Apie bebrus

Posted: 2011-09-30 in Sauga, Savigyna
Žymos:, , , ,

Amerikiečiai turi patarlę, kad mirtis ir mokesčiai neišvengiami. Na, mes dėl pastarojo gal ir pasijuoktume tiems naivuoliams į akis, o apie Kaulėtąją Šienautoją patys per dažnai pamirštame, kai spustelim iki dugno greičio pedalą…

Bet apie mokesčius tegul Rabinovičius rašo. Apie Neišvengiamąją nekalbėsiu irgi, kaip ir nemoralizuosiu, kaip jos neartinti. Veikiau pakalbėsiu šiek tiek apie kartais net ir mirtinas grėsmes kasdienybėje iš paprastosios savigynos pusės (va kaip susukau!) – tik nereikia bėgti persirengti treningiukų su trimis paloskėmis, o verčiau užsimeskite ramiai koją ant kojos ir atsipūtę skaitykite toliau (rekomenduoju ta proga ir puodelį su Paulig kava – bet čia ne reklama).

Priežastis šia tema pakalbėti kilo gana paprastai: užėjau pas “Verslo klasės“ žurnalo redaktorių savo autorinės sutarties (na, taigi rugsėjo mėnesį buvo ir mano straipsnis, kur pavadinime “ir“ derėtų keisti į “ar“ – neskaitėte?), o ta pažinties proga gavosi dar ir išgerti kavos (dar buvo darbo laikas, pasiteisinsiu, o alui, vadinamam šnekučiu, poreikio nebūna, kai man duodama ne pavalgyti, o pašnekėti). Tai dėl straipsnio apie mokesčius jam jau taip ir pasakiau. O va jis man ir sako: tai gal apie peilius (be kita ko) dar nori parašyti?

Greitai galvoje praskriejo mintys apie tinkamą plieno rūšį, Damasko kalvystę, teisingą galandinimą ir… Ne, pala-pala, čia kažkokia priežastis to susidomėjimo juk turi būti, ar ne? Žmogus jis, nepaisant juodų metalistams pritinkančių marškinėlių, veikiau primena kokį dervišą Abdulą ibn Abdulajevą iš rubajatinių anekdotų, o ne Džeką Skerdiką, nemėgusį pasileidusių moterų už pinigus. Todėl polinkiu aštriems pjaunantiems gelžgaliams neapkaltinsi niekaip.

Pasirodo, kad jo taip geista mačetė dovanų – brangiosios sutuoktinės buvo materializuota šveicarišku peiliuku…

Moterys mus, vyrus, ypač jau brandžiame amžiuje, dažnai nuramina, kad dydis tikrai neturi reikšmės (paguodžiau). Vadinasi, ir čia vertinama ne pagal kriaunų (hm…) ilgumą.

Namudininkas iš Kaziuko mugės

Kita vertus, universalumas ir utilitarizmas geriau už tą sodininko peilį – aš kaip tik tokią mačetę šiuo pavadinimu pirkau visiškai ne specializuotoje parduotuvėje militaristiniams pramuštagalviams, o tiesiog prekybcentrio sodo skyriuje, kur tie “23 coliai“ etiketėje taip nekaltai ir buvo pagal paskirtį įvardinti (žinote, labai tiko vežiotis po visureigio sėdyne, ir ne tam, kad apgenėčiau ausis kokiam kelių “gaideliui“), o ir už papildomą “ginklo aurą“ nereikėjo irgi primokėti papildomai šlamančių. Pigiai, bet rūsčiai, kaip sakoma.

Štai čia ir prasidėjo kalba apie tai, ką, mano galva, gerai turėti po ranka namuose tam atvejui “o jeigu ką…“, ir jei apie šaunamąjį ginklą dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių nepagalvojai.

* * *

Parankiausias ginklas

Pamenate filmą “Pulp Fiction“ (“Bulvarinis skaitalas“), kur Bruce Willis vaidinamas profesionalusis boksininkas Butch grįžta į parduotuvėlę, kad nusileistų į rūsį susidoroti su dviem iškrypėliais prievartautojais? Užėjęs už prekystalio, jis renkasi ginklą – ar veikiau tinkamą įrankį žiauriam kerštui, nors, atrodytų, kam gi reikalingos tos papildomos priemonės profesionaliam boksininkui iš viso?

Pirmiausia tai jis randa apvalainą plaktuką. Beje, šis įnagis – mėgstamiausias baikerių iš “Hells Angels“ parankinis ginklas, kuomet reikia “pasirūpinti reikalais“ (“to take care of business“ yra jų eufemizmas, reiškiantis kažką sužaloti arba užmušti). Todėl režisierius parinko šį neatsitiktinai, nors mūsuose labiau plėšikėlių pamėgtas yra gerai užsmailintas atsuktuvas, atstojantis ir durklą (nors sakoma, kad “nebijok peilio, o bijok šakutės: vienas smūgis – keturios skylutės!“).

Tačiau veikėjas greitai padeda plaktuką į šalį, nes randa geriau, ir tam jo pasirinkimui iškart ploja katučių bet kuris save gerbiantis mūsų gezas – beisbolo kuoką. Šį simbolį mes jau mokame įvertinti: man jis rankoje irgi labai pravertė kažkada, kai ketvirtą valandą ryto du gerokai prisvaigę melomanai savo gezomobilyje atsilapoję plačiai dureles po langais visu įmanomu garsu paleido Džordanos “Nemylėjai manęs!…“

Aš, užkietėjęs Iron Maiden bei Metallica muzikos gerbėjas, buvau tad pažadintas šio košmaro ir neužilgo priverstas tad išeiti papostringauti jiems apie meilę savo artimam kaimynui prieaušrio akivaizdoje. Nuo Maskvos olimpiados laikų įstrigo šūkis “o, sporte, tu – taika!“, ir kartu su boksu bei krepšiniu mūsų lakūno Stepono Dariaus atvežtas lietuviukams beisbolas savotiškai įsmigo į tūlo tautiečio pasąmonę, padėdamas kitąkart tą taiką palaikyti… Kartais.

Po to Butchas tame epizode numeta kuoką, nes rado dar geriau – grandininį pjūklą! Mechanizuotas darbas juk tikrai dažniau yra pranašesnis už paprastą rankų darbą, tiesa?… O kur dar visi tie siaubo filmai, didinantys medkirčių įrankių pardavimus?…

Bet čia staiga jo žvilgsnis užkliūna už kažko, kas nurungia, jo supratimu, visus tuos įrankius kartu sudėjus. Jis pastebi… kataną – japonišką kardą!.. Ir štai jau jis perkerta šiuo kardu širmą, skiriančią įėjimą į rūsį pas prievartautojus, ir kaip tikras samurajus, apsėstas Keršto Angelo (ar vis tik – demono?) nusileidžia laiptais žemyn…

Kuomet jis ištraukė iš perrėžto ir nudurto pirmojo prievartautojo kūno geležtę ir nukreipė ašmenis į prievartautoją policininką, šiam, matyt, tas, kas dar tik prieš kelias sekundes stovėjo, iškart nusileido, bet piestu pasistojo visi gyvaplaukiai išilgai stuburo.

Jei kataną laikysite po lova, kur šis kardas ramiai tūnos, neprašydamas nei valgyti, nei jį sutepti ar ypatingai dažnai prižiūrėti, ko reikia kiekvienam šaunamąjam ginklui, kuris pagal įstatymą dar ir seife turėtų būti uždarytas, tam atvejui, jei jau prireiks, tai, pasakysiu, kad retas kuris naktinis įsibrovėlis norės čia prieš jus kung-fu demonstruoti ar iš gėlyčių ant jūsų šeimyninių trumpikių šaipytis, kuomet šie skustuvo ašmenys jam prieš nosį suspindės. Poveikis bus ne mažesnis nei aname epizode. Net jei jūsų veidas bus paties paklaikęs iš išgasčio – tai jau nebeturės reikšmės (o galvojate, kodėl samurajai prie šalmų mėgdavo dėvėti ir kaukes?).

Todėl, jei jau klausiate, koks ginklas parankiausias žiauraus berserko mimikos inteligentiškoje fizionomijoje neišmokusiam nutaisyti civiliokui, kuris vengia rūpesčio įsigyti šaunamąjį ginklą savigynai, tai siūlyčiau būtent šitą, o ne vienkiemiuose įprastai tam laikomą priemenėje kirvį ar mano paminėtąjį sodininko įnagį. Nes šiems įrankiams panaudoti kaip ginklą prieš kitą žmogų vis tik reikia turėti dar ir valią ar neandertaliečių protėvius siekiantį “kraujo šauksmą“ (nebent būsite afekto būsenoje, o tuomet – tai koks skirtumas, kas po ranka papuls…).

Gi katana žvilgančiais beveik metrinio ilgio skustuvo ašmenimis šiurpą įvaranti yra pati savaime. Ir visai galimas daiktas, kad jums savo skerdikiško fechtavimo įgūdžių net ir panaudoti neteks – kaip ir man neteko, nuraminu, aname aukščiau minėtame pasibendravime Butkutės gerbėjams rodyti sugebėjimo atmušti beisbolo kamuoliuką (palengvėjo?).

Viena bėda: tokia katana yra įstatymu civilinėje apyvartoje iš esmės draudžiama, o čia parduodami suvenyriniai japoniški kardai tėra iš tikro tik interjero puošmena, o ir jie padaryti iš tokio metalo, kurį nelabai teužaštrinsi. Pabandyti, aišku, visada galima, kažkokį aštrumą netgi pasiekti įmanoma, ir jei neketinate praktikuotis tokiu savadarbiu kardu, vaizduodami samurajų, uoliai genintį bambukų giraitę, tai aštrumo iš principo gal net ir pakaks.

Bet priminsiu, kad įstatymas vis tik į tokį įrankio ar bet kokios parankinės priemonės pagerinimą, paverčiant juos ginklu ir taip pakeičiant jų pagaminimo pirminę paskirtį, žiūri labai nepritariamai, ir dideliu ginklų ekspertu nereikia būti, kad suprastum, jog savigynai panaudotas bet koks įrankis ar įnagis yra tol “tik po ranka papuolęs“, kol nėra požymių, kad jis buvo specialiai patobulintas ar paruoštas naudoti kaip ginklas (netgi beisbolo kuokas automobiliuose besivežiojančių tarpe yra ne vienas, turintis dėl viso pikto ir beisbolo klubo nario pažymėjimą).

O ir sprandinei šašlykams supjaustyti geriau tinka tam ir skirtas virtuvinis peilis, o ne katana ar paveldėtas jūsų protėvio šlėktiškas kardas.

* * *

Priemonės – tai ne vien ginklai

Bet kol nepradėjome svarstyti, o kokia priemonė, be šaunamojo ginklo, geriausiai tiktų apsigynimui, kada esate, pavyzdžiui, netikėtai užkluptas duše šampūnu galvą besitrinkiantis, nes, antai, garsusis japonų fechtuotojas Miyamoto Musashi, be kitų keistenybių, dar turėjo ir įprotį su abiem savo kardais vaikščioti į pirtį, tai iškart paklausiu: o kokias duris įsirengę ir koks juose užraktas?

Baltas ir pūkuotas pasirengęs patrinti nugarėlę

Kada pradedama kalbėti apie savigyną ir nukrypsta kalbos į geriausius ar tinkamiausius ginklus vienai ar kitai situacijai arba žmonėms, priklausomai nuo jų lyties, amžiaus ar dar kokio nors kito požymio, apie kurios mėgsta kalbėti rinkodaros specialistai, atlikdami galimų klientų segmentavimą, tai ginkluotės ir parankinių priemonių pavertimo ginklais entuziastai dažnai, kiek pastebiu, pamiršta, kad ginklas savigynai tėra viso labo tik priemonė. O jei kalbame apie savo saugumą, tuomet ne vien ginklais tos priemonės apsiriboja.

Juk ramiam miegui reikia ne tik kūno linijas atkartojančio ir negirgždančio čiužinio, bet ir paprasčiausiai užsirakinti duris. Ir kad spyna jose būtų ne dantų krapštuku atrakinama.

Lauko durys gali ir nebūti plieninės ar taip vadinamos “seifinės“, pakaks kad ir ąžuolinių, bet spynomis, ir pageidautina – skirtingo tipo (tarkime, taip vadinamomis cilindrine ir seifine), dera pasirūpinti pirmiausia. Ir čia nepagailėkite pinigų tikrai geriems durų užraktams – investiciją gi darote į savo saugumą. Išsirinkti tinkamiausias ir saugiausias (itin paranojiški turėtų kiekvieną spyną rinktis pas skirtingus pardavėjus) padės bet kuris kvalifikuotas raktininkas.

Bet dar geriau, tai pasikonsultuokite su tais, kurie vyksta į iškvietimus atrakinti spynas, kuomet žmonės pameta raktus nuo savo durų. Ir net jei pataikytumėte netyčia bendrauti ne su raktininku, o su durų išmušinėtoju, tai vis tiek gausite gerų patarimų, kokios staktos laiko geriausiai, o kurios spynos išspiriamos lengviausiai.

Spynos saugo ne tik nuo vagių. Ir kaip kažkada apvogti daugiabutyje miegantys mano giminaičiai padarė išvadą: tai gal dar ir gerai, kad nepabudom tuo metu, kai vagys vaikščiojo po butą, mūsų miegamojo duris tyliai uždarę…

Taip, neretai išgąsdintas vagišius ne pabėga (ypač, kai įspiestas į kampą), o pasipriešina ir net sužaloja. Šitaip vagystė tampa plėšimu, bet jei auka esate jūs, tai nelabai guodžia, kad įsibrovėlis savo apsilankymą perkvalifikuoja pagal griežtesnį baudžiamojo kodekso straipsnį, nes juk jūsų nuosava sveikata kainuoja brangiau už bet kokį brangų turtą. Gal turtas jums ir brangus, bet vogtus daiktus jis tikrai parduos pusvelčiu, tad viskas čia savotiškai reliatyvu vertinant tų daiktų vertę.

Jei jau taip nutiko, kad pabudote, o kažkas čia klaidžioja po jūsų namus “pasiklydęs“ – leiskite jam laisvam pasitraukti ir nevaizduokite didvyrio puldami jį, net jei ir esate visokeriopai įsitikinę savo teisumu. Ginklas ar juo tarnaujanti parankinė priemonė, kuria galite žaloti efektyviau, nei plikomis rankomis, reikalingi tik jums ginantis, o dar tiksliau – atmušant vien savo turėjimu ir pasiryžimu panaudoti bet kokį norą “pasigerinti“ vagišiui straipsnį į sunkesnį.

“Mano namai – mano tvirtovė“. Bet ir tvirtovė tuo nuo paprasto namo tuo ir skiriasi, kad turi gerą perimetro apsaugą: tvirtas duris gerai įtvirtintomis staktomis; kombinuotomis ir sunkiai atrakinamomis bei laužimui nepasiduodančiomis spynomis; langais tvirtais rėmais ir nuo daužymo apsaugančia stiklus plėvele ar net žaliuzėmis (ypač, jei gyvenate pirmame aukšte ar nuosavame name – dabar tikrai nebūtina gyventi už apsauginių grotų, nes yra daug estetiškesnių ir efektyvesnių langų apsaugos priemonių!). Gi “kavalerijai“ į pagalbą ar pabėgusiojo vaikymuisi išsikviesti, surinkus 112, gerai turėti po ranka mobilųjį telefoną – ką ir taip dažnas prie lovos laikome vietoje žadintuvo.

Todėl gal itin kovoti pasiryžusius kietuolius aš nuvilsiu: spyna (kai ji užrakinama dar, aišku…) tampa čia naudingesnė ir už patranką.

Nes ir šaunamasis ginklas yra gerai tuomet, kai jis yra po ranka, o ne išimta iš jo dėtuve ir užrakintas seife kur nors kitame kambaryje pagal įstatymo reikalavimus – kaip ir ramiau irgi miegoti ne su išaštrinta katana po lova ar mačete po pagalve, bet gerai užsirakinus ir tada jau apsikabinus parpiantį mylimą žmogų.

* * *

O peilis?

Bet tai pradėjau aš apie peilius, o ir redaktorius to prašė, berods… Na, katana gi kažkuo irgi peilis – tik toks gana ilgas.

Tuomet aš pasakiau jam, ką ir jums prisipažinsiu – nelabai aš mėgstu apie peilius savigynos kontekste kalbėti. Gal todėl, kad žinau, ką su jais galima oponentui tikrai liūdno nuveikti?

Kaip ir policijos pareigūnai liūdnai palinksės galvomis pripažindami, kad užpuolikas su peiliu, esantis net iki 6-7 žingsnių nuo aukos, yra greitesnis už galimybę spėti išsitraukti pistoletą, nukreipti ir iššauti. Esu ne kartą tą abejojantiems demonstravęs, ir jų tarpe buvo ne šiaip “kvaileliai civiliokai“, o, tarkime, kad ir Afganistano karo veteranas iš desantinės šturmo brigados – kas nereiškia, kad aš esu “kietesnis“, ginkdie!

Kulka, deja, irgi ne iškart sustabdo spėriai peiliu besidarbuojantįjį… Tiesa, vis tik irgi nelabai protinga vietoje pistoleto atsinešti peilį į pasišaudymą, kaip sakoma senoje kaubojų patarlėje, bet tai ne apie dvikovų strategijas kalba dabar.

Tačiau tuo pačiu labai nuvilsiu ir peilio kovos metodų bei menų gerbėjus: iš pagrindinių keturių peilio panaudojimo strategijų, vos vienu iš jų atveju peilį matysite iki jo panaudojimo (o jei panaudos, tai bemaž visada to patys būsite “prisiprašę“), o kitais dviem atvejais – jis sušmėžuos tik jau pačio proceso metu (jei nepasakyti skeptiškiau, kad peilį pirmiausia tai “pajausite“, o tik po to pamatysite: itin žvitriaakiai – jau sekančiam įbedimui į jūsų kūną).

Gi tuo atveju, kada peilio paskirtis yra nužudyti – nepadės joks specializuotas peilių kovos menas ar kovinė sistema, nes žudikas vien savo saugumo labui pasirūpins, kad va kovoti tai jam kaip tik ir neprireiktų, nes šansai tuomet aukos ir užpuoliko išsilygina, o jam tai kam to reikia?

Tad ir vėl priminsiu, kad ir tokiu atveju spyną užrakinti yra svarbiau, nei apsiginkluoti iki dantų ar versti įrankius arba buitinius įnagius ginklais, ką, ir dar kartą priminsiu, draudžia ir įstatymas.

Svajonių jaunikio jau nebelaukiant…

Ar verta tad pačiam nešiotis peilį savigynai?

Nemanau. Įstatymai iš tikro nenumato tokios sąvokos, kaip “peilis savigynai“ (o sąmoningai įsigyti “kovinį peilį“ apsigynimui ir jį tampytis su savimi – tai prašytis patirti seksualinių pojūčių į kalėjimo dušą su tatuiruotais vyrukais), kaip ir LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 7 str. 4 dalis aiškiai sako:

“Civilinėje apyvartoje draudžiami šaltieji ginklai su automatiškai iššokančia ar atsilenkiančia geležte, kurie atitinka bent vieną iš šių kriterijų:
1) iššokanti ar atsilenkianti geležtė yra ilgesnė kaip 8,5 cm;
2) geležtė per vidurį yra siauresnė kaip 14 proc. jos ilgio;
3) geležtė yra paaštrinta iš abiejų pusių.“

Kiek kartais pastebiu, būtent bent vieną iš šių kriterijų atitinkantys peiliai prakišinėjami kaip “tinkami savigynai“. Tiesa, apie kovos menus ar sistemas, kurios prakišinėja veiksmus kad ir su atitinkančiais įstatymo raidę peiliais, tai galima būtų kalbėti dar ilgiau, ir ne itin palankiai jų propaguotojų adresu, tarsi įsidarbinusių visuomeniniais pagrindais Lukiškių kontingento verbavimui.

Tačiau jei turistaujate (medžiotojams to ir sakyti nereikia) ar mėgstate vien iš sportinio intereso pasvaidyti peiliuką į medį ar taikinį – tai tikrai rasite ir išsirinksite tam ir tinkamą peilį be didesnių mano patarimų. Svarbiausia atminkite, kad peilis visų pirma yra įrankis, skirtas pjaustyti mėsą (ne apie žmogieną kalba!) ar daržoves, padrožti kokį pieštuką ar pasmailinti kuoliuką ir pan. Kada ieškosite sau įrankio, o ne ginklo – tai ir problemų mažiau kils.

O kas dėl mielojo redaktoriaus peiliuko… na, juk tikrai gerą įrankį jam dovanų išrinko, tiesa? Protingos tos mūsų moterys, ir turėtume dažniau į jų nuovoką, matyt, atsižvelgti.

O toji svajonių mačetė, dar žinoma ir kaip “sodininko peilis“?…

Gal ten jo sodyboje ir nebėra jau pasišvaistymo mačete besiprašančių šabakštynų, nes koks draugiškas bebras atsliūkino ir savo kapliais viską seniai išgenėjo.

Parankiau tad ūkyje ir buityje tas šveicariškas peiliukas, kad ir kaip besvarstytum.

* * *

P.S.: autorius užtikrina, kad straipsnio rašymo metu ir jo pasekoje joks bebras nenukentėjo.

Komentarai
  1. Brizas sako:

    be geros spynos ar sodininko peilio, visai gerai yra dar turėti gerą gyvunėlį, ne ne bebrą🙂 o tas kur sako: au au

    • seiikan sako:

      Taip, tinka vietoje signalizacijos. Reikia tik veislės žiūrėti, nes kitas, žiū – tai tik negyvai užlaižytų.🙂

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s