Raitelis ant dramblio

Posted: 2011-09-14 in Karate
Žymos:, , , , , , , ,

Kai buvau jaunas, šiek tiek studijavau Shotokan. Tiesa, tenka jaunimui dabar paaiškinti, kad tuomet Sovdepijoje iš viso karate draudžiama buvo (įteisinto nebuvo, o neteisėtas karate mokymas buvo baudžiamas labiau, nei neteisėtas ginklo nešiojimasis, kuris irgi tuomet buvo draudžiamas), tad tai, kas dabar Shotokan, tuomet buvo “karate, kuri techniška“, o tai, kas dabar Kyokushinkai – “karate, kur ant jėgos varo“ (tiesą sakant, toks supratimas pas mus dabar nedaug ir tepakito).

O va įprotis domėtis istorija liko… Ką ir jums rekomenduoju: istorija moko, kad nieko nemoko, jei jos pats nesimokai – o tai reiškia, kad ne tik esame priversti kartoti praeities klaidas, o ne iš jų pasimokyti, bet dar ir daryti išvadas bei įgyti įsitikinimus, kurie tampa “tiesomis“, ir kuo ilgiau patys sau ir kitiems kartojame, tuo labiau jomis imame įtikėti, ir paskui net faktais tų įsitikinimų iš makaulių neišmuši.

Gal todėl ir pavadinau šį tinklaraštį “apie karate KITAIP“ – aš žinau tik viena: žinau, kad nežinau. Todėl iš pradžių abejoju, po to užduodu sau (dažniausiai tik sau, nes teiginių autoriai už savo bazarą neatsako ir kažkodėl savo nuomonės pagrįsti nesugeba) klausimus, ar iš tikro taip arba o kodėl taip, ar netgi – o kam to reikia? Žinau, ganėtinai “mokytojus“ tas užknisa, nors aš tai tik dėkočiau už klausimus – jie verčia mąstyti ir tobulėti.

Beje, kad dažniausiai tenka tik sau užduoti, tai pačiam ir atsakymų tenka ieškoti. Kai surandi – tai ir džiaugsmas didesnis. O dar didesnis, kai atradimu gali dalintis, ir tuomet iš viso dar geriau, kai daliniesi su žmonėmis, kurie noriai ir džiugiai tą priima, bet kitokie, kiek suprantu, šio tinklaraščio ir neskaito, nes “troliai nukilinti“ ir niekam jų pašvinkę palaikai neberūpi.

* * *

Po tokios įžangos – prie temos. Kuri iki šiol, manau, daugeliui visiškai dėl savo nuobodumo nekėlusi jokių klausimų – kiba-dachi arba raitelio stovėsena. Na, atrodytų, ir kas tame čia keisto ar ypatingo?…

Dar tuomet skaitydamas pasakojimus apie Itosu Anko, tame tarpe ir iš Shotokan kūrėjo Funakoshi Gichin prisiminimų apie savo šį mokytoją, atradau tokią gana keistą frazę, kurioje teigiama, kad Itosu ne vien tik dojo (treniruočių vieta) vaikščiodavo kiba-dachi stovėsenoje. Sutikite, net ir labai didelius kiaušus turint, o Itosu buvo tikrai kietas diegas, tokioje pozoje vaikščioti – tai jums net gana įprastai “rėmą išmetus“ erelį vaidinti…

Pažiūrime į Shorin-ryu (o tai Itosu stilius, nors tuomet jis iš esmės buvo Shurite mokytojas ir lyderis, kas esmės labai nekeičia, nes Shorin-ryu yra Shurite ir Tomarite išdava, paplitusi iš esmės gausių Itosu mokinų dėka) išvestinį stilių ir mums gerai pažįstamą netgi – Shotokan.

Štai kaip atrodo kiba-dachi, atliekama vieno iš Shotokan “genijų“ (kabutės čia reiškia citatą, o ne priešybę) Kanazawa Hirokazu:

Kiba-dachi a-la Shotokan

Ir kaip, jūsų galva, Itosu šitaip va išsižergęs vaikščiodavo po sostinę? Taip – tai, reiškia: gal okinaviečius linksmindamas?

Na, gerai – šiems dar ir į marmūzę įvažiuoti kumščiu galėdavo, jei tie išdrįsdavo pasišaipyti, bet tai kaip jis tokioje pozoje po Ryukyu (taip anksčiau vadinosi Okinava) karaliaus rūmus vaikštinėjo, kur tarnavo raštininku? Šitaip su juo ir siauresniame koridoriuje prasilenkti sunku būti, tiesa?…

Ir jei tai jau “raitelio stovėsena“, tai, matyt, šis raitelis ne ant žirgo, o ant kokio dramblio raitomis jodinėjo? Tik iš kur tie drambliai ten – iš Siamo karalystės gal, bet užsimušdamas neradau, kad istorijoje kur nors japonai ar okinaviečiai tuos dramblius būtų pas save atsitarabaninę ir veisę, kai net ir kinai savo dėmesiu šiuos didžkius žinduolius paliko nuošalyje yra “pandos kung-fu“, bet nėra “dramblio arba begemoto kung-fu“). Tad raitelis, iš Šaolinio kung-fu ar kur, bet vis tik ant žirgo, o to šonai, pripažinkime, ne taip ir išsipūtę.

Kuomet visą šitą informaciją suvedi į vieną ir jau fantazija nebeišneša įsivaizduoti ano “vaikščiojimo“, tuomet belieka tik atmesti tokį teiginį kaip pagražinimą. Nes nesinori Funakoshi gal melagiu vadinti. Nors jei taip, tai gerokai ne tik ši smulkmena, bet ir kiti pasakojimai apie kovos menų meistrus, mokyklas, jų kilmės istorijas bei žygdarbius atrodo tik gerai iš piršto laužtomis pasakaitėmis iš rūsio (ujujuj, kaip baisu-baisu, tikim – bijom, osu!).

Kadangi jau tuomet gerbiau Funakoshi ir jo karate mokyklą, tai negalėjau ir patikėti (nepradėjau manyti, kad čia melas ir tuomet, kai pasirinkau kitą karate studijų kryptį), kad čia mane tuomi gerbiamas didmeistris mausto. Bet bukvaliai (ar, kaip dabar madingiau sakyti – literaliai) aš teiginių irgi nesu linkęs priimti, kaip pastebėjot, kaip ir turiu didelę ydą – sunku man su tomis religijomis (ar tiksliau – be jų, “idant palaiminti tikintys“, o aš esu, deja, o gal ir – vis tik valio! – laisvamanis).

Tad kažkas čia šioje istorijoje suprasta ne taip, jei perteikta vis tik teisingai?

* * *

Kaip sakiau, pradėjęs studijuoti Shotokan ten atradau abi išžergtas stovėsenas, kuri quan-fa (kinų kung-fu, jei taip įprasčiau) iš esmės yra viena ir ta pati mabu (kin. “raitelio žingsnis“, t.y. stovėsena): tiek kiba-dachi, tiek ir shiko-dachi, kai pastaroji dar buvo vadinama ir “sumo stovėsena“. Abi jas aptikau ir iš Shotokan pusę savo genų pasiėmusioje Kyokushinkai, kuria buvo irgi progos žavėtis ir studijuoti.

Neatrodė tai kažkaip keista, nors abiejuose stiliuose ši stovėsena buvo savo aukščiu (žemumu, jei tiksliau) ir pločiu viena ir ta pati – skyrėsi tik pėdų padėtis: kiba-dachi jos buvo lygiagrečios, o va shiko-dachi – pasuktos į šalis. Kodėl taip reikia – paaiškinti niekas negalėjo (lažinuosi, ir dabar nesugebėtų – nes tiesiog jiems “taip reikia“).

Aš sau laikinai radau paaiškinimą paprastą: žinodamas apie Funakoshi Gichin siekį kurti “universalią“ karate, o Kyokushinkai kūrėjo Oyama Masutatsu norą turėti “geriausią“ karate – sumesti Shorin-ryu (kiba-dachi) ir Shorei-ryu (arba Goju-ryushiko-dachi) stilių išžergtas frontalias stovėsenas į vieną savo mokyklos stilių buvo suprantamas žingsnis. Shotokan-e taip ir naudojo įprastinę kiba-dachi, apie shiko-dachi bemaž neprisimindami. Kadangi pradinės kata-os Kyokushinkai turėjo Shotokan šaknis, tai ir shiko-dachi čia nelabai kas tepasigesdavo.

Laikinai to paaiškinimo man pakako ir situacija tenkino – dažniausiai ir šlifuodavau savo kiba-dachi, o shiko-dachi prisireikdavo tik tam atvejui, jei pasiimdavau kokią kartį ar kardą, kuomet pažaisdavau kobudo, Šaolinį ar kokius nors ten samurajus. Tik va niekaip netilpo galvoje, kaip gi tas Itosu šitaip išsižergęs žirgliodavo po gimtąją Okinavą…

Pradėjus studijuoti Goju-ryu pirmiausia kas krito į akis, tai… technikos saikingumas (negaliu pasakyti “skurdumas“, nes tuomet nežinau, ką apie boksą ar netgi kikboksą tektų kalbėti, net jei tegumi-waza, t.y. visas tas “imtynes“, kurios yra Goju-ryu, imti demonstratyviai ignoruoti). Ir kiba-dachi čia paprasčiausiai… nebuvo! Ir, aišku, jos vietą tvirtai (tiesiogine prasme – irgi) užėmė shiko-dachi, kurią mano mokytojas Bobas labai taikliai praminė “stovėsenų motina“.

Laikinai ir vėl radau sau paaiškinimą – čia tiesiog “toks stilius“.

Na, tikrai: Goju-ryu kilmė yra Nahate, kai Shorin-ryu stilių net dvi kryptys – Shurite ir Tomarite. O iš dviejų vieną darant tos technikos ir pribyra daugiau, kaip ir tas pats Kyokushinkai gi savo antruoju gimdytoju turi Gojukai (kuris kilęs iš Goju-ryu), tad ir čia netgi nubiro tai, ko neprikrito į Goju-ryu. Logiška, ar ne?

Vis tiek nedavė ramybės tas vaizdinys: na, kaip gi ten tas Itosu toje savo raitelio stovėsenoje šitaip išsiskėtrojęs vaikščiodavo?!

* * *

Manau, kad šiandien turiu paaiškinimą.

Perduodama informacija turi tendenciją būti iškraipyta – žinote, tas “sugedusio telefono“ efektas. Todėl verta ją tikrintis kuo galima arčiau originalaus informacijos šaltinio, o Itosu nuotraukos, deja, yra tik jo portretinės: arba pieštos ranka “kaip dailininkas matė“, arba tos kelios negausios fotografijos irgi nefiksuoja jo demonstruojančio karate veiksmus, tai kaip ten su ta jo kiba-dachi buvo – ir nelabai aišku.

Tačiau galim pažiūrėti į dabar į Itosu mokinį – minėtąjį Funakoshi:

Kiba-dachi  – pagal Shotokan kūrėją

Kaip matote, būdamas jau garbaus amžiaus, t.y. jau tada, kai jo Shotokan mokykloje jo sūnaus Gigo (arba Yoshitaka) dėka visos stovėsenos seniai jau praplatėjo ir pažemėjo, jis stovi ganėtinai nelabai jau ir “etaloninėje“ stovėsenoje: pėdos nenukreiptos taip jau į šalis ryškiai, kaip yra “sumo stovėsenoje“, jos natūraliai, visiškai pagal kelių liniją, tik kiek pasisukę.

Bet įdomiausia tai, kad pati stovėsena yra gana aukšta ir ne per daug plati (čia tikrai ne naihanchi-dachi apie kurią rašiau – toji yra pečių plotyje!). Visiškai natūrali (o karate ir yra natūrali!). Visiškai tokia, kokioje padėtyje yra raitelio kojos, kuomet jis sėdi raitomis ant žirgo, o ne dramblio, kurį apžergia dabartiniai Shotokan praktikuotojai!

Na, bet pasakysite, juk Shotokan, kaip jų istorijoje porinama, gi viskas padaryta buvo vardan “efektyvumo“. Bet juk Funakoshi stovėjo taip, kaip jį išmokino (tas pats Itosu!) ir kaip visą gyvenimą buvo įpratęs tą kiba-dachi praktikuoti. Tuomet dar kartą pažiūrim į originalą, ir kaip Funakoshi šią stovėseną naudoja jau kovinio veiksmo demonstravime poroje:

Kiba-dachi kovinis taikymas pagal Funakoshi

Kaip matote, skirtingai nuo šiuolaikinių meistrų, tame tarpe ir Shotokan, pačiam Funakoshi-ui kiba-dachi ar kata (individualiame menamų veiksmų komplekse), ar kumite (sparinge) – yra viena ir ta pati, o ne skirtinga!

Jau taip ir girdžiu tą įprastinį lietuvišką-sensėjišką: “nu, tai čia kur formose kata, tai jo, čia, tipo – egzaminui, o va kovinė tai stovėsena, žinok, kitokia“… Aha – 10 atsispaudimų! Kol suprasite. Jei suprasite…

Ir jei mintį suprasti taps aiškiau, tai dabar pažiūrime į tai, kur kiba-dachi visiškai natūraliai irgi yra naudojama, ir visai ne karate, ir tie, kam jos prisireikia, šią stovėseną naudoja būtent pagal jos paskirtį (tą pačią, kuri yra ir karate!) – t.y. staigiam judėjimui į šalis, priklausomai nuo situacijos! Oho, pasirodo, nieko sau!…

Na, tarkime, kad ir tenisas (beje, paauglystėje teko kiek irgi žaisti, ir man jis savo dvasia labiausiai karate ir primena):

Kiba-dachi – tenise belaukiant kamuoliuko padavimo…

Štai tokia ta kiba-dachi iš tikro visada ir buvo, ir tokią ją, mano galva, derėtų prisiminti ir pradėti praktikuoti, o ne išsisukinėti sau kelių sąnarius bei prašytis į senatvę menisko operacijos.

Stovėsenos turi būti visos natūralios ir visiškai adekvačios situacijai. Taip ir naihanchi-dachi bus pečių pločio (jus kalnų slidininkai visiškai supras!), kiba-dachi – tarsi belaukiant servo (tenisininkai – hi five!), o va jei reikia iš tikro žemos – tuomet sumo jums bus tikri draugai ir patarėjai:

Shiko-dachi taikymas kovoje

Ir visiškai nereikia kiba-dachi stovėsena dubliuoti shiko-dachi! Šioji turi visiškai kitokią ir savo logišką paskirtį, kam ji ir tinka geriausiai, ir “stilistiniai technikos ypatumai“ čia yra iš tikro niekuo dėti. Nes iš tikro stilius tuos techninius ypatumus įtakoja tik savo strategija, todėl logiška, kodėl artimos kovos Goju-ryu karate nelabai tėra vietos kiba-dachi stovėsenai, tačiau čia taip mėgstama žema ir plati shiko-dachi.

O va tolimos kovos Shorin-ryu stiliui shiko-dachi, jei rankose neturima karties (ilgos lazdos bo ar kun, arba ieties yari ar alebardos naginata) – visiškai beprasmė (nebent yra toks fetišas atsistoti frontaliai ir kaifuoti nuo gauto kin-geri spyrio į kiaušus?), tačiau kai pastarasis savo strategiją pastato ant manevringumo ir judrumo – tada ir kiba-dachi vietos atsiranda (visiškai kaip tenisininkui, belaukiančiam atmušti paduodamą kamuoliuką).

Ir dabar suprasite, kodėl man kelia atlaidžią šypseną tas pas mus Shotokan (ir, dalinai – Kyokushinkai!) studijuojačių polinkis pakeisdinėti shiko-dachi į kiba-dachi, šią dar ir pakeliui modifikuojant: paplatinant, pažeminant ir skausmingai išsisukinėjant į šalis kelius, pėdas gi paliekant “kaip originale“. Bet jau darosi dar liūdniau, kai tokia išsukinėtų pėdų, neva, shiko-dachi naudojama vietoje kiba-dachi, nes tiesiog “taip vadinasi“…

Dabar gal jau ne vienam man aiškiau, kad “sumo stovėsena“ nuo “raitelio stovėsenos“ ne vien pakreiptomis į šalį pėdomis tesiskiria, o ne vien Funakoshi (ogi dėdulė tas nemelavo ir nepagražino nieko, pasirodo!) prisiminimuose meistras Itosu iš tikro vaikščiojo… gi “plačiai statydamas pėdas“, bet ne Shotokan ar Kyokushinkai dabar praktikuojamoje “raitelio ant dramblio stovėsenoje“.

Na va, o dar sakėte, kas čia tokio įdomaus ir ypatingo toje kiba-dachi. Smagių praktinių dabar treniruočių!

Komentarai
  1. skirtumas sako:

    Kiba-dachi gal reikalinga tam tikrų raumenų grupių treniruotei? Ba antai kiek mačiau kovų ten kur spardytis galima, tai į koją labai spiria skaudžiai, o jei labai išsiskėtęs tai nespėsi patraukt.

    O žodžiai jūsų byra greitai ir sklandžiai. Vis dar bandau suprasti to praktinę naudą😛

    • seiikan sako:

      Kad kiba-dachi naudoja kojų raumenims treniruoti, tai pasitaiko, ir neretai. Nors tam tinka iš tikro shiko-dachi, kuri yra daug žemesnė, o ne iki šios pažeminta ir išplatinta kiba-dachi. Tačiau mano įrašo mintis ne apie tai – aš kaip tik sakau, kad kiba-dachi šiam reikalui va visiškai ir netinka, ir daugiau žalos neša, nei naudos, ypač, kai naudojama nemąstant.

      Kas dėl manevringumo, tai man vienas įrodė sparinge, kad aukšta stovėsena nebūtinai yra greitesnė: kur aš dėdavau 3 žingsnius atsitraukdamas, tai jis mane pavydavo savo dviem “špagatiniais“.🙂 Nuo lygio, matyt, irgi priklauso, ir netgi formaliai pagal šniūrėkų spalvą jis mano buvo mažesnis. Tad, matyt, labai stengiantis – galima ištreniruoti ir kovinį stovėjimą ant galvos.

      Prakinės naudos iš mano tekstų mažai, nors čia nerasi jokių pylosopavimų apie dvasinius (kas tas yr?) dalykus, o kaip tik vien tik praktiški ir labai žemiški dalykai aptariami: ar tai būtų nagrinėjant istoriją, ar techninius dalykus – mąstantys čia ras paaiškinimus į klausimus “kodėl?“, bet… na, būkim biedni, bet teisingi – dar pirma juos reikia ir užduoti gi.😉 Jei neklausinėji savęs, kam ir kodėl tą ar kitką darai, tai jų natūraliai ir nekyla, ir tada tikrai jokios praktinės naudos iš mano tekstų. Iš esmės, tai kultūrizmas geriau tuomet – jau rašiau: https://seiikan.wordpress.com/2005/12/05/karate-problema-pacioje-pradzioje-arba-kodel-kulturizmas-geriau/

  2. Brizas sako:

    o aš va kažkodėl maniau jog “stovėsenų motina” sanchin dachi ir jei ne motina tada bent jau tėvas tikrai.
    Itosu gal turėjo kokią stuburo ar kojų traumą, kad taip natūraliai vaikščiojo ir ar čia tik nebus tokios kiba dachi stovėsenos pasekmės tokios?🙂
    Beja shiko dachi tinka ne tik raumenims stiprinti, bet ir kelių sąnariams, pvz. tiek stovėjimas laikui, tiek įtūpstai ar vaikščiojimas Itosu maniera.
    Belieka dar kart pasukt galvą su šią stovėseną abiem prasmėm.

    • seiikan sako:

      Brizai, aš nežinau, ko ir kaip Artūras mokina. Net nesiimu svarstyti, gerai ar teisingai, ar ne, juolab, ironiška, vienam bendram Okinawa Goju-ryu Karate Kyokai priklausom.🙂 Man Bobo logika dėl “motinos“ yra suprantamesnė: pasukus dubenį 45 laipsniais ir perkėlus kiek svorį į priekį iš shiko-dachi gaunasi zenkutsu-dachi; pritraukus vieną koją ir pastačius pakeltu kulnu prieš atraminę – nekoashi-dachi. Kaip ir kurią stovėseną gimdo sanchin-dachi? Jokios. Tiesą sakant, Chin serijos katose po sanchin-gata eina seiyunchi-gata, kur įtampų (chin tą reiškia), išmokintų sanchin-gata, vyksta atvirkštinis dabar pakeitimas į kitą principą per shiko-dachi seiyunchin-gata_je. Tai, ciniškai žiūrint, ne tik nieko negimdo, bet dar ir ją pačią nukilina.😉 Ne apie bendrus principus kalbu, o apie skirtingus.

      Shiko-dachi stovėjimas stiprina ne tik raumenis, bet ir raiščius – sutinku. Kiba-dachi stovėjimas shiko-dachi platume ir aukštyje (žr. įrašą aukščiau) – prišaukia sąnarių problemas ateityje. Kaip su draugu buriuotoju juokavom (jis pas Bartuką Shotokan yra lankęs): kaltinsim dėl reumato ir artrito buriavimą, o kalta iš tikro kiba-dachi?…😉

      Itosu nevaikščiojo shiko-dachi kasdien. Nebent per treniruotes, bet ir tai LABAI abejoju – jo stilius buvo Shorin-ryu, o tai yra manevras ir distancija. Aš kaip tik kalbu, kad taip, kaip parodyta nuotraukoje iš Shotokan, kiba-dachi yra neteisinga ir visiškai netikslinga. Negi dabar įrašą kartosiu?

      Itosu, tarp kitko, neturėjo jokių problemų su kojomis ar stuburu – buvo labai stiprus fiziškai, plačios krūtinės, išsivysčiusių pečių lanko raumenų, tvirtomis rankomis ir stipriais stambių kaulų dilbiais (yra daug pasakojimų: man patinka tas apie šlepetes arba kuris strypą ir kiauras duris). Aš manau, kad Oyama atrodytų prieš jį jei ne tešlius, tai tikrai nelabai įspūdingai.🙂 Ir muštis Itosu mokėjo (geri prisiminimai apie nokautuojantį smūgį…) ne kaip “raštininkas“ (tarnavo sekretoriumi pas Ryukyu karalių – mūsų karatekos nustebtų, kiek žmogus savo laikmečiui išsilavinęs buvo, ir kaip gerai išmanė ne tik savo šalies, bet ir Japonijos ir Kinijos kultūrą, filosofiją ir istoriją). Jiedu su Asato (šitas buvo “įgaliotinis“ savo apylinėse) suorganizavo “piktiems gezams“ pasalą, o po to visus išdaužė… Geri mokytojai pas Funakoshį buvo.😉

      Blogai, kad pastarasis karate japonus pradėjo mokyti jau per vėlai savo amžiuje, o paskui dar karas su savo perturbacijomis… Liūdna skaityti, kad Funakoshi autoritetą turėjo tik formalų, o, berods, Nakayama pasakė karatekoms, kad neleis laikyti egzaminų juodam diržui, jei pas tą į treniruotes nevaikščios – jį jau paprasčiausiai ignoravo… Sako, treniruotės buvo nuobodžios, karate neefektinga – reikėjo Gigo (Yoshitaka Funakoshi) stiliaus (ką dabar ir matome Shotokane). Todėl Funakoshi karate skiriasi nuo Shotokano (nepaisant to, kad šie jam meldžiasi – tiesiogine prasme). Va todėl ir kiba-dachi tokia “drambliška“. Ir ne tik kiba-dachi, bet čia kita tema, o aš jau esu ir anksčiau rašęs.

  3. Brizas sako:

    Ko dabar Artūras mokina tiksliai nežinau, retai beapsilankau pas jį, deja tik kelis kart per metus, bet vistiek įtariu to paties karate, ką ir matau vis grįžęs. Mano nuomone nebūtinai gali sutikti su jo, neskaitant, kad būten iš jo to mokiaus. O ir dabar kogero gaučiau pylos kad vietoj šlifavimo kybau čia, nors aš jau savo minimum programėlę šiandien atkaliau, o dienos dar nemažai likę, kad padirbėt ir daugiau. Beja viena iš paskatų pabandyti goju ryu buvo ir jūsų teigiamas požiūris į goju, tik kad pasirinkau ne Bobo, o DOJO klubą.
    Toliau kalbant apie pastabas dėl kiba dachi tai visiškai sutinku jog ji taip kiek nesveikai atrodo.
    Tačiau mane užkabino tas žodelis “motina”🙂 Visiškai nesutinku jog sanchin dachi negimdo jokios stovėsenos, kitaip jos vertė būtų bemaž nulinė. Iš jos galima pereiti vos ne į betkokią kitą padėti, o ji gimdo, kad ir tą pačią shiko dachi, nekoashi dachi ar heiko dachi. Beja pastaroji galbūt labiausiai, mano galva, verta pretenduoti į “motinos” vardą vien dėl to jog yra labiausiai artima natūraliai (shizen-tai) pozicijai.

    • seiikan sako:

      Kaip tai nedažnas svečias, kad sakytum, jog treniruojiesi…🙂 O Bobo tuomet dar Lietuvoje, spėju, nebuvo, kai pradėjai, ar šiaip kitos priežastys, jei ne paslaptis?😉

      Šiaip jau, sanchin-dachi yra pati pagimdyta iš shizen-tai šeimos. Kažkur čia yra Aivaro Sauliaus iš Jundokan (Klaipėda) ir komentaras apie tai (prie 3+1 temos bus, spėju), kad galiu ir nebeskirstyti į kamae ir shizen-tai, nes tai iš esmės tas pats: https://seiikan.wordpress.com/2010/02/11/goju-ryu-kihon-31-tachi-waza-312/#comment-43

      Pirmausia sutikau, kad shizentai yra kovinis nusiteikimas. Bet žiūrint iš kitos pusės – netgi kovinės stovėsenos yra natūralios (aha, naujokams taip neatrodo, ypač shiko-dachi). Ir va mano įraše mintis (ką ten mintis – ir paveiksliukai gi!) apie kiba-dachi kaip natūralią tą tik patvirtina.

  4. Brizas sako:

    Tiesa nesitreniruoju Dojo, tad štai tolokai nuo gimtinės namų aplinkoje “paplasnoju drugeliu” ar kažką… suteikdamas kartais tuo vaikučiams džiaugsmo.
    Tad visad džiugu nors trumpam apsilankyti Dojo sugrįžus ir tai jog mane ten priima. O pasirinkau būtent tą jog Bob berods tikrai dar tik pradėjo anuomet įsikūrinėt, o ir susikalbėt tada būt buvę problemėlė. Pasirinkau tai ką pasirinkau ir tada bei dabar esu patenkintas.
    Dėl stovėsenų ir natūralumo pritariamai palinksėsiu, ką čia bepridėsi, na nebent tk tai tą jog tikrai tol kol kaikurios tampa natūralios naujokams tenka paplušėti.

    • seiikan sako:

      Iki kurios imtinai kata jau “plasnoji“?🙂

      Kalbos barjeras su Bobu yra geroooookai perdėtas. Aš vertėjavau pirmais metais, paskui atsirado ir daugiau (o gal apsižiūrėjo, kad aš vertime vis kokį bajerį nuo savęs įpinu ūpui palaikyti?).😉 Matyti tokį meistrą prieš akis ir kopijuoti jo detales bei suprasti tuos niuansus – didelis malonumas. Nežinau, ko ten Artūras su juo nepasidalino, bet kai yra vienoje organizacijoje, tai labai kvaila kartkartėmis (šeštadieniais, pvz., kada “laisva treniruotė“) neateiti su visu savo klubu pasitreniruoti. Nebent ambicijos yra didesnės už logiką, arba manymas, kad prilygsta meistriškumo lygiu ir nėra jam ko mokytis – tada taip, ateiti “paplasnoti“ irgi nėra ko.

      Pats, beje, irgi galėtum užšokti niuansų pasisemti – finansinius reikalus ten su Simona tikrai nesunkiai suderinsi, o tokie “mini seminarai“ pats pamatysi, kiek naudos atneš ir kaip technika tobulės. Nebent čia yra lojalumas kokiems nors “klanų karams“, apie kuriuos aš nenutuokiu, tai tada irgi nėra prasmės nei tau eiti, nei man įkalbinėti. Nors iki Jorgos ir Bobo aš, kai jaunas buvau, eidavau kad ir po vieną pamoką, bet semtis žinių ir požiūrio iš tų, iš kurių tik galėjau. Ir šiaip akiratį praplečia.🙂 Taip kad – užeik, kai būsi Vilniuje.😉

      O va dėl stovėsenų natūralumo, matyt, kažką ne taip išsireiškiau, kad buvau nesuprastas, nors įrašo mintis apie kiba-dachi yra ta pati: ne natūralių dalykų reikia mokytis, iki iškalsi ir jie taps įprastais (papratimas – antra yda), bet reikia siekti, kad technika iškart būtų natūrali, tada ją ir prisjaukinti bus lengva. Kiba-dachi pavyzdžiu per tenisą tą ir noriu pasakyti. Kitų technikų atveju – viskas lygiai taip pat galioja.

      Shiko-dachi man (jau apie cituotą Saulių iš Jundokan tai aš iš viso patylėsiu – tas meškiukas natūraliai ir patranką, mačiau foto, sulaužė…. ;)) yra natūrali. Bet ji tokia tapo ne todėl, kad ją “iškaliau“, o todėl, kad ji – patogiausia padėtis tam tikrose situacijose. Ir kai tas situacijas parodai – žmonėms net klausimų nekyla, kodėl reiktų stovėti kitaip, ir jie net atkreipia dėmesį, kad patys toje situacijoje kitąkart atsistodavo į labai nepatogią ir nenatūralią padėtį. Karate – tai išgrynintas natūralumas, ir judesiai čia visi yra žmoniški. Tik va kad sensėjai nesiteikia suteikti laiko ir pastangų tą kaskart paaiškinti – tai čia kita bėda.

      Bet tai tam visada galima gi atsiversti šį tinklaraštį, ar ne?…😀

  5. Brizas sako:

    Internetas ir šis tinklaraštis geri dalykai.
    Dėl stovėsenu tai gal aš jau blogai išsireiškiau, kad teko apie tą patį tą patį atsakyti.
    Ačiū už kvietimą, galbūt pasinaudosiu kadanors, tiesa nepažadu greitu laiku. Visada esu laimingas rasdamas ką gero pasimokyti iš bet kokio žmogaus, o ir kalba nebe toks didelis barjeras. Šiaip jau pakankamai Artūro lygio užtenka, kaip kad man tokiam, tad tik mokytis ir mokytis, kad tik laiko užtektų. Va dėl jo (laiko) ir nepažadu, nes norint vien pažįstamus aplankyti reiktų gerą savaitėlę vien tam skirti ir atskrist vien tuo tikslu. Štai jau šią praeitą vasara žadėjau užsukt pas Lapiną, tik kad nepavyko, tik Artūro dojo radau laiko ir kaimynystėje gyvenančiam vinčunistui aplankyti.
    Kas tarp jų perbėgo ar ne nesiimu komentuoti, ne dėl lojalumo, o dėl paprasto žmogiškumo – ne mano tai daržas. Apie Artūrą galiu atsiliepti tik gerai, jokio pasipūtimo iš jo pusės, labai nuoširdus, paprastas ir draugiškas.
    Šiuo metu “plasnoju” tik tas kata kas pagal šniūrėką priklauso, tas gi tik 5 kyu, plius pridedu kaiką iš jumbi undo, hojo undo ir kihon. Ruošiuos pas vietinius šniūruotus ar pirštinėtus nebevisai karingus vikingų palikuonius apsilankyti, ale tiems irgi reik laiko laisvu metu po darbo.

    • seiikan sako:

      Norvegijoje niekas Goju-ryu nepraktikuoja aplink?🙂 Visai jau tie vikingai išgvėro…

      5kyu kata tai kurios, primink: Tachi, Fukyu (dvi), Gekisai (dvi), Sanchin, Saifa? Ar jau ir Seiyunchin priklauso? Nors ne – lyg tai šitas yra 3kyu, o Saifa bus 4kyu? Tuomet atidirbi visą “moderną“, kaip matau.🙂

  6. Brizas sako:

    Norvegijoje su goju ryu prastai, ypač gyvenantiems Akershus ir Osle.
    Asmeniškai man iki artimiausio klubo yra 60 km, kuris neva praktikuojasi Goju Ryu Yuishinkan Karate Do, štai čia nuorodėlės jei kam prireiktų ar dėl įdomumo: http://www.trogstadkarateklubb.no
    Iki kitų kiek toliau – apie 155 km tai: IOGKF – http://www.goju.no tik kad jų puslapio pastaruoju metu man vis neatidaro, o prieš tai pasyviai stebėdamas jų veiklą pasirodė jog jie daugiau į kobudo krypo, o galiausiai dabar patikrinęs IOGKF puslapyje radau jog atstovaujantys asmenys ir klubai pasikeitę. Na dar yra Gojukai – http://www.gojukai.no, bet panašiai toli, o ir goju pas juos kiek labiau skiriasi manau.
    O iš kitų Okinavietiškų tik Shorin ryu galima rast, jų klubų kiek daugiau, bet ir tie man ne pakeliui.
    Na o mano kata praktika be Jūsų minėtųjų pasipildo Seiyunchin bei Shisochin, tik kad pastarosios labiau eksternu mokiausi gavęs paskubom avansu ir atlieku kolkas vien tik dėl judesių sekos: kur kokį žingsnį žengti, ranką ar koją pirma tiesti. Gal nevisai pagal lygį gavau dovanų, bet man kaip plasnotojui tai yra nei per dauk nei per mažai, be to Dojo klube gal kiek kitaip skirstomos katos kyu lygiams.

    • seiikan sako:

      Pirma mintis dėl Oslo buvo – “nesąmonė!“ Paskui prisiminiau, kad ilgą laiką Goju-ryu Lietuvoje ir tebuvo tik Klaipėdoje…🙂 Tada – nestebina. Nors va imk ir emigruok ten pas jus į Oslą.😉 Norvegų kalbos nemoku, tiesa.😀

      O šitie iš “jopšikmat“ klubo – kokiai Goju-ryu kontorai priklauso?🙂 Ar patys sau jie “godzai iš riū“?😉

      Bobas savo laiku treniravosi, beje, ir IOGKF (pas Morio), ir Goju-kai (Gary Spiers). Pirmojo bunkai – tai žiūriu ir verkiu, kokia nykuma….😦 Tiesa, meistras ir jo mokiniai parengiami fiziškai gerai. Tik kitąkart taip bežiūrint ir norisi pasakyti: na, grįžk atgal į Jundokan, tai prisisiminsi, ką jau pamiršai iš Miyazato, visiems sakydamas, kad pas tokį nesitreniravai (čia taip maždaug būtų, jei vaikščiočiau pas Bobą, o sakyčiau, kad pas jį nesitreniruoju, tik pas Simoną). Tiesa, pirštais nerodysim, bet kai kas Lietuvoje panašiai elgiasi. Na, gal kada išaugs ir iš jo Morio…😉

      Kas dėl Goju-kai, tai ten ganėtinai japoniška karate ir stiliumi, ne vien adresu. Tiesa, jie su Meibukan bendradarbiavo kata koreguodami, bet didmeistriai per anksti į sekantį karmos ratą įsisuko, tad darbas liko nebaigtas. Kada yra geriau – šitų gali ir nereikti, bet visumoje šis stilius yra gana įdomus (kitaip tariant, turiu daugiau teigiamų nuostatų jų atžvilgiu, nei neigiamų). Šiaip jau, tiek Goju-kai, tiek ir Goju-ryu Kyokai bendradarbiauja su WKF, tad varžybose susitinka (“mūsiškiai“ dažniau kata laimi, sako).🙂

      Shorin-ryu yra plati ir gausi kryptis. Ir jei domintų pats stilius (strategijos prasme), tai net žinočiau, pas ką važinėčiau bunkai mokytis.🙂 Pasirinkimas tikrai didesnis, nei Goju-ryu atveju. Deja…😦

      Kas dėl kyu skirstymo, tai, bijau, kad Artūrui autonomija gali baigtis paprasčiausiu atskalūniškumu (kas ir dabar yra de facto, tiesą sakant), ir dėl to nukentės tik jo mokiniai. Europinis vadas gali žiūrėti atsainiai į kyu lygius (Miyazato stilius – tam irgi buvo dzin), bet jei bus dvi “federacijos“ Lietuvoje vieno Kyokai rėmuose, tai pats žinai, kaip menedžmentas tvarkosi. Patinka ar ne, bet Bobas yra galva Lietuvai nuo Kyokai, ne Artūras, ir dar keista, kad Bobas nesiėmė jokių administracinių veiksmų (o dar sako, kad geras žmogus – ne profesija…). Ir Kyokai jis buvo gerooookai anksčiau, nei Artūras iš viso pradėjo treniruotis, tad tos ambicijos iš šalies man juokingai (ir mažvaikiškai) atrodo, nebent yra ten koks nors kraujo kerštas, siekiantis giminės istoriją iki penktos kartos, apie ką aš nežinau. Kad Bonas su anglais pasiliko Jundokan So Honbu po Kyokai organizacijos skilimo – tai toks buvo jų pasirinkimas (matyt, jiems pats Jundokan dojo mielas), ir dabar, kai išėjo iš Jundokan, tai gal tik Aivarui nuo to geriau (nors manau, kad jam irgi buvo dzin).

      Kaip bevartysi, o kažkam vis tiek nuo to tik geriau tampa (ką aš ten sakiau apie gerą žmogų ir profesiją?…).😉 Man, tiesą sakant, jų politika irgi dzin. Bet kata seką nustatė ne Artūras ar Bobas, o Miyazato, kuomet organizacija buvo Kyokai, o Honbu buvo Jundokan, ir ji yra tokia, kokia yra: tachi, fukyu, gekisai, sanchin, saifa, seiyunchin, shisochin, sanseru, sanchin dai ni – čia yra 1mas dan (juodas diržas), o toliau einamuoju mudviem, matyt, nesvarbu (2ras dan yra sepai, jei ką).🙂 Yra Goju-ryu mokyklų, kur sanchin įkišta prieš gekisai, o tachi nestudijuojama, o fukyu išmesta (bet gali būti hookyu, tarkime), tačiau Jundokan ir Kyokai – tik šitaip.😉

      Nebent tvarka pasikeitė, o Bobas dar nesiteikė informuoti, nes informacija nebuvo aktuali. Labai nustebčiau.🙂 Gal net eičiau aiškintis, kodėl, po paraliais, manęs (sic!) neinformavo, ką???😀

      Beje, primenu, kad Shisochin shotei-uchi zenkutsu-dachi atliekama su muchimi. Jei šitą judesį darysi užsimerkęs – ne tik klaidos nebus, bet ir aš pagirsiu (YMMV)… 😉

  7. Brizas sako:

    Kadangi gan stipriai atitolome nuo pradinio taško – tų dramblių, arklių, raitelių ir nekalbant jau apie stovėsenas, tai važiuojam toliau sau jei jau taip🙂
    Tas jopšichmat ryu tai ne šiaip sau, va ir tokiame puslapyje kaip šis http://www.egkf.net/old/links.htm prie visų kitų (labiau girdėtų ar matytų) antras nuo galo, o ir yuishinkan.com puslapyje žiū kažkoks europietis su japonu senobinėj foto pasirėdę dogi stovi, tai gal nevisai iš rūsio išlindę?
    Su katomis viskas ok, tik kogero man sensei Artūras avansu pamokė, kai aš tada dar vienintelis rytais papildomai jam vargo dariau, o ir dabar toks kaip našlaitis ar griaustinis ankstyvą pavasarį atsibeldžiu išsižiojęs🙂 Kas dėl sanchin tai esu susipažinęs praktiškai ir su dai ni atlikimu, tik pats jaučiu jog man ir paprastosios ichi dar “per akis”. Už pastebėjimus – ačiū, turėsiu omenyje, o visi neva “žvaigždžių karai” man kaip iki kosmoso toli, nors galiu pastebėti jog visa tai daug paprasčiau nei taip gausiai ir vaizdžiai tamsta piešiat. Yra kaip yra, va anksčiau tik vienam Lietuvos mieste viskas buvo, o ir vienos organizacijos. Dabar net ne viena jų ir miestų daugiau apima. Kaip eiliniui godziūkai, jei dar vis tokiu galiu save laikyti, nes kaip prisipažinau faktiškai nebelenakau, tai net nežinau ar nuo to geriau ar blogiau, nes būna sako kur skyrybos ir skilimai – nuo to kogero kenčia tik eiliniai, o iš kitos pusės savotiška plėtra gaunasi.
    Tai gal visgi grįžtam prie rimtesnių temų kaip kad tie raiteliai, stovėsenos ir pan., o tai jaučiu jog atitraukiu tamstą nuo rimtesnių temų rašymo.

    • seiikan sako:

      O, taigi matau, kad Jopšikmat-kankan yra “fokyška kociū-riū karate“. Fošystai (kaip mano draugas mane vis pavadina, nors veikiau tiktų “cinikas“, tačiau čia ne tai su vokiečiais?)…😀

      Įdėtų bent jau savo liniją, kas ir iš ko mokėsi, tik… nelabai, matyt, yra kuo čia dalintis. Tokia “laisvo stiliaus“ Goju-ryu. Visai sėkmingai ir aš galėčiau pavadinti į kažką panašaus Goju-ryu Seiikan, ir šis tinklaraštis pagal informacijos lygį, manau, jų tinklapį nokautuotų. Nekuklu, bet faktas. O kas tas japonas ir iš kur atsirado – net neaišku. Anonimas.🙂

      Nors jei nuorodoje nueitum į kažkokią knygą (Das Buch – ja, ja, Volkswagen, Das Auto! :D) už 19 oirų, kur išvardinti autoriai, tai prie 5dan parašyta, kad jis Japonijoje gavo 1dan pas “sensei Kisaki“. Daugiau informacijos nei apie dojo, nei apie kan ar ryu – neradau. Tokių dojo ir federacijų apstu JAV (laisva rinka gi), bet ir Vokietija – šalis nemaža, o ir Europos demokratiškų šalių tarpe ne paskutinė, tad – nestebina.

      Šiaip jau, kai lietuvius Soeno iš Shidokan karate išspyrė, tai Lietuvoje dabar irgi veikia panašaus lygio federacija – tik vieną raidelę įgrūdo (copyright?) – ShiNdokan vadinasi. Ir netgi honbu yra Europoje…😉 Ir ne iš rūsio iškritę. Beje, ir šiknas išspardyti gali, tad – kas tos “linijos“, kai pagalvoji?… O vokiečiai, kiek mačiau jų nuorodą į klipus youtubėje, nelabai iš Jundokan dojo linijos kilę – labai jau platūs mostai ir neekonomiški judesiai. Arba, jei kurie iš jų vadų ten ir stažavosi, tai paskui per laiką “kalibravimas nusimušė“.🙂

      Bet nesiimsiu spėlioti, kuri Goju-ryu tai kryptis – tiesiog va šita nuotrauka ir mano komentaras daugiau pasako: https://seiikan.wordpress.com/2009/12/23/goju-ryu-sena-nuotrauka/

      Artūro atveju ne plėtra, o stabdymas gaunasi, bet gal pasilikime prie savo nuomonių? Dar betrūko, kad aš čia ant paties sensėjaus “pavaryčiau“ (galiu duoti maulę nuritinti – taip ir bus interpretuota visa, ką parašiau aukščiau).🙂

      Sanchin Dai Ni tai aš dar iš Kyokushinkai išmokau… Bobas paskui mokė mane “žemesnės“ versijos (ir taupesnių judesių – Kyokushinkai labai jau platūs ir energingi mostai). Kai moki Dai Ni, tai toji supaprastinta Sanchin atrodo kaip ir nereikalinga, bet… po kažkiek laiko supratau, kad Miyagi ne veltui turi Sanchin, Sanchin Dai Ni ir Teisho – ir tai visai nesusiję su eiliškumu pagal sudėtingumą. Ir, nors ir “nepriklauso“, aš visas tris moku (na, “moku“ – kiek nekuklu, jei jau pačiam Miyagiui išeidavo gerai atlikti tik kas penkiolikta, kaip jis pats teigė…).🙂 Tiesa, Sanchin Dai Ni į Kyokushinkai atėjo iš Goju-kai, jei įdomu, ir vadinasi tiesiog Sanchin, nes kitos Sanchin ir nėra.

    • seiikan sako:

      Papildau apie Yuishinkan. Pasirodo, kad tai Goju-kai išdava, hombu yra Osakoje. Aišku, visi, kas nors kiek studijuoja Goju, ar tai būtų okinavietiškas Goju-ryu, ar japoniškas Goju-kai, turi didžiulį poreikį pasakyti, kad studijavo pas Miyagį. Va gaila, kad aš iki 1999 metų neturėjau komandiruotės į Okinavą…😉 Vokiečiai gana laisvai žiūri į “genealogijas“ – visiškai ne su prūsokišku Ordnungu.🙂

      Apie mokyklos įkūrėją: http://www.karate-langenfeld.de/index.php?inc=goju&page=kisaki&menue=kisaki

      Bet tai aš ir žiūriu, ką čia man šis stilius taip priminė savo “netaupumu“. Nu akurat – “kijo-kijo-kukušin“!😀 Tik per “tradicinės karate“, o ne kikbokso prizmę. Žodžiu, ne Goju-ryu čia, nors… žodžių žaismas yra, kadangi faktiškai Goju-kai yra Goju-ryu – kaip stiliaus atšaka. Ech, ta japonų kalba, kur ir kata yra kata, bet nėra kata: https://seiikan.wordpress.com/2010/01/12/kata-yra-kata-bet-kata-nera-kata/

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s