Kam samurajui origamis?

Posted: 2011-08-30 in Kovos menai
Žymos:, , , , , , , ,

…arba: degtinytės įmauktų – ir būtų ramu!

* * *

Praeitame įraše apie “Dvi nuodėmes“ parašiau (nors save cituoti – blogas tonas, bet ką padarysi, kai tūlam tingisi tekste tos vietos ieškoti, todėl iškeliu), kad “…nemačiau tokių pilosopų tarpe nei vieno, realiai suvokiančio, kas yra žmogaus, kad ir priešo, nužudymas (beje, gana artimu ir labai artimu kontaktu – skerdikišku), ir kas yra po to sekantis neišvengiamas PTSD (post trauminis sindromas), ir kaip šiojo poveikį neutralizuoti, ir kaip iš šios būsenos išeiti (origami nebandėt, ne?…)“

Skaitytoja Jūratė prie mano nuorodos google.plus sureagavo (ir va tokios reakcijos, komentarai ir klausimai man iš tikro patinka, o ne “okastutokis???“!), paklausdama: “O dėl origami čia rimtai? Nusibodo tetrį visiems rekomenduoti.“

Atsakydamas jai, iš esmės parašiau dar vieną straipsnelį į savo tinklaraštį, kurį papildau ir dalinuosi žemiau, tikėdamasis, kad ir jums bus įdomu:

* * *

Tais laikais dar nebuvo tetrio

Bet origami, kaip ir kiti ganėtinai keisti ir nukvakę, mūsų požiūriu, užsiėmimai žmonių, kurių darbas buvo perkirsti gyvo žmogaus mėsą pusmetriniu skustuvu, tikrai buvo viena iš psichoterapijos formų. Galėtume jų, tapusių Japonijos kultūriniu paveldu, kuriuo taip žavisi šios šalies ir Rytų egzotikos mėgėjai, netgi pavardinti:

– tai ir bonsai – kinai linksminosi su užmoju – traumuodami mergaitėms kojas arba vaikus augindami ąsočiuose, na, o japonai, kaip pagonys (sintoistai), vis arčiau gamtos ir ekologijos – traumavo tik medelius (“medeliui irgi skauda!“);

– ir tianojū (jap. cha-no yu) – toks čefyro (itin stipri nesaldinta arbata – mėgstamas zekų ir samurajų gėralas) lakimo ritualai, vadinami pas mus dar ir dvasingiau, kaip “arbatos gėrimo ceremonija“ (“- Na, ką jūs čia dabar, į svečius eidami savo sausainiukus nešatės, lyg mes šalia ikės neturėtume!“);

– ir haiku su hoku – tai tokie eilėraštukai – skiemenimis aiškiai struktūrizuotos “baltos“ eilės, vertimuose (nors ir originale taip) – dažniausiai be rimo, o ir kartais be ryšio, tad, gilinantis į prasmę, jei ne nuraunančios stogą, tai tikrai ne visai sveiko proto poetų rašytos atrodo (ypač dar turint omeny, kad nemaža dalis tokių eilų buvo parašyta prieš sau paleidžiant žarnas visiškai ne iš suicidinių paskatų arba prie itin sunkios depresijos formos simptomatikos, tai… gal ir rezultatai bei stilistika nestebintų?);

– ir netgi kitų, kasdieninių, veiklos formų ar amatų ritualizavimas ir “sudvasinimas“, ir kovos menai – ne išimtis čia.

Miyamoto Musashi, “kardo šventuoju“ pramintas, kuris parašė labiausiai žinomą japonišką knygą (kas čia apie Murakamį kalba?) “Gorin-no Sho“ (“Penkių žiedų knyga“), iš tikro, maža čia kas žino, bet… turėjo labai smagų (na, nežiūrint gana iškrypusių būdų apturėti seksą su prostitutėmis… vienai tai ir meilės kupinas eiles rašė, bet ir tie kopuliacijos būdai bei jo preferencijos irgi turi paaiškinimą psichoterapine prasme) hobį – jis gamino dailias kardo rankenos apsaugas (gardas, jap. tsuba).

Ir dabar dar kolekcininkų jos itin vertinamos! Nors, sako, kai kurie išgraviruoti motyvai kai kuriuose egzemplioriuose atvirai nepublikuojami – labai jau jie tokie… hm, “sick“.

Miyamoto Musashi auto(!)portretas

Tai va, aš taip bandau įsivaizduoti, kaip koks SOP pajėgų “Aitvaras“ karys po komandiruotės Irake ar Afganistane laisvalaikiu užsiima dekupažu, dailindamas savo karabino buožę… Ne vyriškas (macho!) tai užsiėmimas! Pas mus terapija paprastesnė – degtinė!…

* * *

Bet tai va dabar ir paimkime Musashi pavyzdį – jis ir išskirtinis (pasiekimais), ir gana, deja, tipinis bushi (jap. karys; samurai – tai tarnautojas, pareigūnas, tarnybą einantis, nes kilęs nuo žodžio samurau – tarnauti).

Kaip ir priklauso tam jo socialiniam sluoksniui (feodalizme kilmė yra svarbi!), vaikis užsiima fechtavimu (koks dar kendo – tokio sporto tuo metu dar ir nebuvo!) nuo maždaug 7 arba 9 metų (priklauso nuo šaltinių, nurodančių jo gimimą), o 13-kos – užmuša pirmą savo auką. Užmuša, ne “nugali“.

Čia dera paminėti dvi aplinkybes: pirma, auką susiranda pats, iškviečia į dvikovą, tas išsitraukia trumpąjį kalaviją (matyt, traukdamas prieš paauglį kataną – t.y. ilgąjį, laimėjęs net ir visuomenės akyse liktų nesuprastas ir įvertintas kaip “baby-killer“, kai wakizashi kalavijas – visiškai logiškas savigynos ginklo, maždaug pistoleto, o ne karabino, atitikmuo). Musashi gi pargriauna tą ant žemės, kala pagaliu (buvo atsitempęs ilgą lazdą, vadinamą bo – 6 pėdų ietis be antgalio, matyt, tam, kad galėtų iš toliau užgriebti oponentą ir kompensuotų tuo metu dar ne suaugusiojo savo ūgį) į tarpuakį, ir čia pat užpliumpina gulintį mirtinai, kol tas neatsikėlė…

Pakankamai vaizdžiai ir aiškiai nusakiau vaizdelį? Ar reikia kaip nors detalių pridėti apie patiškusį kraują, lūžusią kaukuolę ir pataškytus smegenis?

Antra, tai jau klausimas: kaip manote, ar toks potyris paauglio sąmonėje ir pasąmonėje praeina be pėdsako ir pasekmių tolimesniam jo gyvenimui?…

O kaip manote, ar tokia bei panašia patirtimi tikrai retas sėkmigas karys negalėjo pasigirti? Apie “Kaino prakeiksmą“ tie žmonės retai kalba, netgi tarpusavyje, bet žymę (ir pasekmes) nešioja visą savo likusį gyvenimą. Žudyti – šiaip jau ne tik nuodėmė (ironiška, į septynių mirtinų sąrašą krikščionybėje neįeinanti), bet ir žmogui nebūdingas užsiėmimas.

Remdamasis atsargos pulk.-leit. Dave Grossman knyga (superinė ir must-read!) “On Combat“, galiu pasakyti, kad tik maždaug 5 (!!!) proc. žmonių yra gimę “žudyti“. Likę, jei tampa kariais, kad ir kokie jų psichologiniai, socialiniai ar iš viso romantiniai motyvai bebūtų kario profesiją pasirinkti, yra arba ištreniruojami, arba… mūšio metu dažniausiai simuliuoja, nors iš šalies atrodo labai kariaujantys (žr. minėtą knygą arba “Daktaras Živago“, kur jį vaidinantis Olegas Menšikovas šaudo partizanų ir baltųjų mūšio metu).

Iš tų minėtų 5 proc. (kartais įvardinamų paprastai – sociopatais) išeina arba nusikaltėliai, sėdantys į kalėjimą iki gyvos galvos, arba… snaiperiai ar spec ops (užsimuškite į stalo kampą su savo tuo rusicizmu specnaz!) pajėgų kariai, nors į šiuos, sąmoningai ar ne, vis tik stengiamasi iš tų 5 proc. žmonių nerinkti (kaip mano draugas sako: “klinika“), o verčiau išugdyti – stabilesni psichikoje ir turintys giliai instaliuotus stabdžius, kartais vadinamus “prigimtine morale“, ir tarsi jaučiančius tą Aukščiausiojo per Mozę perduotą priesaką – “Nežudyk!“.

Gali būti, kad Musashi priklausė tiems 5 proc., nors gali būti, kad jis tiesiog norėjo ir siekė priklausyti šiems, nes tuo metu tai buvo profesinės ne tik karjeros, bet ir išlikimo garantija. Japoniją tuo metu krėtė dar pilietinis karas, kuomet visi kariavo prieš visus, ir geri kariai buvo laukiami bet kurioje priešiškoje stovykloje. Deja Musashiui, ši era irgi ėjo jau į pabaigą, ir paskutiniame šį istorinį periodą vainikuojančiame mūšyje prie Sekiharos jis pasirinko pralaimėjusią stovyklą. Gyvas liko – matyt, dėka ne tik treniruočių nuo mažumės, bet ir paaugliško patyrimo.

Kuris taip pat reiškė ir psichologinę traumą, vadinamą dabar PTSD (potrauminio streso sindromas), ir dėl šito bei kitų šiojo biografijos faktų aš kaip tik ir esu linkęs manyti, kad Musashi vis tik nebuvo sociopatas, nors kai kurios aukščiau minėtos keistenybės ir elgsena jį verstų laikyti jei ne ekscentrišku, tai netgi visiškai asocialiu asmeniu, su kuriuo ir socializuodavo dėl šiojo reputacijos ir suteikiamos tuo sau garbės, kaip ir praktinių motyvų asmenys, jį kvietę paviešėti ar suteikdami laikiną darbovietę.

Kaip profesionalas – Musashi buvo itin aukštai tuo metu kotiruojamas, pralaimėjęs tik vieną (!) iš visų savo virš 60-ties žinomų dvikovų, kuomet slampinėjo po šalį, jau nuramintą karinės diktatūros (laikotarpis vėliau gaus Edo periodo arba shogunato pavadinimus), kaip roninas (jap. ronin – tai karys be šeimininko, niekam tuo metu konkrečiam netarnaujantis, toks bastūnas), kurių ir Europoje tuo metu buvo apsčiai, siūlančių savo profesines paslaugas, ir net ištisomis tautomis: šveicarų alebardininkai, vokiečių knechtai, mosavę dvirankiais kalavijais ar stabdę kavaleriją ietimis, ispanų hidalgai ir pan. – iš tokių “roninų“ ir Abiejų Tautų Respublika formavo savo kariuomenes, pasiekusias šaunias pergales prie Kirholmo, Oršos ir pan.

* * *

Labai įdomu, nors čia ir nukrypimas, kam jis pralaimėjo – tas žmogus įėjo į istoriją, tai – Muso Gonnosuke Katsuyoshi. O įėjo ne vien todėl, kad laimėjo prieš Musashi (taip pastarasis, matyt, būtų į istoriją ir nugrimzdęs), bet iš tikro už vieno ginklo sukūrimą, kurio studijai dabar paskirtas atskiras menas – jo (4 pėdų lazda). Aikido šis įnagis irgi naudojamas, bet dažniausiai klaidingai vadinamas “ieties pakaitalu“ (ne, yari imituoja bo!). Atrodytų, kuo čia ta lazda dabar ypatinga?

Esmė tame, kad Edo periodu dvikovos buvo jau uždraustos (tipiškas valdžios sprendimas, siekiant testosterono valdomų šlėktelių aukų skaičių minimizuoti), o bushi slampinėjo jau be pilnos ginkluotės – jiems kaip statuso simbolis ir savigynai nuo prastuomenės buvo palikti tik du kardai: katana arba to (ilgasis, nors dar ilgesnis, atitinkantis mūsų dvirankį, kadangi katana – tai bastardas arba pusantrarankis, vadinamas dai-to, ir kare atitinka karabiną dabar) ir kodachi arba wakizashi (trumpasis, atitinkantis veikiau pistoletą pagal funkcijas; beje, kardų pavadinimas apsprendžiamas ne tik jų ilgiu, bet ir nešiojimo būdu – ašmenimis į viršų arba į apačią).

Gi praktikuotis (sic!) mediniais kardais, vadinamais boken, niekas nedraudė, o netgi skatino, nes koks karys čia dar be praktinių treniruočių? Vietoje ieties (yari) bei alebardos (naginata) treniruotėms naudota bo (6, jap. roku, pėdų arba shaku lazda, taip ir vadinta roku-shaku-bo), o tanto (jap. ir kovinis peilis, ir 3 pėdų arba shaku lazda – arba “pusė“ bo, kartais taip ir vadinama han-bo) atstojo ir kodachi, ir šiaip bet kokį po ranka papuolusį pagalį.

Apie 4 pėdas, o tiek shaku sudarė Muso sukurtas jo, niekas nepagalvojo. Nes ir poreikio nebuvo.

Šiam prireikė! Nes pirmoje dvikovoje bokenais (nereikia romantizuoti – nebuvo ten jokių katana naudojama, antraip, Musashi nepaliktų gyvo) Musashi Muso šonus gerai atvanojo. Pastarasis paniro į apmąstymus (meditaciją?)…

Akivaizdu, kad ne vieną bo specialistą Musashi lupo bokenu (dažnai ir bo – jis taip irgi malonumą gaudė, kovodamas oponento ginklu). Kaip ir lupo visus kardo meistrus, ginkluotus bokenais.

Musashi, šiaip jau, irgi turėjo vieną ypatumą, nebūdingą japonų fechtavimo tradicijai, bet kurią, spėjama, jis nusižiūrėjo iš… portugalų –  ne vien misionieriai ten su šitais atplaukdavo, bet ir visokie komersantai ir dažniausiai svieto perėjūnai ir avantiūristai, o tiems “ispaniškas fechtavimas“ (Ispanija ir Portugalija vienu metu buvo viena karalystė, priminsiu) dviem rankomis, kiekvienoje laikant po rapyrą arba rapyrą ir kinžalą, buvo duona kasdieninė, todėl keista manyti, kad Musashi, trynęsis ten kurį laiką tarp jų, to nenusižiūrėjo ir neišnaudojo vėliau prieš fechtavimo “ortodoksus“ – jo mokykla ir vadinama “dvirankė“: Ninto-ryu ken-jutsu.

Muso gimė geniali mintis: kadangi bokenas per trumpas pasiekti Musashį, o bo – per lėtas, tai reikia kažko tarpinio! Taip ir gimė jo – ginklas, sukurtas vieno žmogaus, kurio autorystė išliko, prieš kitą ir labai konkrečiam atvejui (“matuotis kotais“ – skamba šiame kontekste net ne kaip eufemizmas).

Pasitreniravęs ir vėl iškvietęs Musashi į dvikovą, Muso įsitikino savo paprasto išradimo pranašumu, kuris netruko paplisti ir dabar užima tikrai svarbią vietą japonų bu-jutsu (kovos menuose), o va okinaviečiai, savo kobudo kūrę kinų pagalba, tokio ir neturi….

Aišku, antrąkart kovota ir vėl ne pjaunamais-kertamais, o smogiamais-duriamais ginklais, todėl tokios treniruočių dvikovos ir baigtis. Beje, žodžio “treniruočių“ – nereikia nuvertinti, nes pamenate, kad Musashi užpliumpino pirmą savo auką negyvai būtent pagaliu (tiesa, ir tuomet pasiteisinimą turėjo, nes lazdą prieš ginklą naudojo, gi čia būtų nebent “netyčiukas“).

* * *

Bet grįžkime prie PTSD pasekmių.

Priminsiu, kad PTSD yra stiprus psichinis sutrikimas, atsirandantis po sunkios psichologinės ar psichinės traumos, patyrus įvykį, kurio metu kėsintasi į paties asmens ar kito žmogaus gyvybę, galbūt, netgi ji atimta kitam, tuo metu pasyviai, bet emocionaliai išgyvenant, tą stebint arba pačiam dalyvaujant, arba pažeidžiant žmogaus lytinį arba psichologinį vientisumą (pvz. išžaginimas) ir pan., ir po kurio šį psichologinį šoką (siaubą) patyręs žmogus nepajėgus iškart pats psichologiškai atsistatyti.

PTSD pasireiškia vėliau pastovia nerimo būsena, sugrįžtančiais košmarais bei siaubą keliančiais prisiminimais, padidėjusiu jautrumu ar dirglumu (virš 60 dvikovų turėti – matyt, reikia gerai pasistengti?), nemiga, užsitęsiančiu būdravimu (Musashi net į pirtį su kardais vaikščiojo, kuriuos šalia kubilo laikė, bet laikykime, kad jis buvo paprasčiausiai ekscentriškas ir labai atsargus žmogus, kuris prisidarė sau pakankamai priešų gyvenime, ne?).

Kad būtų diagnozuotas PTSD, šie simptonai turi pasireikšti ilgiau nei mėnesį, o vėliau PTSD ir įtakoja žmogaus gebėjimus ir galėjimą funkcionuoti visuomenėje, profesinėje veikloje arba kitose gyvenimo sferose. Tai va dabar ir pagalvokite, kodėl Musashi užsiėmė tapyba bei tsuba ornamentų kūrimu? Ir kiek mano pokštas apie origami yra tik pokštas?… Juk – kiek galima tos sake (ryžių degtinės) maukti?

Japoniško kardo puošyba – psichoterapinė mirties baimės priemonė

Ne tik kepenims kenkia, o ir japonai čia – prasti sugėrovai, nes jų, vargšų, kepenys prastai alkoholį skaido, ir to gabumo jie neišsiugdė urbanistinės evoliucijos eigoje, turėdami geras higienines sąlygas, jas palaikydami (skirtingai nuo europiečių, bet klimatinės ir socialinės sąlygos kaip veiksniai tam – ne paskutinėje vietoje!) ir mėgaudamiesi gėlu tyru vandeniu, nebijodami pasigauti kokios choleros. Gi vienas žymiausių Europos karvedžių – Aleksandras Makedonietis, – visą savo sąmoningą gyvenimą vaikščiojo nuolat girtas nuo vyno (tokioje būsenoje idėjos nukariauti visą pasaulį, netgi pakeliui užkariaujant persus, vos ne nukariaujančius pačius graikus, yra visiškai suprantamos, žinia – blaiviam tas į galvą tikrai nešautų!), nes juo vandens dezinfekcijos tikslais neskiedė, o maukė tiesiog taip, nes, kaip sakoma vakarietiškuose mituose: tiesa vyne, o alų (čia jau prie vikingų ir barbarų einant) gerti gi sveika.

Girtam fechtuotis, net jei oponentas irgi ganėtinai prisiliuobęs (tipiškas Vakarų riterių, bajorų, šlėktų, kilmingųjų, aristokratų užsiėmimas) – labai pavojinga veikla. Nes, skirtingai nuo riterių, priminsiu, Tokugawa shogunai pirmiausia atėmė iš tų peštukų tikrai rimtus mūšio ginklus: šaunamuosius (lankus, muškietas) ir ilgos distancijos (ietis, alebardas). Nes kardas samurajaus, o kartu ir japonų nacijos, “siela“ tapo visiškai neseniai – tik… apie 20-tuosius XXa. metus, Japonijai militarizuojantis ir ruošiantis pasauliniam karui, tenkinant savo imperialistines ambicijas, o iki tol samurajaus siela, kad ir kaip keista (man – tai visai logiška) buvo… lankas ir ietis!

Maža to, riteris tai dar vilkėdavo šarvus – jei ne turnyrinius ištisus metalinius, tai bent grandininius ar, jei jau visai nuskuręs, tai bent jau odinius ar, iš bėdos, specialiai pasiūtas civilines medžiagines drapanas (gerai įsižiūrėkite į Vatikano šveicarų gvardiečių uniformą – ten tikrai toks dizainas ne vien estetiniais sumetimais sukurtas!), tad girtas bent jau savęs susižeisti (o katana – iki skustuvo aštrumo lygio užaštrintos geležtės ašmenimis!) netyčia negalėtų.

Gi bushi, vėlgi tuo pačiu aukščiausiuoju įsakymu, buvo palikti “pliki“ – šarvai sukrauti vietinio kunigaikštuko daimyo pilies arsenale, ir apsivelkami tik ceremoninėmis iškilmingomis progomis. Šarvuotas ir pilnai mūšiui ginkluotas roninas būtų sukėlęs vietinės teisėsaugos susirūpinimą – ir tikrai būtų labai greitai pasistengta tokį nuginkluoti (pagandykite įsigyti AK-47 ir su juo po miestą pasivaikščioti…). Jitte – yra toks prietaisas, kaip tik šiems kardais mosuojantiems peštukams nuginkluoti skirtas (ir jei plėstis į kitą tema – tokia kata Shorin-ryu karate yra visiškai suprantama irgi).

Todėl dauguma bushi ne šiaip pakluso įstatymui, bet ir paskaičiavo, kad jiems taip netgi parankiau – oponentas bus lygiai tokiose pačiose sąlygose, o ginklavimosi varžybos, žinia, irgi pinigus kainuoja, kurių nuolat trūksta, o turimus verčiau išleisti kitiems malonumams. Gi pliektis pagaliais (skambiai vadinamais boken) – visai netgi ir smagus užsiėmimas! Ir stresą nuima, ir traumomis, o ne nukraujavimais iki mirties ir prievartinėmis amputacijomis, teapsiribojantis.

Galima užpliumpinti ir negyvai, bet tai – daugiau išimtys, nei taisyklė. Svarbiausia, kad iš fechtavimo (o tai yra įgūdis, priminsiu, kuo efektyviau paskersti oponentą, kol tas to paties nepadarė su jumis, mieliausiuoju) galima irgi buvo padaryti… meną! T.y. tokį ritualizuotą ir dvasinės harmonijos siekiantį užsiėmimą (-jutsu), kuris moderniais laikais virto į tai, ką mes vadiname sportu, tačiau buvo atmieštas ideologiniu (kartais vartojamas eufemizmas – “dvasiniu“, bet indoktrinacijos metodų tai iš esmės nekeičia) pagrindu (-do).

Panašiu principu pertvarkyti ir kiti amatai bei kasdienės veiklos rūšys, todėl jais užsiimti lakti nepajėgiantiems samurajams tapo visai “vyrišku“ ir garbingu užsiėmimu.

Go, tarkime, lavino ir protą (strategai pas mus žaidė gi šachmatais), cha (tarti “tia“ – jap. arbata, nors žodis kinų, bet tariama kaip tea arba čaj, priklausomai nuo to, kuri tauta iš kurio regiono į Europą importavo ir kaip lingvistiškai iškraipė) – ramino kūną, hoku ar haiku eiliavimas – buvo sujauktų minčių higiena, origami ar bonsai, kaip ir kiti smulkūs rankdarbiai – koncentravo mintis į mikromanipuliaciją, todėl skatino susikaupti, tuo pačiu nukreipiant mintis nuo patirto ar būto šoko (mirties baimės, siaubo), dzen ir panašios kvėpavimo praktikos – prevencija nuo paspartėjusio širdies ritmo bei hiperventiliacijos (nerimo sindromo pasireiškimo simptomai), ir t.t.

Netgi ir geišų (ne prostitučių – šią funkciją atliko oiran), kaip reiškinio ir kultūros, atsiradimas, yra visiškai suprantamas ir su tuo susijęs. Nors, kai pradedi gilintis, kam sake maukiančiam kareivai reikalinga moteriškė juodai lakuotais dantimis, pamėkliškai nutinkuotu veidu, kraują, o ne anaiptol tik “kruvinąją meri“, greičiausiai, per šiaudelį godžiai pasiurbusiomis lūpytėmis, grojanti “japoniška balalaika“ semisenu ir kačių nervus ištampančią muziką bei gebanti new age stiliumi cituoti į temą kokį kinų ar vietinį klasiką, pakeliui nepamirštanti papilstyti svaigalų ar čefyriuko, ir dingstanti iš vyriškos kompanijos taip nei vienam ir lytiškai neatsidavusi???

Na, nebent tam, kad jau vis tiek nieko gašlaus, skirtingai nuo palakusio ir užsirujojusio vakarietiško riterio ar šlėktelės, nesinori, poliravus savo kardą (tikrą, ne eufemizmas čia!) visą naktį po kokios dvikovos ar treniruotės, ir ne tik ranka, smaukiusi katanos geležte aukštyn-žemyn, jau niekam kitam nebekyla…

Nes, skirtingai nuo vakarietiško kalavijo, japoniškoji katana buvo gaminama iš ganėtinai prastos “smėlinės“ rūdos (nes kitokios paprasčiausiai neturėjo – buvo didelis deficitas, užsidarius nuo pasaulio 300-tams metų), metalo ruošinį kalant ir perkalant, kartkartėmis grūdinant dar, daugelį kartų, kol geležis įgaudavo patenkinamą plieno stiprumą (čia jums ne mūsų kalvis, kuris kalė visą dieną, po to pardavė, pirko ridiką ir vaikus pamaitino – japoniškas kalvis prie savo darbo iš tokios žaliavos sėdėdavo ilgus mėnesius, todėl būtų badu nustipęs, jei jam tektų ekonomiškai konkuruoti su vakariečiu kalviu, ir tai taip pat paaiškina katana kardų velnišką brangumą).

Aišku, po to dar katana būdavo gerai išaštrinama (gi metalinio šarvo kirsti nereikėjo), tad ašmenų plonumas, kai aštrumas yra atvirkščiai proporcingas jų tvirtumui, turėjo ir esminį trūkumą – gerai stuktelėjus ašmenimis taip į kitą metalinį paviršių (šarvai, kaip minėjau, nebuvo metaliai, kokius turėjo vakariečiai), ašmenys dažnai iššvarplėdavo (čia ir paaiškinimas, kodėl kenjutsu netrankoma kardas į kardą ašmenimis, kaip tai ramiai daro riteris fechtuodamas kalaviju).

O tada nieko kito nelieka, kaip kantriai šlifuoti, pustyti ir poliruoti – ilgas ir nuobodus procesas, kuriam, beje, su kažkokiu maniakišku pasitenkinimu (sic!) irgi atsiduodavo bushi, blizgdindami ir šveisdami tuos savo kardelius iki veidrodinio spindesio (kraujas koroziją irgi skatina, o molibdeno priemaišos geležtėse veikiau yra atsitiktinumas, nei kova su rūdimis).

Štai jums ir čia PTSD terapija…

Tiesa, kai kurie samurajiški įgūdžiai išvirto gana iškreipta seksualine praktika (na, Froidas Sigizmundavičius čia nebuvo didelis atradėjas, prakalbęs apie esminio instinkto pasireiškimus…), pvz., labai praktiškas ir naudingas menas supančioti priešininką (metalas, kaip tik ką minėjau, buvo retas ir brangus – naudota virvės vietoje antrankių) hojo-jutsu išvirto į seksualinio pančiojimo praktiką, žinomą shibari pavadinimu. Šiaip jau, apie kultūrinius japonų iškrypimus lytinėje srityje, matyt, galima prirašyti antra tiek, kiek čia paminėjau, tai tuo ir apsiribosiu, nes ne tokia šio pasakojimo ir esmė.

Bet kitąkart žavintis kokia Rytų ar konkrečiai Japonų egzotika ar kultūra, būtų gerai žinoti kontekstą, o ne priimti viską naiviomis akutėmis žvelgiant, tuo metu per pražiotą iš nuostabos burną tįstant gausiam seilėtekiui…

* * *

O va, beje, gera psichoterapijos priemone tapo ir religija.

Sintoistams japonams (pagonims – mūsų sąvokomis) budizmo, o ypač jo varianto čanj (jap. zen – meditacinis) atėjimas – buvo labai tikslingas ir naudingas būtent nenukvakimo prasme. Pragmatikai iš prigimties (tik gražiai viską maskuojantys kultūriniu imitavimu, ypač, kai po Antrojo pasaulinio karo reikėjo kažkuo išsiskirti globalioje rinkoje) – greitai apsižiūrėjo, kad visai nebūtina vieno tikėjimo atsisakyti vardan kito, o galima gražiai rinką padalinti ir rasti pritaikymą abiems: džiaugsmui – shinto, liūdesiui raminti – budizmas (zen).

Krikščionybės atėjimas vėliau – jau grėsė visuomenės stabilumo pamatams (žiauriai slopintas ir persekiotas gana greitai atsitokėjusių shogun), nes buvo patrauklus ne siauresniems profesiniams sluoksniams, o plačiai ir ganėtinai nueksploatuotai visuomenei, ir jei jau Roma neatsilaikė, tai…

Užbėgu.

Zen ypač buvo naudingas bushi (karių) sluoksniui, juolab, kad Edo periodu kaip tik valstybė tapo militarinė, nors jau iki jo tų pilietinių karų metu – išvis aukso vertės: kario psichohigienai ir PTSD gydymui – jei taip norite.

Taikos amžiuje prie shogunato, kuomet bushi virto samurajais (čia žodžių žaismas – jap. “tarnautojais“), ofiso planktonu tapusiems testosterono apsėstiems (genetiška selekcija gi vyko ne vieną šimtmetį) – tokie meditaciniai bei moralizuojantys (pilosopuojantys) užsiėmimai irgi padėdavo nenukvakti: na, kaip dabar  kontoroje “soliterį“ monitoriuje dėlioti arba kavą maukti ar parūkymus su bendradarbiais daryti – mes tik nefetišizuojam to, kaip japonai.

Ofiso planktonas socializuojasi “korporatyvkėje“

Todėl man, tarkime, visiškai yra suprantama, kodėl homo sovieticus inteligentus vulgaris taip pasidavė savo laiku į Rytų filosofijas ir religijas (liumpenai atsidavė “vodkės terapijai“): visuomenėje atmosfera buvo ganėtinai šizofreniška (viena kalbama, kita – galvojama, trečia – sakoma) ir psichologiškai gniuždanti, o valstybė skiepijo ateizmą. Pastaruoju atveju, labai gerai būdavo pakeisti krikščionybę (katalikybę, stačiatikybę ar protestantizmą) kokiu nors pakaitalu, nes atėmus religiją (“opiumą liaudžiai“ – anot bolševikų vado Lenino), tuščią vietą derėjo kažkuo užpildyti.

Pas mus taip radosi dar ir apsčiai pagonių, romuvose praktikuojančių menamą religiją, prisidengiant tai “liaudies šokiais ir dainomis“ – šitai, beje, irgi buvo TSKP CK ir KGB leista praktikuoti vietoje… nacionalizmo ir tautiškumo. Gal todėl dabar, kuomet nėra minčių kontrolės, patriotizmas ir tapo idiotizmu, o aktyvesnis tautiškumas išvirsta ant ribos balansuojančiu nacizmu, kuriam itin nesunkiai randasi ir visokie isterikuojantys, bet ne mažiau agresyvūs ir smurtaujantys antifa? Apie Romos katalikų bažnyčią ir katalikus Lietuvoje – iš viso verčiau nekalbėti, nes bet kuris klausimas “kodėl?“ bus sutiktas ne kaip abejonė ar smalsumas, bet kaip bilietas į asmeninį grilį…

Japonams gi zen tapo paguodos mirties (ganėtinai stiprus psichologinis šokas gi) akivaizdoje priemone, o su mirtimi ir žudymu susijusiai bushi profesijai – ir psichoterapijos priemone, greta kitų, aukščiau išvardintų. Nenuostabu, kad zen apėmė ir aukščiau minėtas “menų“ (ritualizuotų ir taip “sudvasintų“ amatų) sritis, ir ne vien kovos menų.

Zen – tai ir kaligrafija, ir arbata, ir grafika, ir kalvystė, ir kendo, ir aikido, ir karate, ir… matyt, kad ir shibari netgi, kuris, kaip dabar pagalvojau, gal kažkam kažkada netgi buvo terapinė priemonė nuo patirto seksualinio smurto?

Smurtas – jis, žinote, turi įvairius pavidalus, ir ne vien fizinius…

* * *

Aš kitąkart manau, kad geriau, kai žmonės žaidžia, net jei ir užsižaidžia, šiuos žaidimus su visomis aukščiau išvardintomis psichoterapinėmis priemonėmis, nei žudo save tiesiogiai ar svaigindamiesi. Gal ir mūsų visuomenė būtų sveikesnė, jei mokyklose dailės ir rankdarbių pamokos būtų vertinamos ne kaip podukros ar našlaitės sigutės fizikai ar matematikai?

Tiesa, sunkiai įsivaizduoju, kad penktadienio vakarą prekybcentryje būtų daugiau nuperkama spalvoto popieriaus ir klijų, nei alaus ir kitokių svaigalų, juolab, kad ir patys japonai – kaip nacija, yra irgi ganėtinai psichologiškai traumuoti (ypač Antrojo pasaulinio karo ir pokario patyrimas, nekalbant apie Bushido adaptavimą tarpukarinėms kartoms ir vykusį masinį indoktrinavimą bei smegenų plovimą).

Ir ne viskas gražu todėl, kas išsilieja keistomis formomis ir į… anime bei vieno esminio (žudikiško) siužeto pagrindu statomus animacinius filmukus, persmelktus galios kulto, viršenybės, emocinio abejingumo priešui, oponento dehumanizavimo (nekyla noras taip Bushido pastudijuoti, ką?)… Viso to, kas yra vadinama indoktrinacija ir… aukščiau minėtų “penkiaprocenterių“ parengimu.

Todėl visaip būna su tais nekaltais užsiėmimais ir hobiais. Bet man vis tiek baisiau žmonės, kurie neturi jokio – tokios vaikščiojančios ir kalbančios tuščios ir šiukšlių (o jų visokių būna) lengvai primėtomos dvasinės urnos… kurias ir origamiais ne visada išplausi.

Bent jau už mūsų krepšininkus sirkite, ar ką?…

Komentarai
  1. Andrius sako:

    Ačiū, puikus straipsnis (pagal temų platumą gal netgi du ar trys :)). Būtų labai įdomu paskaityti, jei galėtumėt išplėsti užuominas apie tokius Europos karių hobius, papročius ir įpročius.

    Visai įtikinamai skamba idėja, kad origamis ir kiti japoniški menai tarnavo kaip karių raminimosi priemonė. Taiklus pastebėjimas ir apie tai, kad ne vienas gali pasirinkti ir blogesnę alternatyvą – degtinę (atrodo, Gailienė yra išsamiai tyrusi iš ano karo afganistane grįžusius lietuvius…).

    Kita vertus, terapija tikriausiai nėra vienintelė funkcija, kam šiuos menus galima pritaikyti – tas pats origamis tikriausiai galėtų būti puiki priemonė kokiam dzeno vienuoliui kovoti su elementariu nuoboduliu, po ilgos spoksojimo į sieną dienos. Arba kendo tapti geru sporto pasirinkimu kam nors, kam per daug nuobodu tampytis su sporto klubo įranga.

    Tikriausiai tai, kas padėdavo nuraminti ant sociopatijos ribos balansuojančius karius turėtų ne mažiau puikia stresą mažinti ir šiuolaikiniams žmonėms. Ir būti geresnis pasirinkimas nei vodkė.
    Ir tikriausiai, jei kendo ar origamis padeda žmogui dorotis su gyvenimo sunkumais ir tapti ramesniu (taikesniu? laimingesniu?), tai gali būti vadinama dvasine praktika. Nes kas kita, jei ne tai? Atrodo, kad šio žodžio (dvasinė praktika) jūs labai nemėgstat. Kodėl?

    • seiikan sako:

      Ačiū už komplimentus! Tik trys straipsniai? Maniau, kad kokie aštuoni viename…🙂

      Europos riteriai reabilituodavosi labai panašiai, kaip ir japonai, tik buvo gal mažiau rankdarbių (beje, mezgimas buvo vyrų užsiėmimas…) ir daugiau alkoholio ir sekso greta riterių turnyrų, kryžiaus žygių ir pan., o vietoje kokių nors bonsai augindavo vynuoges ir spaudė vyną. Vienuolynai bei karių-vienuolių ordinai – gana irgi populiari forma, ko tiek apsčiai Japonijoje nerastum, nors aš žinau tas legendas apie Šaolinį ir visokius yamabushi. Būta, bet ne tokiu mastu, kaip Vakaruose. Ir reikia dar nepamiršti, kad Vakarai tobulino žudymo metodus, vis labiau didindami jų efektyvumą ir mažindami asmeniškumą: dehumanizuotą priešą, kurio akių baltymų nematai, nužudyti per atstumą paprasčiau. Dabar šiuolaikiniai karai iš viso vos ne kompiuterio ekrane vyksta, nors šaudoma visai realiomis raketomis ir t.t.

      Apie nuobodulio ir sukeliamos depresijos pravaikymą irgi rašiau – žr. kur “ofiso planktono korporatyvkė“.🙂

      Dėl dvasingumo, tai… esu ganėtinai primityvus ir nedvasingas. Man niekas taip iki šiol dorai ir nepaaiškino išsamiai šio žodžio reikšmės, o ant liežuvio galo vis sukasi Borisas Grebenščikovas: “oх, нехило быть духовным – в голове одни кресты“ (“oi, kietai čia būt dvasingu – kryžiai galvoje vieni“) – http://www.youtube.com/watch?v=5FaSlMYAkzg

      Iš tikro, žmonės, kurie kalba apie dvasingumą, dažniausiai yra paveikti mano aprašytos nuodėmės, vadinamos “pilosopavimu“ – visiškai neraukia, apie ką kalba ir kas tai iš tikro yra (įraše aukščiau, beje, jiems yra visiškas dar ir kai kurių mitų ir iliuzijų žlugimas, nes aš “dvasingus“ dalykus paaiškinu visiškai paprastais ir pragmatiškais), bet labai mėgsta postringauti ir savimi gėrėtis. Jaučiasi “dvasingais“, kitaip tariant…🙂

      Ne todėl šito žodžio vengiu, kad nemėgstu – man juokingi dvasingumą žaidžiantys. Aš tikrai esu sutikęs savo gyvenime dvasingų žmonių: krikštino mane a.a. monsinjoras Vasiliauskas, dalai Lamą esu sutikęs būdamas garbės sargyboje (čia iš viso istorija apie telepatiją dar būtų…), teresietė vienuolė padovanojo mini prakartėlę, ir pan., bet… gal todėl ir turiu su kuo lyginti ir spręsti, ir to tikro dvasingumo, kad ir kaip jį kas apibrėžtų, pasigesti?

      Dvasinės praktikos irgi neneigiu, bet dera sutarti dėl sąvokų, kas ir kuo iš tikro vadinama, nors pilosopų pakišama po vienu.

  2. Andrius sako:

    Ką sudomino ši tema, japoniškų rankdarbių galima ir gyvai pasižiūrėt:

    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-08-31-vilniaus-paveikslu-galerijoje-bus-pristatomi-japonu-rankdarbiai/68007

    • seiikan sako:

      Informacija įdomi ir naudinga, nors šis pasažas privertė apsiverkti (kaip Mia apie JAV Eurobaskete):

      “Anot pranešimo, pramoninė revoliucija Vakaruose turėjo įtakos ir Rytų šalims. Meidži laikotarpiu (1868–1912 metais) Japonijoje prasidėjo pramonės modernizavimas.“

      • Andrius sako:

        Rizikuoju pasirodyti neišmanėliu, bet maga paklausti – o kas čia ne taip?

        Juk tikrai pramonės revoliucija prasidėjo Europoje, ji tikrai (nors ir pavėluotai) paveikė rytų šalis, ir tikrai nuo Meidži laikų iki tol užsidaryti linkusi Japonija ėmė sparčiai modernizuotis. Ar ne?

        Tad man tai labiau panašu į trivialybės pakartojimą, nei į nusikalbėjimą a la Mia.

  3. Brizas sako:

    Aplodismentai autoriui už straipsnį. Tiko, patiko, naudingas ir įdomus. O Li Bai pozija ir vynas taip pat gal PTSD?

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s