuokęs iš kokio automatiškai atidirbto ir atlikto “nulūžusio manikiūro nukite“ (dūris tiesiais pirštais), kuris po to dar gali būti palydimas pašaipiais “ahaha, žėk, karatystas – pyrštus susilaužė, hahaha!“…

Tik su tokia nuostata dera eiti į treniruotę. Ir tik su tokia nuostata dera treniruotis. Ir jei kažkas tik gaišina jūsų laiką, nukreipia į šalį nuo šio tikslo (muštis – dar kartą kartoju!), kad ir kokias geras intencijas beturėdamas (aha, kelias į pragarą gerais norais ir yra grįstas) – apeikite arba pastumkite į šalį. Nes treniruojatės sau. Nes niekas už jus jūsų muštynių nesimuš. Pačiam teks.

Ir jei sau nuoširdžiai (jap. sei-i… hm) keliate tik tokį tikslą (sic!), o ne apgaudinėjate savęs ir nepuoselėjate iliuzijų, kad va, dar pora prijomų (kata, taolu, kombinacijų ir t.p.), dar pora metelių (gyvenimo negaila tuščiai aukoti?…), dar pora laiptelių dan/kyu sistemoje, ir va tada tai jau jo… tada tai jau taip…

Tada net ir labai sąžiningai prakaitą liejęs (ar dėl politinių organizacijos sumetimų gražiai trumpindamas kelelį priėjęs – apie tokius iš viso atskira kalba, kaip ir apie pirmeivius, susikalusius savo teritorinius kuoliukus kokios nors sistemos ar mokyklos “dykruose“ ir paskui užklydusių praeivių klausinėjančius iš aukšto “o kas tu toks?“), ilgai treniruotes lankęs bei visą egzaminams būtiną programą išzubrinęs instruktorius, gavęs savo tą išsvajotąjį jo statusą klube (ar dojo) rodantį šniūrėką pižamai susijuosti, gali eiti ir pasikabinti ant to savo raištuko greta artimiausios makivaros (tokia lenta daužymui – šiuo atveju, sausos šakos atitikmuo).

Nes čia svarbu tik du vienas iš kito išplaukiantys kriterijai: ar moka muštis ir ar gali mane išmokinti. Nes tik tai yra svarbu, o visa kita – ritualiniai povų žaidimai, veikiant testosteronui.

Beje, abu instruktoriaus kriterijai yra vienodai svarbūs, nes yra gerų peštukų, bet labai prastų mokytojų – ne veltui gi sakoma – “pedagoginis talentas“ arba “mokytojo gyslelė“ (tiesa, dar sakoma, kad pedagogas nuo pedofilo skiriasi tuo, kad pastarasis vaikus tai iš tikro myli – čia apie meilę profesijai, jei ką). Ir tuo pačiu tikrai yra labai vidutiniškų mušeikų (gal dėl savo charakterio minkštumo ar inteligentiškos natūros – pamenate tą rusų bardo Vladimiro Vysockio dainą apie boksininką, kuris nuo vaikystės negalėjo mušti žmonių į veidą?).

Tad tikrai nėra tas teiginys, kad geras kovotojas (mušeika) yra geras ir mokytojas (instruktorius), toks ir absoliutus. Gyvenimas žavus yra savo įvairove.

* * *

O kad jau apie trenerius prakalbom, tai aš suprantu, kad, perskaitęs mano pastebėjimus aukščiau, turbūt, kad ne vienas besitreniruojantis karate (ar kitą kovojimo muštynių sistemą) nevalingai užduos sau kitą klausimą: va jaučiu, kad ne viskas mano treniruotėse taip, kaip man reikėtų siekiant šito tikslo (gebėti geriau muštis – primenu iki koktumo!), tai – ką daryti?

Kaip laisvamanis cinikas, o ekonomikoje veikiau liberalas (ar net libertaras, nes ir Marksas buvo liberalas…), tai siūlyčiau verslo (ar dalykinį – angl. business turi platesnę reikšmę) sandėrį dėl apmokymo su savo instruktoriumi padaryti štai tokį: mokėti už kiekvieną naudingą (o tai reiškia – padedančią siekti jūsų tikslo išmokti geriau muštis!) pamoką.

Ir tada jam nereiks marketingo tikslais dievagotis kokiame PR pranešime, kad “jei nepildome lūkesčių, tai pinigus grąžinam!“ (subtilesnis variantas: “pirma treniruotė – nemokamai!“). Jis juos turės kaskart sąžiningai užsidirbti. Nes jų paprasčiausiai negaus, jei tik laiką sugaišins, o laikas, kaip žinia, yra pinigai.

Beje, pinigus galite užsidirbti, laisvalaikio ar laiko kam nors – nusipirkti, tačiau laiko, skirto pasidžiaugti seksu, svaigalais ir rokenrolu visokiais teikiamais malonumais šioje ašarų pakrantėje, prieš iškeliaujant su visam anapilin, deja, nusipirkti negalite. Tad… kam leisti, kad tą jūsų laiką vogtų?

Aišku, kol kas yra tik taip, kad ir klientas neišrankus: numoja ranka, kad treniruočių abonento kaina – tai iš esmės mokestis už salės ir viso inventoriaus nuomą, priskaičiavus nuomotojo (ar pernuomotojo – retas kuris gali pasigirti savo treniruočių sale kaip nekilnojamojo turto nuosavybe, ir taip yra ir buvo ne tik Lietuvoje, bet ir nuo seno Kinijoje ar Japonijoje) prašomą antkainį. Ir jei antkainis yra proto ribose, o laisvalaikį naudingiau laiko prasme praleisti nesusigalvojama, tai galima ir su tokia apmokėjimo sistema sutikti.

Aš netgi manau, kad, turintis laisvus neišnaudojamus plotus, džymas gali papildomai užsidirbti, nuomodamas salę kaip dojo: su makivaromis, bokso kriaušėmis ir maišais (aš labiau vertinu pastarąjį), bobais (toks guminis balvonas daužymui – B.O.B.), tatamiais, atitinkamais svarmenimis (pvz, maža pusštangė – chiishi, arba akmeniniai “prosai“ – sashi, ir pan.). Paklausa, beje, yra iš tikro nemenka – nes tai vis tik būtų dojo, o ne krepšinio salė kokioje nors progimnazijoje laisvame nuo popamokinio ugdymo tvarkaraščio “lange“. Pats tuo užsiimčiau – neturiu “ploto“, deja…

Ir dažniausiai mokama tik už tokį papigiajską antkainį, net jei nevykęs instruktorius save šildo mintimi, kad čia jam mokama už pamokas, kurioms jis neturi nei profesinės kvalifikacijos, nei kompetencijos, nepaisant sertifikatų ant sienos, sportinių trofėjų lentynose ar skiriamųjų ženklų ant treniruočių kostiumo. Beje, ar pastebėjote, kad savaime gerai prekei, kurios gerumą ir kokybę kažkaip instinktyviai įvertiname, mes net neprašome kokybės sertifikatų, o va fufliaką prakišinėjantys viarslinykai kredencialais ir sertifikatais pasirūpina pirmiausia, ir, girdami savo prekę, jais ne tik kad nesibodi pasiremti, bet ir juos akcentuoja?

Aišku, aš nesu naivus ir suprantu, kad patys instruktoriai pakeisti apmokėjimo sistemos nepasiūlys. Gal netgi prisibijos: o kas, jei va čia mokysiu mokysiu – ir nieko man už tai nesumokės?…

Kaip liberalas ekonomikoje (žr. aukščiau), aš tik ciniškai konstatuosiu: klientas, net ir neišrankus ir nereiklus, atrodytų, vis tiek balsuoja savo turimais pinigais. Jei jo lūkesčių, poreikių ir paklausos netenkinat, tai jis ir neateis net į klubą, kad ir kiek reklamos beužsakytumėte, media kampanijų priplanuotumėte ar iki potencialių klientų prisibelstumėte brukalu, skrajutėmis, bukletais ar telemarketingu.

Ir nebalsuos savo litu. Ir tikrai paliks treniruotes, kuomet išbandys ir nusivils (na, dalį įmokos iš jo jau būsite avansu išlupę, aišku). Ir kad vėliau neateitų, jis susiras gal netgi tuomkart kokį pasiteisinimą ar “svarbesnių reikalų“ (pvz., seniai katino kailį šampūnu trinkė, o čia kaip tik tokio nebrangiai gavo nuo blusų, ir dar kvepia išdžiūvus prabangiu sabalu ar elitine audine).

Todėl – koks skirtumas finale?

Nebent tik toks, kad jei sukčiaujate, teigdami (arba nutylėdami, tačiau sudarydami tokį nepagrįstą menamą lūkestį), kad išmokinsite muštis, o to iš tiesų nedarote, tuomet ir esate sukčius, išviliojantis svetimus pinigus ir vagiantis brangų laiką. Tuomet tokiam instruktoriui irgi dera gerai išmalti snukį, o gal net ir kojomis paspardyti bendros tvarkos labui, dorovingai susilaikant nuo užplūdusio poreikio pašokinėti kaimišką klumpakojį ant krūtinės.

O bet tačiau kadangi mes esame visi civilizuoti žmonės, tai pasitenkinsime kirtimu per kišenę – ar veikiau, šiuo atveju, savos piniginės neatvėrimu. Pinigai, kaip mainų priemonė, rinkos ekonomikoje yra ir tuo, kuo anksčiau buvo mūsų pirmykščių protėvių rankose pagalys, kuriuo gentainiui užvoždavo per makaulę, jei tas pažeisdavo nerašytas bendrabūvio taisykles (nors šių taisyklių gal iki antikos homo sapiensas taip gerai ir neartikuliavo).

Na, o jei klubo ir jame vedamų treniruočių tikslai kiti, tai ir reikalavimai bei vertinimo kriterijai bus irgi kiti. Juk kiekvienam – savo. Galima juk tiesiog “pasportuoti kovos meną“ – kad ir ką šitai jums reikštų.

O šiaip jau, tai gal nesimuškite?…

Smurtas – vienas iš konflikto sprendimo įrankių, civilizuotų žmonių tarpe taikomas vis rečiau, bet, nepaisant to, vis dar taikomas. Neigti – kvaila, naudoti – retai efektyvu, mokėti – kartais naudinga, mokyti kitus – dažniausiai nepelninga ir nedėkinga veikla.

Na, kas čia dar per profesija tokia, ką – kitus mokyti muštis?…

Komentarai
  1. Storas sako:

    Nesimuškime. Peace, broliai hipiai🙂

  2. Brizas sako:

    Problema dėl ko išplaukia visokių filosofijų mano galva yra ta jog yra visokių mokytojų bei visokių mokinių ir reikalas tas jog dažnai vieni kitų neatranda.

    • seiikan sako:

      Ar tai aš prieštarauju, kad dėstoma ne efektyvesni primušimo metodai, ir žmonėms, kurie ateina treniruotis, reikia irgi ne to?🙂

      Na, bet paskui tegul nevaro “visos tautos vardu“, kad “šaize tas tavo godziuriū ir visa karate“. Aš ir efektyvios aikido mačiau, nors va Storas (aukščiau) ir lūžta kaskart juokais nuo to…😀

  3. Lapinas sako:

    Dar pamiršote etnografijos būrelius:) Bet tai kolega koks Jūs užtaisas:) Bombike tiesiog:) Iš kur tiek pykčio?🙂

    • seiikan sako:

      Bobas išvažiavo seminarą airiams (IRA?) vesti iki 17d.🙂

      Man atrodo, kad egzotiškos etnografijos būreliai ima vyrauti, kuomet akcentuojama, kad studijuojama ne šiaip kovos, o kovos MIANAZ – ne šuns gi pypas…😉 Tai jau net ir minėti nenorėjau kaip “savaime suprantamų“. Aš neturiu nieko prieš. Bet tai kam net save apgaudinėti tuomet?…

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s