Shaolin vs Wudang bei kitos kung-fu peripetijos

Kartais imi, žmogau, ir susitaikai, kad komentarų, kurie sukeltų didesnį norą išplėtoti diskusiją, nesulauksi. Nes paprasčiausiai nebūna apie ką diskutuoti. Kad ir ką, ar apie ką, beparašytum.

Todėl suprantate, kaip man malonu, kuomet atsiranda pašnekovas, kuris nebūtinai ima girti ar liaupsinti (gi tokiais atvejais ką diskutuotum – tiesiog padėkotum, ir tiek), tačiau nepatingėjo šiek tiek įdėti kaukuolės prakaito į tą aistrą, kurią mes vadiname bendriniu pavadinimu kovos menas.

Azartas sukyla, kai supratimas šio reikalo yra ne primityvaus lygio “o man taip mokytojas sakė“ arba “kažkurioje reklaminėje brošiūroje skaičiau“ (tik nesupratau, kad ten reklaminė brošiūra, manydamas, kad tai kokios nors Kvedlinburgo kronikos arba Antrojo Statuto originalas).

Prisisekite saugos diržus – važiuosim azartiškai! Tiesa, nuo pakeleivių priklausys, kiek toli ir ilgai…

* * *

Skaitytojas, prisistatęs Lapinu (čia mano draugas istorikas dabar sau tyliai šypso į ūsą – kam katinas, o kam ir lapinas…), paprieštaravo mano vartojamoms sąvokoms temoje prie “Iš laiškų: apie Goju-ryu kata ir nukrypimai į Shorinji-kempo“, palikdamas atitinkamą komentarą, kurio paskirties, dėl šiojo trumpumo, aš nelabai supratau – priekaištai tai, ar kontrargumentai mano teiginiams?

Vis tik manau, kad tai buvo nesutarimas dėl vartojamų sąvokų, o ne mano teiginių, ką rodo jo po to sekęs komentaras į mano atsakymą ten. O va šįjį aš perkeliu čia atsakinėdamas, nes jis išeina už paprasto komentaro ribų (autoriaus kalba netaisyta, tekste ji yra išryškinta storiau):

Oho:) Cia tikrai ne demonstracija:) Malonu bus pratesti diskusija kita savaite. Dabar nespesiu:)

“Oho“ galėčiau sakyti ir aš… Kita vertus, gal geriau tiktų “nu va…“ – na, va, pagaliau sulaukiau argumentų, su kuriais galima sutikti arba ginčytis, ir tai jau yra džiugu man.

Kol kas tik galiu pasakyti, kad dalinimas i Shaolino ir Wudango kryptis visiskai naujas reiksinys ir ziauriai grubus ir visiskai neteisingas. Ir to didziausias kaltininkas Sun Lu Tangas.

Na, tam “naujumui“ greitu laiku bus 100 metų… O pagal tai, kaip kinų komunistai modernizuoja bei keičia ušu, tai, sakyčiau, čia jau yra gili priešistorė, ir karate vystymasis 20a., kuris buvo veikiau natūralus, o ne su kinų komunistų partijos “pagalba“ ušu atveju, nors irgi per spartus, mano galva, tai iš viso yra bemaž “kaip vakar buvęs“ tuomet.

Ir jei laikysime, kad tokia klasifikacija į Šaolinio ir Vudango kung-fu atsirado maždaug 1928m., kuomet Kuomintang (Gomintan) partijos Kinijos Respublikos laikais trijų generolų įsteigtas ir vadovautas Kinijos kuoshu (kovos meno – pažodžiui “[kinų] tautiškas [kovos] menas/įgūdžiai“ institutas (yra daugiau vertimo variantų Zhongyang Guoshuguan, kaip ir užrašymų) surengė Pekine ir Nankine leitai (laisvos kovos) turnyrus, ketindami atsirinkti “efektyviausius“ kovos menus tolimesniam vystymui jau po valstybės sparneliu, suvokus, kad kinų kovos menas gali būti ne “monarchijos liekana“, o puiki sritis “nacionalizmo propagandai“ (Kuomintang juk ir yra “tautininkų partija“).

Ir tada va dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes: “šaoliniški“ bei “vutangiški“. Pastariesiems priskirti visi neigun arba neijia (“vidiniai“) kovos menai.

Kiek tame Sun Lutango nuopelnas? Nežinau iš tikro. Dalis tos “painiavos“ ar klasifikacijos tokio va supaprastinimo yra priskiriama iš tikro jam, bet nežinau, kiek čia jau žmogaus populiarumas darė jam vardą, kiek jo iš tikro nuopelnai lėmė. Bet neijia sąvoką pavartojo ne jis, o dar 1669m. Huang Zongxi, ir tas skirstymas į dvi grupes buvo gerokai dar iki Sun Lutango, kaip ir komunistų ušu klasifikavimas iš esmės remiasi irgi šiuo pagrindu, o tai jau gerokai po Sun Lutango.

Manyčiau, kad Sun Lutang šiuo požymiu irgi visai logiškai rėmėsi pats taip literatūroje skirstydamas, po kurio Kuoshu institutas (ar Centrinė ušu akademija, jei taip norisi) irgi atitinkamai suskirstė dalyvius į šias dvi kategorijas, tik kad nenorėjo diskriminuoti, teigdami, neva, jau tie, kurie yra “vidiniai“, tai labiau dvasingesni (ten būtų užsiregistravę bemaž visi meistrai, manau, jei taip būtų skirstoma).

Todėl suskirstė pagal “regionus“, o ne į neijia ir weijia, ir šaoliniški savotiškai buvo “prestižiniai“ savo “brendu“, lyginant su vudangiškais, kuriuos publika visų pirma ir vertino kaip “mistinius“ ar “dvasinius“ – tuo pačiu ne tik kompensuodami meistrams tą “įsivaizdavimą“, bet pasekoje dar ir numesdami į daosizmo glėbį (nors jų meistrai galėjo rūkyti opiumą ir su kekšėmis trainiotis, mažiausiai galvodami apie Dao ir visokias dvasinio pasaulio pasekmes).

Tokį klasifikavimo kontekstą ir aplinkybes galim turėti omeny, kuomet mudu kalbame? Nes dėl sąvokų ir sunkiausiai sutarti: kas publikai, tarkime, yra “karate“, paaiškėja, kad yra “kungfu“, o kai aš kalbu apie “tradicinę okinavietišką karate“, tai ji visiškai neturi nieko bendro su “tradicine karate“ – ir pirmąją veikiau tuomet derėtų vadinti “klasikine“, ir pan.

Grįžtant, juk ir Sun Lutangas šitos organizacijos instruktoriumi (konkrečiai – vyriausiuoju Bagua instruktoriumi) tapo tik po Nankino turnyro, net ne Pekino, nors šiame mieste gi turėjo ir mokyklą, ir mokinių. Ar dar nebūdamas jo nariu ir darbuotoju (pareigūnu – tiktų labiau) jau įtakojo tos generolų valdomos organizacijos sprendimus – klausimas yra ginčytinas.

Kad neakivaizdžiai – galiu sutikti. Bet kažkodėl manau, kad Jin Woo  (arba Chin Woo) asocijacija, įsteigta dar 1910m. (tai paskutinieji monarchijos metai – tik kitąmet prasidės Kinijos Respublikos kūrimas!), galėjo Kuomintang generolų sprendimą įtakoti labiau, nei vienas meistras, kad ir koks jis žymus bebūtų.

Tiesa, iki 1928m. Sun Lutang dėstė Pekine su ta Yang taičistų chebra, ir dėstė, ironiška, taiči, o ne bagua… Ar kuriant leitai kovų reglamentą su juo kuoshu generolai konsultavosi? Aš tokios informacijos neturiu.

Gal taip, o gal ir visiškai ne. Gal jiems pakako kitų patarėjų, kurie buvo geri raštvedybos ir biurokratinio sistematizavimo specialistai ir tarnavo jų štabuose kaip atašė, ir šiųjų nuomonė, susigraibyta iš kokių nors sostinės arbatinių, gal buvo realiai daug naudingesnė priimant sprendimą taip klasifikuoti, nei visa Chin Woo asocijacijos ir Yang taiči VšĮ nuomonė kartu sudėjus. Todėl suskirstė taip, kaip suskirstė – ir, priminsiu, dar iki Kuoshu akademijos veiklos realios pradžios ir Sun Lutango pasamdymo jai dirbti.

Priskirdami Šaoliniui visus “išorinius“ kovos menus tuomet irgi nelabai paisė geografijos ar, juolab, politinio administracinio Kinijos suskirstymo. Tą labai dera turėti galvoje kalbant apie tai, kuris menas yra šaoliniškas, o kuris iš tikro iš Šaolinio. Lietuvių kalboje ribą brėžti galima aiškiau.

Beje, man šis skirstymas primena tą pačią painiavą su Shorin-ryu ir Shorei-ryu skirstymu karate: juokinga, kai koks nors Funakoshi priskiria vienam stiliui vienokias kata, o jo kolega Mabuni – jau sudėlioja kitaip (gerai, kad nuomonė dėl kai kurių kata bent jau sutampa). Man jų ta paieška – tai miško nematymas pro medžius.

Ir atkreipsiu dėmesį, kad karate yra visa eilė mokyklų ir stilių, kurie yra Shorin-ryu – kitaip tariant, kiniškai skamba ir užrašoma kaip Shao Lin (tas pats Shotokan – iš to paties kamieno). Ar jei ką nors bendro turi su Šaoliniu? Drįsčiau abejoti, nors va tokiai kilmei absoliučiai visi jų didmeistriai save priskirdavo.

Bet čia reikia šiek tiek žinoti Okinavos istoriją, kad suprastum, kodėl taip nutiko, ir ką jiems iš tikro reiškė Shorin-ryu pavadinimas.

Bagua su daosais ir su Wudangu “staiga” atrado rysi tik po kulturines revoliucijos, kaip beje ir Tai dzi ciuanis (didzia dalim). Ir cia didziausia itaka padare tas pats Sun Lu Tanga ir +Honkongo kinorezisieriai. Siaip, savaitgalio skaitiniams apie Bagua: http://shaolin.lt/usu/mitai/ mitas nr.7

Mitų paneigimams galiu skirti atskirą įrašą, nes kai kurių mitų paneigimas yra irgi ginčytinas, ir visiškai ne todėl, kad mitas tampa dėl to teisingu. Rytuose labai jau to apstu, kur vienu metu yra “ir taip, ir ne“, arba šitas “ir/arba“ tiktų. It depends…

Bagua ryšį atrado tikrai ne po kultūrinės revoliucijos, o gerokai anksčiau, ir tai dar buvo Respublikos laikais (žr. aukščiau), o ne komunistų. Šie, tarp kitko, mieliau visą ušu klasifikuoja į neijia ir weijia, nei į Wudang ir Shaolin, nors jų Pekino centrinė ušu akademija vienu metu netgi stūmė skirstymą į tris dalis ir paties “išorinio“ ušu: Shaolin, Chan (“šiaurietiškas“ arba “ilgasis“) ir Nan (“pietietiškas“ arba “žvėrelius mėgdžiojantis“).

Paskui, matyt, partija kažkokius veikėjus toje kontoroje parotavo, tai apsižiūrėjo, kad “žvėrių“ gali būti ir “šiaurėje“, o pusė “šaoliniško“ – iš esmės yra tas pats “ilgas“. Juokdariai – lyg nėra žmonių, kurie visas tas peripetijas ir “teisingas permainas“ nestebėtų iš šalies ir nepastebėtų tų istorijos perrašinėjimo konvulsijų…

Šiaip jau, komunistai yra iš viso ateistai. Ir visus “opiumą liaudžiai“ praktikuojančius persekioja, ir daro tą daug metodiškiau ir kruopščiau, nei bolševikai darė Sovdepijos saulėlydžio laikais, ką aš turiu progos dar puikiausiai prisiminti, bet apie ką jaunimas šiais laikais sunkiai nutuokia, net jei ir imtų “šaltinius“ analizuoti (ir sunkiai suprastų netgi tą “taigi Brazauskas tikintiems Katedrą grąžino, tai ko tie kunigai ir konservatoriai jo kūno per laidotuves šarvoti į ją neįleido?“).

Šaolinio “dvasingumas“ – yra puikus farsas, rodantis Vakarams, kaip yra paisoma žmogaus teisių Kinijoje, tame tarpe ir religijos (labai geras skaitinys būtų brežnevinė konstitucija, tarp kitko!). Falun Gong gi judėjimas yra persekiojamas, nors, daugelio požiūriu, tai daugiau yra “new age“, nei kokia nors rimtesnė religinė organizacija. Apie krikščionis Kinijoje – iš viso atskira kalba (nepasisekė šiems – kung-fu nepraktikuoja…), o kinų musulmonai yra prilyginami teroristams ir jų bet kokie judėjimai yra malšinami negailestingai, ir tikrai ne mažiau aršiai, nei tibetiečių. O juk yra ir kinų musulmoniški ušu stiliai, atrodytų…

Todėl kompartijai reikėjo labai supaprastinto vaizdo ir ten, kur jie galėjo ne tik eksporto eilutę papildyti ar pridėti papildomą svertą masių kontrolei, bet ir gauti papildomą bonusą prieš Vakarus – religines “laisves“. Taip šaoliniški plačiąja prasme kovos menai tapo “budistiniais“, o va visi vudangiški – “daosizmo įtakotais“.

Bet juk totalitarinėje valstybėje negali būti jokios “saviveiklos“. Turėkime tą omeny, kai vėl imsime ginčytis, yra bagua su dao susietas, ar ne – aš tik ką paaiškinau kontekstą, kas ir kaip susiejo ir kodėl.

Beje, aš lygiai taip pat esu skeptiškas ir dėl “Zen ir karate vieningi“ (kaip ir Čanj ir Šaolinio ušu- vienas ir tas pats). Yra labai aiškus laikmetis ir poreikis, kada imta karate meną “sudvasinti“. Visas kinų kungfu prie komunistų (sic!) įgijo dvasingumą irgi su tikslu. Nors ten šaoliniški vienuoliai man labai primena mūsų romuvinius pagonis – irgi taip pat “žaidžia dvasingumą“.

Na, bet mūsų pagonys (greta “liaudies meno ir folkloro“) juk irgi prasidėjo… tos pačios komunistų partijos dėka ir su KGB priežiūra – iškart ateizmą instaliuoti, išmušus “lenkišką“ (t.y. katalikų) tikėjimą, nepavyko, tai leido žaisti “antigermaniškus“ dvasinius žaidimus (iki šiol lietuvių galvose apstu tarakonų stilium “teutonas = fašistas“). Rytų egzotika (joga, dao, budizmas, Rerichas, Ošo ir t.t.) buvo sąlyginai leista irgi tuomet, kai nustota gaudyti “japoniško imperializmo šnipus“ (beje, vienas iš sambo kūrėjų Oščepkovas, 2 dan iš tuomet buvusių 5, gautas pačiame Kodokan, taip ir buvo represuotas Stalino valymų metų).

Todėl kai sakysim, kad bagua yra Dao – tai turėkime kontekstą omeny, kiek ir kodėl ten to Dao iš tikro yra, gerai? Mudviem – vienaip, bet visuotinai priimtomis sąvokomis yra kitaip. Jei aš kalbėsiu iš viso išimtinis, o ne taisyklėmis, tai mano tinklaraščio jau iš viso suprasti nepavyks.

Shaolino kovos menas nera kazkokia neapibrezta ideja, galiu isvardinti kas buvo praktikuojama Shaoline iki pat kulturines revoliucijos ir kas liko is to siandien.

Daugiau ar mažiau aš žinau. Visa bėda, kad Šaolinis jau Respublikos laikais buvo bemaž visas sugriuvęs ir ten nelabai kas tarpukariu praktikuota (jei iš viso praktikuota, išskyrus budistines pamaldas). Vienu metu japonai netgi ketino jį atstatinėti, ir jų (ne kinų, o japonų!) vyriausybei, berods, net toks planas buvo bandytas prakišti – yra išlikę kaip tik 20a. trečio dešimtmečio pabaigoje japonų (buvo tarp jų ir Doshin So?) oficialios tuo tikslu darytos nuotraukos.

Tai kaip tik ne vienuolių, o visų tų “akademijų“ ir “institutų“ nuopelnas dar Respublikos laikais, kad jie stengėsi viską užrašyti ir klasifikuoti. Netgi sugebėjo tuomet suskaičiuoti 161 kinų kovos meno tipą, priskirdami 72 Šaolinio tradicijai – gana didelis darbas, sakyčiau (nieko, tuoj po komunistų pastangų ušu liks tik tiek stilių, kiek užteks ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, nors dabartinis ušu iš esmės ir yra “vienas stilius“ jau dabar…).

Kai atėjo komunistai, kuriems tas kuoshu buvo grynai iki lempos, o kartais buvo netgi ideologiškai priešingas, tai atėjo dar liūdnesnės dienos, nes jau kalba ėjo ne apie finansavimą, o iš viso išgyvenimą – jau net ir mokyti tapo pavojinga. Kultūrinė revoliucija – buvo baisiau nei mūšis dėl Okinavos visai karate, nes ušu meistrus į konclagerius vežė sistemingai, kai JAV bombos ir artilerijos sviediniai krito atsitiktinai, visiškai kitokiu principu ir su kitais tikslais (“collateral damage“, kitaip tariant).

Kuomet pasikeitė požiūris ir politika kinų kompartijos CK, tai ir Šaolinis “atgimė“. Su visu ne tik komunistų klastingumu, bet ir pridėjus dar visą rytietišką falsifikavimą, mistifikaciją ir valstybės (!) mastu vykdomą politiką bei atitinkamus užmojus.

Aš dabar siūlyčiau labai ir labai tikrinti visus teiginius ir šaltinius, įskaitant “istorinius faktus“. Nes bus kaip su taekwondo, kur apstu “įrodymų“, kaip korėjiečiai tą kovos meną praktikavo 1000 metų anksčiau už kinus (nors TKD iš esmės yra perdirbtas Shotokan – generolas Choi Hon Hi iš Ohdukwan turėjo 2 dan iš tuomečių 5 Shotokan karate).

Vėlgi, reikia turėti galvoje, kas ir kodėl yra įvardinama. Kaip sakiau, nebūtinai šaoliniškas kovos menas yra kilęs iš Shaolin. Tie patys, antai, vinčunistai iki epileptinių putų burnoje dievagojasi, kaip ten jie yra iš paties Šaolinio kilę (aha, moteriškė iš vyrų vienuolyno visiems kariams pasturgalius išspardė, ir taip visiems patiko, eina sau!). Vis tik pagal Kuoshu instituto suskirstymą – vingtsun (ar wingchun) yra būtent šaoliniškas. Netgi hungar (Hun šeimos?) – irgi bus šaoliniškas, nors sutiksime, kad bendro nieko su pačia geografine vieta neturės.

O jei dar pridėsiu visus karate Shorin-ryu stilius?… O kiek dar yra apstu kinų stilių, kurie savo pavadinime irgi naudoja Shaolin vardą? O ir ką bendro turi dabar Šaolinio ušu, susisteminta komunistų laikais, su tikruoju Šaoliniu?

Beje, man iš tikro nepatinka ušu pavadinimas. Kuoshu – jis yra ne ką geresnis, aišku, o kung-fu, deja, nėra iš viso tikslus. Aš vartoju quanfa (jap. kempo) – bent jau tiems kinų kovos menams, kurie apsieina be ginklų.

Kaip ir nepatinka tai, ką kinai komunistai padarė su kinų kovos menu iš viso, paversdami tuo sportu, vadinamu ušu – perdėta viskas, nenatūraliai ištampyti ir maksimizuoti judesiai, gimnastika… Kažkuo primena senus prastus filmus su perdėta vaidyba – Miltinis tokio “teatro“ nekentė. Ušu atžvilgiu – mano požiūris, matyt, “miltiniškas“…

Ir man liūdna, kad net Honkonge augęs ir mokęsis Jackie Chan dabar vis labiau koloboruoja su kinų komunistų politika ir požiūriu kovos menuose – jo filmuose randasi vis daugiau ušu ir lieka vis mažiau kung-fu, jei supranti, ką šiomis sąvokomis įvardinu (The Karate Kid 2010m. – to akivaizdus pavyzdys).

Aš ir Jet Li vertinu gal tik “Šaolinio vienuolynas“ filmą, nes visi tie tolimesni triukai ant virvučių – tokia nykuma!… Po “Hero“ kai jis pareiškė, kad daugiau nesifilmuos kovos meno filmuose, tai net lengviau atsidusau – tikrai, gana chaltūros.

Tačiau… Jet Li yra daugeliui ušu etalonas. Kaip ir kažkada, matyt, visa ta Jackie Chan sukurta “žvėrių kungfu“ stilistika buvo “tikra“. Džiaugiuosi, kad Jackie Chan sugebėjo perlipti per save ir išaugti – kaip ir pripažino viešai, kame to būta “fufliako“. Jet Li sau tokios prabangos leisti negali (neturi dar ir australietiško paso kaip Jackie Chan, kuris ten gavo nuo darbų vykdytojo šitą vardą statybose).

Bet tai kas dabar Shaolin vienuolynas iš tikro – ar ne tas pats?…

Tiesą sakant, baisiau nei disneilendas – originaliuoju tai nors netikima ir suprantama, kiek tai yra pasaka, ir kad būtent tokių tikslu kurtas, kad į tą pasaką realiai žmonės užeitų. Shaolin vienuolynas neturi, deja, to užrašo prie vartų, kurį galima rasti prie RenFair (viduramžių šventės) mugių JAV: “Caution: by leaving, you enter the real word“.

Do Sin So ten niekiap nesipaiso. Jo mokytojas Kinijoje buvo Chen Lian,buves Ihetuaniu (boksininku) sukilimo dalyvis. Gan glaudziai susijes su slaptu sektu veikla ir praktikavo sektantiska (budistiniu atzvilgiu eretiska mokyma). Stilius taip ir vadinosi “Bai Lian quan” t.y. “baltojo lotoso kumstis” (nemaisyti su musu proukrainisku klubu:)

Su mūsų sektantais, kurie ne šiaip griežia dantį ant manęs, bet ir turi savų sąskaitų, aš niekaip nepainioju. Sunku būtų kažkaip rimčiau į jų “autentiką“ man žiūrėti.

Visiškai sutinku, kad Doshin So nestudijavo tiesiogiai Shaolin vienuolyne. Ir kalbos apie tai negali būti (žr. aukščiau). Bet tai, kad jis pavartojo savo sistemos pavadinime Shorinji (Shao Lin Si) pavadinimą, turi savo paaiškinimus, ir dalį jų jau aptariau aukščiau irgi.

Is Chen Liano Do Sin So ir pereme mokymosi maniera be taolu.

Va čia galime kiek pasiginčyti, ar visi tiek Shorinji-kempo “kenai“ yra taolu, ar ne. Ir taip, ir ne – priklauso nuo sąvokų, ir kaip sutarsime vadinti. Jei lyginti taolu su kata, tai pastaroji savo kompaktiškumu iki taolu niekaip netempia, bet taolu ir kata laikoma iš principo tuo pačiu.

Kita vertus, tas pats vinčunis turi tris tao, o rastum teigiančių, kad čia iš esmės vienas taolu, padalintas į tris dalis ir išplėstas. Kata savotiškai irgi iš vieno taolu pridrožta (tik ne visi karateka dabar tą mato), o apie kai kuriuos to niuansus aš jau rašiau irgi, kalbėdamas apie dai ir sho variantus bei kokią paskirtį jos turėjo. Jei taolu laikysime treniruočių forma, tai sutinku, kad bus apstu ir kinų mokyklų, kur tos taolu turėjo skirtingas paskirtis ne tik strategine, bet ir pedagogine ar funkcine prasme.

Dar įdomiau, kad Goju-ryu, tarkime, yra ir kitokios kata ar jų praktikavimo metodas – vadinamas tsuzukite: tai porinė kata arba kata, kurią atlieki su partneriu. Iš principo, Gekisai-gata porinis atlikimas tsuzukite yra ta pati kata, tik turi jau ir materializuotą oponentą (jei kata laikyti “kova su šešėliu“, tai “šešėlis“ čia įgauna visiškai konkretų ir apčiuopiamą kūną), kuri yra tas pats “-ken“ Shorinji-kempo (iš principo, o ne veiksmus lyginant).

Kuomet kovos sistemą mokyti nėra laiko ir dera atkalti tik pagrindines kombinacijas (triadų, ne kaip mafijos, o kaip pogrindinių politinių organizacijų, atveju – ruošiantis ar sukilimo metu), tai paimama iš taolu tos porinės kombinacijos (jap. bunkai) ir tik jos atidirbamos. Nes nėra tikslo perdavinėti meną, kurio strateginiai principai užkoduojami taolu arba kata.

Būtent dar tokį apkarpytą ir supaprastintą variantą galėjo mokytis Doshin So. Jam patiko, aš manau, nes kata patirtis, kurios būta, drįsčiau teigti, per seklios, jo, matomai, nežavėjo. Ir pas mus dabar apstu “karatistų“, kurie dievagosis, kad kata – tai tik egzaminui, kad nieko ten vertingo nėra, kad tai tik formalus kompleksas, kuris moko pasenusių ir atgyvenusių kovos veiksmų (lyg per tą laiką žmogui išaugo trečia koja ar rankos nuo pečių persikėlė link dubens – nežinojimas nėra priežastis daryti tokias išvadas).

Dar įdomu, kad tsuzukite į Goju-ryu atkeliavo Miyagi dėka… irgi panašiu laiku, kuomet šito mokėsi Doshin So. Aš manau, kad tokių pavyzdžių galima rasti ne vien šiose dvejose mokyklose. Maža to, jei iš tokių kombinacijų buvo konstruojamos kata ir taolu (jei turėsime omeny klausimą, kas pirmiau – višta ar kiaušinis, taolu ar tas -ken?), tada irgi logiškas paaiškinimas, kodėl Doshin So buvo mokomas tik pradmenų.

Ir visai neabejoju, kad anie kinų menai, kurie praktikoje iškelia ne taolu, o va tokį porinį kombinacijų mokymąsi, turi vienokia ar kitokia forma ir taolu, jei dar nepametė “istoriniuose verpetuose“. Šių tikrai neturi qinna bei duanda “stiliai“, tačiau aš juos laikyčiau ne atskirais stiliais, o sudedamąja bet kurio quanfa dalimi, tad šios “atplaišos“ yra veikiau paklausos išdava, o ne savarankiški menai, kuriais remtis teigiant, kad “yra kinų menų, kurie neturi taolu“.

Beje, dar įdomu pastebėti, kad Miyagi, kurdamas Goju-ryu, iš pavienių va tokio tipo pratimų padarė kata – Tensho. Gi jo kolega ir sempai jam pas tą patį mokytoją, sukūręs To’on-ryu stilių, pratimus paliko kaip pratimus, bet kata apipavidalinimo jie neįgavo. Ar Shorinji-kempo turėjo kada galimybę visus tuos ken apjungti į kata? Nežinau. Japonai iš viso turi kitokį požiūrį į kata, nei okinaviečiai, kurie mokėsi tiesiogiai iš kinų viso to quanfa.

Aš taip nebūčiau kategoriškas tuose teiginiuose, ko ir kodėl mokėsi Doshin So, ir kas yra ar iš tikro nėra taolu, kata ar tsuzukite ar -ken.

Veliau Chen Lianas supazindino ji su Pekino wushu mokytoju Wen Taizongu. Tas veikejas praktikavo stiliu vadinama “Yihemen quan” t.y. “tesingumo vartu kumstis”. Kas vel aiskiai nurodo, kad cia dar vienas dinozauras is sutriuskintu “boksininku”Taigi nera cia jokiu Shaolinu.

Apie skirstymus kalbėjau aukščiau.

Formaliai Doshin So tikrai neturėjo teisės vadinti savo kovos sistemos Shorinji, bet taip pavadindamas, turėjo visai kitokią prasmę omeny, ir ji nebuvo visiškai taip jau ir tik “romantiška“, o kaip tik operavo to meto priimtomis (netgi oficialiai!) sąvokomis.

Siaip Siorindzi visiskai neperkur neprimena Shaolino wushu. Apie kitus japonu snipo nuotykius Konfulende galesime pratesti diskusija kita savaite.

Karate savo išvaizda, atrodytų, irgi nelabai kungfu primena, netgi okinavietiška, nors šios šaknys – kaip tik kinų karinių patarėjų, atašė ir pan. (sappushin) vietinių apmokyme…

Kita vertus, mano mokytojas Bobas, kaip prisipažino, labai pagerino savo karate, pradėjęs studijuoti taiči ir baihe. Ir mano treniruočių kolega Vytautas iškart vos pamatęs Saifa-gata atlikimą ją iškart pavadino “kungfu“. Tad galima irgi įvairiai apie formos matymą kalbėti.

Beje, Shorinji-kempo meistrai nekart pasirodė ir Pekino centrinėje ušu akademijoje, ir Shaolin vienuolyne. Akmeninis, ir netgi pomidorais, jų niekas neužmėtė. Ir prie jų niekas ten nepriėjo, nebedė pirštu į emblemą ant keikogi ir nepasakė, kad tie nusiimtų, nes jie nėra Šaolinis.

Kas, beje, nutiko lietuviams Kyokushinkai čempionate, kuomet jiems labai teisingai nurodė vartoti jų IKO-2 organizacijos pavadinimą Shin-kyokushin, ir visas su tuo susijusias emblemas, o ne IKO-1 ir Kyokushin – buvo daug pasipiktinimo “tokia neteisybe“ (bet tai kas kaltas, kad Lietuvos Kyokushinkai federacijos vadovai politikos nepaaiškino, o ir patys jos nelabai tepaiso?).

Vėlgi, Shorinji-kempo bei Shorin-ryu visos karate mokyklos su Šaoliniu siejasi ne geografiškai (kaip ir bagua su Vudangu) – žr. aukščiau.

P.S. su derama pagarba, aciu uz bloga. Tikrai idomu paskaityti,

Ačiū, užsukite dažniau. Tiesa, nepažadu, kad rašysiu apie kinų menus tiek, kiek rašau apie karate.

20 minčių apie “Shaolin vs Wudang bei kitos kung-fu peripetijos

  1. Visų pirma reikia pasakyti, kad UŠU istorijoje painiava tokia didelė dėl to, kad po šiuo terminu kinai suvokia daugybe dalyku. Tai ne tik tradicinis ar sportinis UŠU, bet ir liaudies žabavos, demonstruojamos kaimo švenčių metu. Kinijoje virš 50 nac. grupių ir visos jos įvedė savo prieskonių.

    Viską ką jūs čia dėstote, yra oficialioji UŠU istorija. Tai yra tai ką kinų valdžia, pradedant Guo Ming Dangu ir baigiant KLR bandė sisteminti ir visaip apdirbti, ne va „išgryninti“ ir bla bla. Šitie skirstymai, kaip ir visos tos organizacijos (kaip tipo Dzing Vu) yra su geru pietietišku valstybinių prieskoniu. Tuo tarpu UŠU lopšys yra šiaurė. Bent jau ilgą laiką taip buvo, kol nepradėjo kelti nosyčių kolegos japonai Tada teko permesti frontą į pietus.

    Taigi, tikra UŠU istorija prasideda pirmuosiuose kovos laukuose ir ritualiniuose žaidimuose, o vėliau tampa šeimų, klanų ir tame tarpe keletos vienuolynų istorija, o ne masinis užsiėmimas. Paveldimumas (nenutraukta perdavimo linija) taip tradiciniame UŠU vertinamas vienas ar kitas stilius. Beje, „Men“ (vartai – ką mačiau jūs bandėte versti) rodo tai jog tai yra uždara, klano tipo sistema. Bent jau anksčiau tai reiškė.

    Apie Sun Lu Taną diskutuoti tingiu, nes jis man nėra įdomus. Jis niekaip nesusijęs su Šaolino UŠU (kaip beje ir su Vudango), išskyrus mišrainę, kurią pats įvedė ir pats bandė iš jos išsipainioti. Ties XX a. bandymai klasifikuoti, kompiliuoti, pagerinti visiškai nieko bendro su tradicija neturi. Kaip pavyzdį galima pateikti šiandieninį Šaoliną, kur abatas (daugiau žinomas kaip geras komersantas) sugalvojo irgi atlikti klasifikaciją. Vyksta tai sunkiai ir vargu ar pavyks, nes taip būtų pasmerkta mirčiai daugybė paveldėjimo linijų. Puikiausiais pavyzdys yra skirtumai tarp Pietinio Šaolino kovos menų kiemo ir likusiųjų (Tangų epochoje Šaolino vusengai buvo suskirstyti net į penkis skirtingus kiemus. Ten dėstė skirtingi mokytojai. Beje panašiai kaip ir dabar (čia kalbu apie tradicinį UŠU, o ne sporto balaganą aplink Šaoliną). Pietinį kiemą (vadina save Čan Vu I (kin. Chan Wu Yi – Dzenas, kovos menas ir medicina) atstovaujanti Šaolino brolija su Ši De Dzieniu ir Vu Nan Fangu priešakyje bene geriausiai atspindi visą Šaolino mokymo pilnatvę. Galima pažiūrėti čia, aiškiai matosi, kaip skiriasi nuo kitų tradicinių Šaolino linijų (Beje visos jos yra tradicinės, yra nėra blogesnės ar geresnės. Aišku čia kalbu tik apie tikrą Šaolino palikimą, o ne balaganą pietų Kinijoj ir juolab ne Siorindzi).

    De Dzianį – vienuolį iš kurio čia imą intervą pažystu asmeniškai ir jo dvasingumas nei kiek neperdėtas.

    Ir apskritai manau, kad jau laikas tiems kurie nuoširdžiai domisi kinų kovos menais, pagaliau baigti kartoti tas (beje labai patogias tinginystei) mantras apie tai, kad Kinijoje nieko neliko, viską sunaikino valdžia, kad Šaolinas tik pakazucha ir t.t. Kinijoje vyksta procesai kurie patogūs šiuolaikiniams kinams, bet šalia ten zavalom yra senosios tradicijos likučių (jei jas galima taip pavadinti, nes palyginus su kitais kovos menais arsenalas žvėriškas. Tik tiek, kad jo praktiškumas šiandien yra klausimas. Daugiau niekas nebesibaimina dėl savo gyvybės kaip praeityje, o varžyboms tokie prečendalai visiškai netinka. Net ir parodomosioms, nes neatrodo gražiai. Tačiau kaip dvasinė praktika ar kaip visapusiškos asmenybės formavimo metodas nepraranda savo vertės ir šiandien. Čia kalbu tik apie tradicinį UŠU, didžiajai auditorijai beveik visiškai nepažystamą.

    Su Fa Lun Gungu čia žiauriai prašovėte, nes jau kas kas bet tas judėjimas buvo žiaurus blogis. Fa lung Da Fa yura vieno šokėjo, kuris pagyvenęs Tailande gryžo į Kiniją ir apsiskelbė šventuoju afera. Iš esmės tai buvo New age judėjimas, kuriame buvo suplakta šokiai, Ci Gung praktikos makalas ir kažkokia mišrainė su blevyzgom apie visas įmanomas religijas kurias jis žinojo. Labai daug kinų nukentėjo, kad ir dėl to, kad daugybei buvo įteigta, kad jiem sergant betuokia liga nereikia jiokių vaistų ar daktarų. Na, o apie kinų metodus tai mes visi žinom. Susitvarkė su jais žiauriai. Bet esmė lieka ta pati, tai buvo vieno žmogaus fantazija, kurią jis bandė prastumti kinams. Panašiai kaip postsovietinė proslaviska sekta su pirmtakais kurie dar pries dinozaurus nusileido į žemė iš Sirijaus planetos. Ir ant kurių pastatyto vienuolyno vartų Čerkasuose puikuojasi imperatoriaus Kan Si trijų hieroglifų kopija „Shao Lin Si“, kurių šios mokyklos adeptai nepajėgia perskaityti. Kitaip kiltų daug klausimų.

    Šiaip šiandien Kinijoje niekas negainioja už juokas religijas. Čia vakarietiška mitas. Jei apsilankytumėte pamatytumėte, kad tai visiška nesąmonė. Šiandien yra kita problema, jauni vienuoliai (praktikuojantys UŠU) be jokių užuolankų jus pavadins idiotu jei pradėsite kalbėti apie budizmą ir panašias blevyzgas. Viską ką ką jie daro, tai treniruotės, o apeigų metu žiovauja. Man teko su daugybe jų kalbėtis, visi šneka apie Briusą Li, Džeki Čaną, o neseniai, kas mane išvis pritrenkė, po to kai buvo paleista keletas filmų apie WT, pradėjo blevyzgoti apie nenugalima WT techniką. Žodžiu žmogus yra mokomas Šaolino vienuolyne, vėliausiai XIII a. sukurtos autentiškos kovos technikos „Šaolin Kan Dzia Ciuan“, o kalba tokias nesąmones. Paklausiaiu, tai kodėl nevažiuoji į Fošaną ir ten nestudijuoji? Sako: o kur tas Fošanas? Čia kinas, Šaolino vienuolis). Tai štai kas šiandien Kinijoje yra pavojus, o ne kažkokie seniai jau visų pamiršti Hunveibingai. Doleris, kinas, šlovės poreikis – štai kas šiandien Kinijoje valdo. Va tai tikrai yra grėsmė, bet kita vertus kinų labai daug ir šiandien dar daugybė gyvų tikrų tradicijos nešiotojų.

    Apie musulmonus jūs čia visiškai į lankas. Kinijoje musulmonai visiškai kitokie. Ir tik dėl to, kad per amžius iki komunistų (lyginant su pvz. Europa) ten buvo visiškas rel;iginis pakantumas. Krikščionys Kinijoje buvo priimti superdraugiškai, o neapykanta atsirado tik po to kai vadinamos „aštuonios jėgos“ pradėjo tą Kiniją draskyti. Šiaip net Tai Pingų sukilimas turėjo ryškų krikščionišką prieskonį, kas vėliau išaugo į neapykantą ir visiškai pagrįstai. O šiandien Kinijoje daryk tu ką nori, tik kad nebūtų jokios agresijos. Apskritai Kinija supersaugi šalis. Gal net saugesnė nei pvz. Norvegija. Aišku viskas turi ribas, jei pradėsi rengti demonstracijas ir pan. tai tikrai susilauksi „dėmesio“, bet kalbant apie religiją tai niekam tie dalykai neįdomūs. Beje valdžiai ior paranku, kad taip būtų nes vienuolynai pritraukia marias turistų.

    Mūsų romuvos pagonys visą savo pagonybę laužia iš piršto ir iki šiol blevyzgoja apie baltiškąsias rūnas ir pan. tik dėl to, kad negali patikėti, kad nu neturėjo tie baltai to rašto. Todėl tenka fantazuoti. Kinijoje taip neprifantazuosi, nes yra gausiai kuo pasiremti. Tiesa, kad pačiame Šaoline šiandien mažuma praktikuoja rimtai ir budizmą ir kovos meną. Bet toli gražu ne visi. Čan ir VU yra pagrindinė ir svarbiausia Šaolino įdėja. Visa kita pašaliniai veiksniai ir žmogiškas faktorius, kurie visuomet buvo. Šiaip apie Šaolino vienuolių pradėlkas juodai ant balto pasakoja Deng Fengo miesto kronikos. Ir visas tas yra išlikę ir niekur tie komunistai jų nesunaikino ir neperdirbo (kas išvis yra absurdas). Kalbant apie Šaliną mes turime ir vidinius ir išorinius šaltinius nuo beveik pat vienuolyno gyvavimo pradžios. Tik dauguma jų yra niekuomet neversta į kitas kalbas, o kiniškai pripublikuota nors su kastuvu kask.

    Jei įdomu, tai vienintelė verta dėmesio knyga apie Šaolino vienuolyną ne kinų kalba čia:

    jei domina, galiu atsiųsti PDF versiją.

    Na tai štai ir grįžtame prie japonų šnipo pavasario akimirkų Kinijoje. So Do Sin buvo nuvežtas į Šaolino griuvėsius. Tei griūųvesiai ne tokie jau griuvėsiai kaip rašo (jei teko matyti foto). Ten jis buvo paskelbtas savo paskutinio mokytojo pasekėju. Kas yra šiaip didelis jo pasiekimas, turint omenyje kinų požiūrį į japonus ir laikmetį. Toliau veiskmas toks: Do Sinas suprato, kad niekaip nepavyks prisitrinti prie šaolino blorijos, kuri nebuvau jau tokia maža įkaitant ir Šaolino tradiciją saugančias šeimas ir jų atstovus. Pvz toks kai Lian I Ciuan arba Liu Bao Šan (dabar didžiausios pasaulyje UŠU mokyklos „Tao Gou“ vadovas. Yra nuotraukos kur Do Sina sveikina Liang I Ciuanis ir pan. Žodžiu jam buvo su naujai pagimdytais Siorindzi sektos sekėjais leista surengit pasirodyma prie Šasolino vartų ( į vidų neįsileido – šiaip labai kiniškas gestas). Aikšu nei, kad tokiems dinozaurams kaip Liu Bao Šanis, Šaolino abatas De Čanis ir daugybei kitų, Šaolino tradicijos tėsėjų buvo juokinga žiūrėti į japonus, kurie demonstruoja kažkokius krengeliu ir pristato tai kaip jų tradiciją. Do Sinas padare rimta imoką į Šaolino kasą, dėl ko aikšu visi buvo dėkingi, bet jis ir toliau buvo autsaideris. Jam juodai reikėjo, kad šita šutvė užsispyrusių plikių jį pripažintų. Tada jis dar kartą su didžiule delegacija apsilankė Šaoline. Valdžia užjautė gerą progą ir komun istai pirmą kart išskyrė Šaolinui juonių. Prasidėjo greita rekonstrukcija, tada Do Sinas dar kart gausiai apdovanojo Šaliną. Ir galų galė spaudžiant valdžiai pavyko išsiklenčinti pripažinimą ir Do Sinas ištiktųjų yra įtrauktas į Šaolino genealogiją. Beje kaip bonusą dar jis prikalbėjo, kad tuometinis Šaolino abatas po jo mirties įsidukrintų jo dukrą. Žodžiu Do Sin So triumfavo, jo gyvenima snenuėji perniek. Na o ką tadą? Tada, nacht Japan, kur jo laukė kaip Bodhidharmos. Taip jis įsitvirtino kaip dvasinis lyderis. Japonai (t.y. Siorindzi kempo organizacija) iki šiol skiria lėšų vienuolynui ir net nenori girdėti, ką šiandieniai kinų UŠU istorikai, kurie visiškai nesupaistyti nei valdžios nei japonų globos sako.

    P.S. Šiaip foto darė ne tik japonai. Yra ir likusių kiniškų nuotraukų iki 1928 metų gaisro.

    Beje UŠU istorijos šaltinis, tiek Šaolino, tiek Vudano yra ne jokios ten draugijos panašios š Dzing Vu ar oficialios valdžios versijos, o keletas rimtų kinų istorikų. Kinijos UŠU istorijos Herodotas – Tang Hao. Kuris pirmą kartą kritiškai pažiūrėjo į visus tuos skirstymus į Vudangą ar Šaolną, į Šaolino istoriją į Vudango pasakas ir pan. Už tai net įsiutę ušuistai – fantastai net bandė jį gerai pamokyti. Žodžiu žmogus buvo atsidavęs reikalui, primasisi rengė ekspedicijas, važinėjo po Kiniją, rinko šeimų klanų archyvus. Pirmasis suabejojo, kad toks Bodhidharmo ar Džan San Fengas išvis buvo. Pirmasis iškasė Tai Dzi Ciuanio šaknis ir dar daug dalykų. Ir nereikia klausytis tų kvailų argumentų, kad jis valdžios papirktas, kad jis komunistas. Berods savo knygoje „Šalinas ir Vudangas“ įžangoje jis parašė: tokie, tokie metai, toks mėnuo – mėnuo kai mano sūnus mirė iš bado. Žodžiu turtų ar šlovės gyvena esant jam irgi nepripaišysi. Na, su juo ilga istorija ir jam reiktų skirti gerokai daugiau dėmesio….kol kas Tang Hao tyrimų dar niekas nepaneigė.

    Jei skaitot japoniškai tai tikrai nebus sunku ir kiniškai. Čia yra Tang Hao knyga apie Šaliną ir Vudangą少林武當攷 Galite parsisūsti pdf versiją (galiu paskolinti ir originalą):

    http://ishare.iask.sina.com.cn/f/12180740.html

    Dabartinis žymiausias UŠU ekspertas – musulmoniškos kilmės Ma Ming Da.

    Va štai tokios linijos reiktų laikytis norint susidaryti vaizdą apie UŠU.

    Džeki Čano UŠU yra visiškas bredas – tai pietietiško UŠU ir Ka ntono operos mixas – plus jo paties akrobatinė fantazija. Atsiprašau už tiesmukumą, nu bet ten iki UŠU labai toli. Žinau kaip atrodo kinų filmai tiems kurie mažiau turėjo su UŠU reikalų, bet galiu tvirtai patikinti, kad Honkongo kinas tikrai mažiau turi UŠU elementų nei Žemyninės Kinijos. Jei norite pamatyti UŠU verta žiūrėti žemyninės kinijos filmus tikrai ne Honkongo.

    Li lian dzie niekada ir nepozicionavo savęs kaip tradicinio UŠUisto, jis yra Pekino sportinės komandos auklėtinis ir visada taip apie save ir sakydavo. Filme „Šaolino vienuolynas“ Šaolino UŠU beveik nė kvapo nėra. Tik pratimas „Jiu Di“ („Tiesiai į žemę“ arba „Tiesiai į tikslą“. Visą kita modernus sportinis UŠU. Kaip iur Jui Hajaus maldininkas. Kuris ne tik į Šaolino nepanašus, bet ir Landūno maldininkai, nes gerokai perdirbtas ir paspartintas.

    Beje, filmui dalį junaių irgi davė So Do Sinas. Ten buvo nemažia prifilmuota perrengtų japonų, jo mokunių. Bet baigę filmuoti kinai juos beveik visiškai iškirpo, paliko tik pradžioj (dokumentiniame gabaliuke) ir pabaigoj pora sekundžių.

    Beje filmas filmuotas ne Šaoline, o netoliese esančiame Daosų vienuolyne „Džung Jue Miao“. Teko lankytis jame keltą kartų, keistas jausmas irt kartu įdomu ieškoti vietų kur filmas filmuotas ir lyginti su tuo ką matai ekrane.

    Vienuolyna šiandien visoks. Iki 18: 00 Disneykonfulendas, bet po to, kai visi turistai išsineždina viskas pasikeičia. Taip daugybė vienuolių atsisakė jame gyventi, arba yra išugdomi ir išvažiuoja praktikuotis kitur. Beje tokia tendencija pastebėjau, kad daug kas vyksta į vidinės Mongolijos vienuolynus. Pažystu pora tokių. Oficialiai ji9e lieka Šaolino vienuoliais ir abatas juos išleidžia nes irgi supranta, kad tame šurmulyje nieko gero su praktika.

    Yra vos už kokių 5 km nuo Šaolino kitas nedidelis vienuolynas, jame praktikuoja Šaolino atšaka „Chan Wu Yi“. Ten viskas kaip lygiai taip kaip ir buvo praeityje. Jokių mikimauzų, jokių, tokių dalykų. Kai sakau atšaka, tai nereiškia, kad kažkas kito. Tai tas pats. T.y. tos pačios metodikos, tie patys kompleksai, tie patys principai. Pvz. Jei paimkime vieną taolu kompleksą ir gal bus aiškiau:

    Gimimo data XII – XIII amžius.
    Pavadinimas Siao Hung Ciuan (kin. Xiao Hong Quan)

    Ši Jung Dži Linija (įprasčiausia tradicinė linija)

    Chan Wu Yi pakraipa

    Variantas su didesne apkrova (pagal Šaolino tradicija praktikuojamas palindus po stalu. Beje taip galima praktikuoti bet kokį kompleksą tai nėra reikalavimas tik Siao Hungui)

    Pritaikymas – Jung Fa (rodo Ši De Dzienis)

    Ir štai sportinis (šiuolaikinis) variantas (aiškiai bičas nežino ką daro ir kam tai reikalinga. Taolu nukastruotas ir ne va pagražintas. Visiškai negyva technika).

    Ar tai panašu į Siorindzi arba kokį nors Karate stilių? Aikšu, kad ne, nes Karate atkeliavo iš pietietiškų stilių ir ryšys ten nulinis.

    Apie visą kitą pasistengsiu vėliau.

    P.S. Beje gal kartais turite Bubishi (Wu Bei Zhi)?

    1. Ačiū už komentarą. Tiesa, nesupratau jo paskirties, kuomet bemaž su viskuo sutinku, ir pats tą patį dar nuo anksčiau teigiu (nepaisant kai kurių požiūrių skirtumų arba ciniškesnio mano požiūrio į tikrovę, ne tokio romantiško). Todėl keista skaityti “ne, netiesa, tai yra A“, kuomet aš irgi sakiau, kad tai yra A. Kam ginčytis, nesuprantu? 🙂

      Bubishi neturiu, prisipažinsiu. Kaip karatekai, matyt, turėtų būti gėda… 🙂 Tačiau kupiūruotas citatas iš jos studijavau – lygiai tuo pačiu tikslu, kurio tą knygą turėjo ir studijavo Miyagi ar Mabuni, tarkime. O tai – bunkai. Yra internete netgi. Kažko ypatingo ar slapto ten neradau. Ten net patys karate didmeistrei ne ką tesuranda, tačiau čia – kita kalba.

      Klipuose aukščiau mačiau visko. Tame tarpe, buvo ir… Goju-ryu, ir Shorin-ryu – senosios okinavietiškos karate apstu. 😉 Metodas su įtampa (kin. wugulun?) japoniškai vadinasi muchimi – taip atliekama sanchin-gata karate, tarkime, ir net visiškai šiuolaikinėje (1940 metų gamybos) Gekisai katoje yra jo elementai. Aš, beje, rašiau apie heishu ir kaishu kata – mano požiūriu, tai ne skirtingo tipo kata, o skirtingi kata atlikimo būdai. Kaip matau, gavau patvirtinimą iš ušu, kad neklydau. Ačiū! 🙂

      Tiesą sakant, nemačiau nieko tokio, kas nustebintų ar “atvertų akis“: atmetus visą tą “ušu“ (kaip paskutiniame klipe, bet priemaišų yra ir kituose, kas nestebina, o apie patį pirmą dokumentiką, tai gal jau patylėsiu…), aš randu visiškai normalų karate kata atlikimą ir bunkai (praktinį pritaikymą). Netgi galiu imti atskiras kombinacijas ir dėti copy-paste būdu atgal, iš kur jos japonų išmestos, o mūsų daugumai žmonių ir nesuprantamos, ir net jie nenori pripažinti, kad tai yra karate. 😉 Tas Xiao Hong Quan kompleksas Shi Yong Zhi – na, visiška okinavietiška klasikinė karate, nepaisant to, kad iš Fujian, o ne Shaolin, tode (tuiti, d.ž.k. ti arba Okinawa-te, kempo-tode, kempo-karate, karate-jutsu ir t.t.) stiliai atėjo į Ryukyu. 🙂

      Gal tiesiog ir paties supratimas apie karate nėra tiek gilus, kiek ir mano, visiškai drąsiai ir tiesiai sakau, toks gilus apie visumoje kinų kovos menus? 😉 Bendrą vaizdą, ir tikrai gilesnį už tūlo “kung-fu mėgėjo“ matymą, esu susidaręs, bet nebuvo poreikio gilintis į istoriją tiek, kiek Tang Hao. Skaičiau ir Jackie Chan autobiografiją (kaip ir Chuck Norris, ir Jon Bluming), tad – irgi nieko naujo. Bet, palygindamas su pateiktais paties kinų supratimais apie ušu, tai konstatuosiu, kad tūlas okinavietis apie savo karate žino dar mažiau, nei aš, esantis už tūkstančio km nuo jų… Gyvenime apstu keistenybių.

      Kas dėl religijų ir žmonių teisių bei saugumo, tai Taiping sukilimas iš tikro buvo “krikščioniškas“, Falun Gong – iš tikro sekta (visiškai sutinku), apie Šafutfanio 5 kates ir kitus lietuviškus kung-fu bei lao-tai sektantus tekę rašyti (ir kai kurie įrašai forumuose ar portaluose dingdavo, kas visai nestebino), esu sulaukęs įvairių grasinimų ir sočiai šmeižino, tad tas irgi nestebina, o nuo atsiliepimo apie niatnam ar panašias dar egzotikas gal susilaikysiu, nes tikrai nebeįdomu. Mane gal tik stebina nesupratimas, kad viešumoje saugiausiai yra kaip tik totalitarinėse valstybėse (geriausias pavyzdys – 30 km nuo sostinės į rytus pas Batką). Beje, esu krikštytas sovietmečiu, ir tuomet pirmos komunijos priėjęs, tačiau tai nereiškia, kad būta religinės laisvės. Gal nepradėsime dėl to diskutuoti, nes ir be Tanenmenio neapsieisim, ir aš, matyt, esu kiek vyresnis, kad puikiai prisiminčiau visus komunistinio “rojaus“, nors ir jo griūties išvakarėse, gražumus bei “privalumus“…

      Knygą apie Shaolin galima atsiųsti man į seiikan eta hotmail taškas com – iš anksto dėkoju! Man atrodo, aš ją JAV rankose varčiau. Neužkabino. Berods, parsivežiau tuomet Angry White Pajamas… 😀

  2. Nu bet bent jau išsipliurpiau kaip reikiant:)

    Apie Karate žalias. Žinios apsiriboja sovietiniu padvaliniu Kiokushinu Šeskines rusyje, kur treneris dangstėsi po pavadinimu UŠU ir vilkėjo ušuistiška YiFu, kad neužpelenguotų ir šiek tiek sportinio kiokušyno. Labiau susidomėjau kai pamačiau intervą dabartinio Kiokušyno “Galvos“ (nepamenu vardo). Žodžiu liko vietos questu’i:)

    Beje todėl čia ir užsukau.

    Knyga atsiūsiu. Tuojau pasirausiu kur nukišau.

    Bubushio niekiap nepavyksta nukauti internete pilno. Bandžiau kiniškai, bet yra kitas kiniškas traktatas tokiu pat pavadinimu. Tik ne apie kovos meną, o apie karo lauko taktiką. Domina ne dėl slaptų magiškų technikų bet dėl evoliucijos ir sąsajų:)

    Dėl įtampos ten ne wuguluno, o bendras metodas visiems. Tik mažia kas praktikuoja šiandien. Nežinau kokią įtampa, bet įtampa tik kojose, kūnas turi būti kuo labiau atpalaiduotas. Čia ne taip kaip Okinavietiškame variante.

    P.S. Kur ir kokiam kontekste Huang Zongxi (1669m.) vartojo termina “neijiaquan“? Tokio nesu girdėjęs, visada galvojau gad Wang Zhen Nano antkapis seniausias. Tas pats ir pas Tang Hao ir pas Ma Ming Da ir pas Wu Tunano tyrimo grupe rasoma. Tikriausiai kažką praleidau.

    Bet kokiu atveju dėkui už pokalbį:)

    Primena man vieną personažą iš rusiško trešfilmio “Daže ne dumai“:

    – “Liubliu stilnich liudei, žal malo nas takich astalos“:))))

    Jei rimtai, tai tikrai smagu, kad dar kažkas knusasi po visą tą (kaip sakė Briusas Li) “klasikinį bardaką“:)

    1. Mačiau dar anksčiau kažkokioje knygoje, bet yra ir vikėje su šaltinių nuorodomos gi:

      “The term “nèijiā“ and the distinction between internal and external martial arts first appears in Huang Zongxi’s 1669 Epitaph for Wang Zhengnan.[1] Stanley Henning proposes that the Epitaph’s identification of the internal martial arts with the Taoism indigenous to China and of the external martial arts with the foreign Buddhism of Shaolin—and the Manchu Qing Dynasty to which Huang Zongxi was opposed—was an act of political defiance rather than one of technical classification.[2]
      In 1676 Huang Zongxi’s son, Huang Baijia, who learned martial arts from Wang Zhengnan, compiled the earliest extant manual of internal martial arts, the Nèijiā quánfǎ.[3]“

      http://en.wikipedia.org/wiki/Neijia

      Jei įtampa tik kojose, tuomet ne karate. 🙂 Bet Ryukyu pro-kiniški koloborantai iš kinų ne viską ir taip gaudavo. 😉

  3. Štai kilo toks klausimėlis, jei su shaolin kaip ir maždauk aišku, bet tai kaip tada su wudang kuriam pasirodo nei taijiquan nei baguazhang netinkami priskirti pagal Lapiną. Ar tame ragione yra buvę praktikuojami kokie stiliai be minėtųjų, kuriuos pagal sei-i gintą versiją būtų galima priskirti prie neijia? Jei ne – tai nei viena nei kita versija nepasiteisina, na nebent ta jog mažiau nei prieš 100 metų kažkas buvo taip sumąstes sugrupuoti ir taip prigijo.
    Kitas klausimas kodėl sei-i toks skeptiškas šaolinio vienuoliams? “Beje, aš lygiai taip pat esu skeptiškas ir dėl “Zen ir karate vieningi“ (kaip ir Čanj ir Šaolinio ušu- vienas ir tas pats)“.
    Ar negalėjo gerokai seniau nei prieš komunistus kariškiams ir kitokio plauko veikėjams vienuolynas tarnauti kaip ankstesniame straipsnyje minėtas PTSD būdas, pvz. mantrų kalbėjimas ar giedojimas?, monotoniškas barbenimas su “žvuvyte“ (berods taip vadinasi?), medituojant koncentruojantis į kvėpavimą ne tik kaip kovojant su hiperventiliacijos pasekmėm, bet atsikratant minčių nuraminti protą ir pan. Be to vienuolių dvasingumas gali būti pateisinamas manau ir dėl jų atgailos pasitraukiant iš pasaulietiško gyvenimo susivokus dėl padarytų blogybių ar žiaurumų iki vienuoliško gyvenimo. Ko pasekoje toks jų mastymas išsivystė į tam tikrą dvasingą filosofiją užkrėtusia kitus ne tiek “nuodėmingus“ ar jaunus žmogiukus. O kovos menai kaip fizinio aktyvumo forma tam tik gelbėjo, o ne trukdė, plius jog tai tarnavo ir kaip savigynos priemonė tarkim nuo apylinkėse klaidžiojusių banditėlių. Be to KM ir čan (dzen) filosofija vienas kita papildo, tarkim kaip ir skaidraus (šalto) proto išlaikymas, kuris reikalingas tiek čan, tiek kovoje. Ar ne taip?

    1. Vudange stilių irgi yra apsčiai – kaip ir visoje kitoje Kinijoje. Sugrupavo taip, tai sugrupavo: čia kaip į kauniečius ir vilniečius skirstyti dabar mada. 🙂

      Čan/dzen puikiausiai apsieina be kempo. Kempo, kaip “duoti į snukį“ – irgi apsieina. Štai Lapinas gali paporinti irgi, kad buvo apsčiai vusengų ne vienuolių, o prisitrynusių, kaip ir buvo dauguma vienuolių, kurie visiškai nieko bendro su muštynėmis neturėjo (nebuvo vusengais). Ir ką tai keičia? Dzeną gali rasti ir gatvių šlavime, bet ar šlavimui reikia dzeno dėl to? 😉 Apie karate ir Zen vienybę – tai net nesunkiai atrastum laikmetį ir priežastis, kada to prireikė ir nuo kada buvo imta taip kalbėti. 🙂

      Beje, nemačiau dar nei vieno “skaidraus proto“ žmogaus adrenalino pliūpsnio lydimame konflikte. Nėra tokių kyborgų modelių. 🙂 Galima treniruotis, bet arba situacija nepakankama prelegentui turėti adrenalino šoką, arba mes kalbame apie “pylosopavimus“, o ne rimtą kovą, nors sutinku, kad iš šalies kitiems baisiai atrodo. Bet yra žmonių, kurie su Taisonu ne tik sparingavo, bet ir ringe kovojo, o yra žmonių, kurie iš principo negali žiūrėti net Olimpinio bokso, nes “per žiauru“. Nėra skaidraus proto – mitas. Yra adrenalinas – faktas. Aš esu labai nedvasingas žmogus – man paprasčiau mokslo kalba kalbėti.

  4. Tikrai labai nedvasigas:)

    Kitaip sakant tokie kaip Miamoto Musašis ir Ši Degenis buvo paprasčiausi adrenalynščikai:)

    Be Šaolino ir Vudano dar yra dar Emeišanis. Ten dar juodesnis bardakas nei Vudane. Sunku apibrėžti, tai buvo prikergta versija, kad ten miksas iš šitų dviejų:) Iš tikro niekas nebežino kas tame Emeišanyje buvo, tik grabaliojasi tamsoj. Vudanui dirbtinai priskiepyta daugybė naujų stilių. Ar tai istorija? Na taip, tai istorija nes prabego daugiau nei 50 metų. Ar tai tardicija? Tikrai ne, o gal taip?:)

    Kalbant apie vienuolynus ir jų “kovinę praktiką“ (turi net atskira termina – Wu Gong) Šaolinas, tradicijos prasme – be konkurencijos. Vudanas ir Emeišanis beveik viską prarado ir surinkti tas liekanas kurios tikrai priklausė šių vienuolynų tradicijai bus labai sunku. Sunku ir dėl to, kad dirbintai stumiami kiti genetiškai nesusyje stiliai. O ir prarasta ten daug daugiau nei Šaoline. Gal dėl to, kad Čan budistai deklaruojantys betvarkę kartu buvo liknkę ir į kruopštų sisteminimą.

    Greita nuoroda, kas Hubejuje buvo praktikuojama:http://nanquan.narod.ru/

    Стили провинции Хубэй

    Там, где река Хань впадает в Янцзы, находится столица провинции город Ухань, образованный из слившихся друг с другом Учана, Ханькоу и Ханьяна. Уханьский институт ушу является одним из самых известных в Китае.

    На севере провинции расположены горы Удан, где во времена династии Мин было построено много даосских храмов. Народные легенды называют эти горы родиной т.н. “внутренних“ стилей ушу (что не соответствует реальным историческим данным).

    Ten pat.: Keturi žymiausi Vudano stiliai:

    Yu men quan

    Ba zhe

    Tai yi Wu Xing Jin Pu (arba Tai Yi Wu Xing Quan)

    Jiu Gong Shi Ba Tui

    Hmmm???? a kur dingo Tai dzi, Bagua, Sin Ji (kas išvis absurdas. Sin Ji visada buvo dykaduonių karavanų apsauginių, bodigardų ir kareivių zabava)??? Nieko nebesuprantu:) Iš to seka logiška išvada, kad tie siauraakiai komuniagos prikūrė kažkokių dvasingų krengelių, Kitaip sakant šokių. MMA nedalyvauja, diplomu neturi, mydaliukas negali parodyt ir viskas ten komercija ir pakazūcha. Ne taip kaip mūsų treneris Saša Karabelnikovas iš Wyleijkos. Dar tarybiniais laikasi jis kažko mokėsi kažkur vidurinėj azijoj, pas viena tokį žymų magą iš Saturno planetos. Žodžiu cituoju “nereikia stengtis but kytaicais, reikia būti savimi“, mūsų protėviai ne mažiau efektingų sistemų turėjo nei siauraakiai.Tik kumunistai viską išnaikino, rūnas ir beržo tošis pavogė.

    Cituoju: “Da cto tvoi Paganini, vot u nas bil chuvak na zavode, on na butylkach igral. Pasmatrel be ja kak tvoj Pagnini paigral be na butylkach“:)

    1. Misashi buvo profesionalas, o ne adrenalinščikas – jo toks amatas buvo, ir savo paslaugas mosikuoti kardu pardavinėjo visiems, kas gerai mokėjo. Kuomet atėjo taika, tokių kaip jis ne vienas keliuose trainiojosi, bet jis gana profesionaliai marketingo priemonėmis kūrėsi sau reputaciją, kad būtų ir vėl samdomas: jei ne kaip karys, tai kaip beždžionėlė, kurią išsinuomoti vietiniam oligarchui (daimyo) būtų garbė ir prestižas. 😉 Gal šiuo atveju būtų ne adrenalinščiko, o kokio Manto Petruškevičiaus atitikmuo? 😉

      Ir žiūriu, kad 5 Šafutfanio katės pačiam irgi kažkada per kelią perbėgo… 🙂

      Apie Paganinį reiks panaudoti, kai man pradės vėl kas knisti protą: “kas ta tavo karate savigynai, kai yra BJJ (boksas, UFC, MMA – you name it!)“. 😀

    1. Dao kardas, matyt, tikrai būtų pravardžiuotinas “kiniška mačete“. 🙂

      Nemanau, kad buvo buka mačetė. Tiesiog plikašiknis nelabai patyręs ją naudoti buvo, o ir dar afekto būsenoje. Kažkur dar yra kadrai, kaip užpuola moteriškę su mačete, toji ginasi paprasčiausiai dilbiais (blokuoja!) – rankas gerai apkapojo, bet nenukirto. Juolab, kad bet kuris, kuriam teko kiek rimčiau su katana pasimosikuoti, pasakys, kad iš tikro ne kertama ja, o pjaunama – va toks didelis peilis, ir tiek… 😉 Beje, ir Viduramžiais karuose ne visos kalaviju ar kardu padarytos žaizdos būdavo mirtinos, ir nebūtinai priešininkas turėjo būti šarvuotas. Tiesą sakant, dauguma naudojo net ne grandininius, o odinius šarvus, kaip ir landsknechtai iš viso be šarvų dažniausiai apsieidavo, nors kapodavosi ir dvirankiais, ir ietimis smaigstydavosi. 🙂 Beje, Vatikano gvardiečių apranga – vienas iš “lengvųjų šarvų“ pavyzdžių, ir visos tos klostės bei fasonas yra ne vien dėl grožio (o dabar žiūrim į šortus su kišenėmis ir mąstom, ne tik apie medžiagą, bet ar nebuvo ko nors ir jose).

      Tema gana įdomi – aš anksčiau visureigyje irgi mačetę vežiodavausi… 😀

      Beje, dar viena pastaba: užpuolime naudojama kaip ginklas peiliai, mačetės ar lazdos tuomet, kai toje šalyje yra griežti šaunamojo ginklo įstatymai (pvz. Anglija, Rusija ir pan.). Gera žinia: tie, kurie norėtų mačete nužudyti – rinksis šaunamąjį ginklą. O mačete kirsti ir norėti iš tikro ką nors užmušti arba nukirsti, tai dar reikia valios. Nušauti paprasčiau, ir tai ne visi išdrįsta (šaudo į orą, virš galvos, į kojas ir pan., kad tik netyčia nenudėtų). Manau, kad šiame įniršio kelyje (road rage) incidente plikašiknis buvo afekto būseno ir mačete iš tikro kompensavo pažeminimą, o ne siekė užmušti. Toks tad ir rezultatas… 🙂

  5. Netik prabėgo kniaukdamos bet ir kiniškos “kobros“ prašliaužė.Teko paauglystėje perėminėti sliaptą kosminį mokymą net porą metų. Tiesa jau tada puikiai žinojau kur patekau, bet alternatyvų kaip ir nebuvo. “Čia Kanfu, o ne Ušu autoritetingai pareiškė tarpgalaktinio centro pilotas“, “neuždavinėk durnų klausimų, kai ateis laikas tai ir sužinosi“. O kaip jam paskati, kad aš jau ir taip žinau:) Bet čia ne tik kačių pasakaitės, be maž visi pseudo kanfuistai pradeda savo istoriją panašiai. Nepareikši gi, kad mokeisi Kinijoje, nes tada dar niekas nebuvo ten kišęs nosies (kaip beje ir iki šiol) tai viskas prasidėdavo nuo kažkokio guru, kuris dar sovietų kariuomenėje tarnaudamas, kažkur Taškente sutiko Šaolino meistrą, o tas plikis paėmė ir išklojo jam savo slaptas paslaptis ir dingo, nežinoma kryptimi. Bodhidharma?:)

    Na ne tik Musašis, daug kas išmanė marketinrgą, pvz. tam pačiam Do Sinui ir Ojamai nebuvo svetimos marketitikngo įdėjos. Beje šiuolaikiniams reiklamščikams būtų ko pasimokyti iš daugelio jų. Tik aišku drąsa ir įžulumas reikalingi. O va čia su jais nebent “Ežys“ galėtų pasilyginti:)

    1. Ne Bodhidharma, o jo reinkarnacija… 🙂 O lao-tai ten buvo tik atsilikusiems, nes pažengę kanfū mokėsi? 😉

      Musashi knygą, beje, Japonijos verslo mokyklose nagrinėja kaip klasiką. Nors mūsų verslo administratoriams, matyt, labiau Macchiavelli tiktų. 😀

  6. Nu matyt panašiai. Aš vis klausdavau kodėl taip:? Kam plakti šiuos du garbius mokymus? Išpešiau atsakymą: kad kanfu reikia labai ilgai varyti, kad veiktų, o laotai tam, kad greičiau į liampą kažkam duotum ir nepazorintum “juodojo budizmo“:) Klausiu: WTF?! Supratau, kad durnas ir nieko nesuprantu. Bet tada dar nebuvau turejes rankose sliaptos istorines knygos.Kai perskaičiau ištikrųjų vos neišlėkiau į orbitą, žvengiau kokią savaitę. Kai parodžiau savo kinų kalbos dėstytojui hieroglifus, kurie buvo pristatomi kaip reiškiantys BL, tai jis liko nesupratęs. Sakė, čia gal nusitryne kokie…….:)Aš gi durnas nežinojau, kad ten slaptogrifai iš gerokai senesnių fantasy laikų:) Senesni už Lohneso monstrą ir net patį Čupakaprą:)

    1. Jau maniau, kad ganėtinai dar tuomet iš viešumoje esančių faktų ir istorijų prisijuokiau, bet iš vidaus žiūrint – ten iš viso buvo fantasmagorija, tai dabar net pilvo presą jau man nuo tavo juokų skauda! 😀

  7. Gal ne į tą temą rašau, bet rašau čia nes tai naujausia tema, dėl to tikiuosi gauti daugiau atsakymų. Man patiko straipsnis apie Karate Lietuvoje, ten labai gerai suvartomos šiuolaikinės karate mokyklos kurių yra tiek daug, kad net visų pavadinimų nežinai, bet visur gi tas pats karate, o klubų tiek daug. Taigi turiu klausimą. Ar yra Vilniuje koks nors dojo kur galima būtų treniruotis karate, o ne šūdą malti apie ką tame straipsnyje ir rašoma?

    1. O tai kur aš pats treniruojuosi – netinka? 🙂 http://bobhoniball.lt/ Šiaip jau, ten kiekviena treniruotė – praktiškai savaime yra mini seminaras.

      Bet vėlgi – viskas priklauso nuo to, ko ieškoma. Varžybų čia nėra. Treniruotis galima visą gyvenimą (ir nelabai ką išmokti). Bazinius dalykus įsisavinti reikia pastangų ir laiko bei, aišku, kantrybės, tačiau… o kur to nereikia? Jei norisi iškart “muštis“ – siūlau tuomet boksą, kikboksą ar muaythai. Netgi Shin-kyokushin-kai (Lietuvoje tokia) ir Shindokan tinka – jų mokykla taip padaryta, kad iškart ruoštų sparingui (ar kam iki šiol paslaptis, su kuo bendravo Oyama ir iš ko klientus gaudavo, kuriuos reikėjo paruošti kuo greičiau ir paprasčiau?).

      Karate – kompleksinė sistema, čia labai daug visko yra, o originaliame šaltinyje, kas ir yra okinavietiška karate, yra daugiau, nei dabar likę tradicinėje japoniškoje ar šiuolaikinėje. Kiek pajėgiama pasiimti – priklauso tik nuo paties žmogaus. Kiek duoti – nuo instruktoriaus. Nežinau Vilniuje kvalifikuotesnio už Bob Honiball. Todėl – žr. pirmą sakinį. 🙂

      1. Nepamačiau linko. Goju ryu Karate Do, teisingai supratau? Aš ieškau to kas efektyvu ir to kas man patiks. Gatvėje varžybų taisyklės negalioja taigi manau tas nera taip svarbu, nebent norima savo ego patenkinti. Apie kikboksas ribojasi technika, o apie boksą patyliu – gerai ištreniruoja rankas, bet problema, kad tik jas. O šiaip varžyboms esu netinkamas, taigi ir toliau ieškau savo nišos. O dėl pastangų tai pritariu, kur jų nereikia.

    1. Čia tie patys ateiviai iš Sirijaus? 🙂 Klausyk, bet tik vieną katuką rodė, o kur dar 4? 😉 Ir lotosai prūde nežydi – ne tik baltai, bet niekaip nežydi… 😦

      Nu, negerovės tuomet. Reikia čakras atsidaryti.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s