Prieš 10 metų – DC, 9/11

Posted: 2011-09-11 in Sauga
Žymos:,

Tąryt prieš 10 metų, ir kiek užsifiksavo, tai buvo antradienis, galvoje sukosi mintis, kad būtų gerai, jei tuos praktinius baleto (šitaip vadinama kūnsargių koordinuotas judėjimas – choreografija) užsiėmimus kas nukeltų… Išvakarėse buvau gerokai ne vien po Kartuvių kelio apylinkes nusivalkiojęs, tad mažiausiai norėjau apkrauti kojas.

JAV masteliais, tai buvome gana netoli, kur įsirėžė vienas iš lėktuvų. Kadangi po pirmojo trenkimosi į Dvynius padarė pertrauką, tai antrąjį mačiau realiu laiku tiesioginėje transliacijoje. Aišku, po to jau mums padavė autobusą ir išvežė į viešbutį, nes apie kokias nors pratybas būti kalbos negalėjo. Sostinė spūstyse movė iš, o mes, kas atrodė gana siurrealistiškai, važiavome į…

Nuvirtus pogulio, pažadino telefono skambutis – skambino buvęs kolega Marius Š. iš Atlantos:

– Sveikas, bose (jis mane taip vadino) – įsijunk teliką.

TV ekrane iš dangoraižio pro langus krito žmonės…

Bet mačiau ir visiškai kitokią Ameriką kitądien – tą United We Stand, ir kupiną ne tik susitelkimo, bet ir ryžto. Nesuvaidinamo. Ir TV pranešėjas tiesioginiame eteryje jau visai be viso to politkorektiškumo nusodino bepradėjusį inkšti apie savo, neva, pažeidžiamas teises ir jų patiriamą nesaugumo jausmą juodaodį musulmonų bendruomenės ADAMS pirmininką.

Todėl džiaugiuosi, kad ir praėjus bemaž tiek laiko, vieno iš pagrindinių 9/11 teroristinio akto organizatorių kūnas SEALS Team Six karių buvo išmestas “su visa priderama islamistine pagarba“ į jūrą visokių dugninių maitėdų džiaugsmui. JAV ir tuo didi šalis, kad nors kitąkart ir užtrunka, bet jos priešai galą vis tiek gauna.

Skrydžiai buvo atšaukti ir mes gerokai, kitądien atnaujinus užsiėmimus, visi abejojome, ar pavyks šeštadienį iškristi į namus (netgi iš šeimininkų kiekvienas gavom po 300 USD čekį savaitgaliui tam atvejui, jei užstringam svečiuose). Neabejojau tik tuo, kad jau manęs tai su samurajišku kardu į lėktuvą tikrai neįleis, tad vaikinai toje parduotuvėlėje Vienoje (tik kad Virdžinijoje, ne Austrijoje) savo sutarto pirkėjo nebesulaukė. O va kaip kolega armėnas įsinešė į saloną Bowie tipo peilį, man taip ir liko paslaptis.

Šeštadienį jau laukdami eilėje prie check-in lėktuvui į Amsterdamą iš Dulles (skrydžius kaip tik tądien ir atnaujino) su juo ir dar vienu iš Dar-es-Salaamo, kur ta pati chebrytė 1998 metais susprogdino JAV ambasadą, jau buvome sutarę stebėti visokius įtartinus tipus ir, jei reiks, tai ir gerklę perkąsti! Armėnas, vardu Armenas, turėjo iki savo kito reiso namo tris dienas “specialios programos“, kurią jam draugai suorganizavo po tą “laisvos meilės ir legalių kvaišalų“ miestą, tad jo motyvai, manau, nušluoti bet ką, pasipainiojusį jo kelyje į bemaž dvi savaites svajose išgodotą tikslą, buvo stipriausi.

Mes jau žinojome apie ketvirtą lėktuvą, kuris nepasiekė suplanuoto tikslo ir nukrito Pensilvanijos laukuose. Įkaitų mentalitetas tąkart radikaliai pasikeitė.

Ir štai už manęs atsistoja toks arabiškų bruožų tipelis – išvaizda labai panašus į aktorių David Suchet, kuris ne tik yra suvaidinęs detektyvą Erkiulį Puaro (Hercule Poirot) britų serijale (ir tapo šio veikėjo įkūnijimo etalonu), bet, deja, o gal – ironiška, ir lėktuvo pagrobėjų vadeivą 1996 metų filme Executive Decision, kur jį sudoroja Kurt Russel (filmo labui – Steven Seagal pagal scenarijų žūsta nepatekęs į lėktuvą).

“Na, jau ne… – galvoju, – tik ne tai… To dar betrūko – pasikartojimo!“

Todėl užkalbinu. Greitai paaiškėja, kad jis yra žydas (yessss!) iš kibuco Izraelyje, ir ko jau ko, bet arabų nemėgti turi savų asmeninių sąskaitų…

Puiku! Supažindinu jį su mūsų improvizuota “oro milicijos“ trijule, po ko jis prisipažįsta, kad buvo lygiai taip pat nusiteikęs kad ir vienas, bet daryti bent kažką, nei sėdėti rankas sudėjus. Todėl labai lengvai sutariame laikytis išvien, bet, aišku, susėsti plačiau po lėktuvo saloną ir stebėti bendrakeleivius. Salonas buvo bemaž tuščias, o įtartiniausi tipai, su nepasitikėjimu nužvelgiantys kitus keleivius, matyt, tik mes jame ir buvome…

Kai lėktuvas gulė į kursą virš Atlanto, pakėlėme vienas į kito sveikatą vyno taures ir smigom miegoti, išsitiesdami per ištisai tuščias keleivių vietas. Mūsų, kaip ir, manau, kitų tokių pačių jau kituose reisuose entuziastų, budrumo tąkart ir iki šiol, ačiūdiev, dar neprireikė. O JAV atnaujino slaptų oro maršalų misiją, kurie ginkluoti skraido, įsilieję tarp keleivių.

Tylomis paminėkime visus žuvusius per tą nelemtąją Rugsėjo 11d.: nekaltas civilias aukas lėktuvuose, Dvyniuose ir karininkus Pentagone, žuvusius gelbėtojus bei tuos pasiaukojusius drąsuolius, kapą sau ir teroristams pasirinkusius Pensilvanijoje, taip išsaugant ne vieną gyvybę ten, kur tas ketvirtasis lėktuvas buvo nukreiptas. Ilsėkitės ramybėje.

O visiems teroristams ir jų bukiems gerbėjams aš skiriu šią Tim Minchin dainą – užsikruškit!

Reklama
Komentarai
  1. […] kad kai Rugsėjo 11 JAV nutiko, tai persigalvojau ir į lėktuvą neįkroviau katanos iš Vienos (Virdžinijoje). Būtų baisiau, […]

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s