Dvi nuodėmės

Posted: 2011-08-29 in Kovos menai
Žymos:,

Kuomet kalbu apie kovos menus arba su kovos menams prijaučiantiems, besidominčiais jais ar juos praktikuojančius, tame tarpe ir sportuojančius, pastebiu neretai dvi vyraujančias nuodėmes – būtent taip ir norėčiau tai įvardinti.

Ir jos pasireiškia viena kaip “filosofavimas“, o kita – kaip “politkorektiškumas“ (nors derėtų sakyti “perdėtas jautrumas“, tačiau aš šįkart sąmoningai renkuosi ne lietuviškus sąvokų atitikmenis).

Atrodytų, kame čia ta “nuodėmė“ šiuose visiškai normaliuose ir iš principo naudinguose dalykuose?

Ogi tai, ką aš iš tikro jais įvardinu, nors tą nuodėmę praktikuojantiems, aišku, atrodo, kad jie daro ne ją, o vis tik laikosi pirminės šių sąvokų reikšmės. Ir abi šios nuodėmės siejasi su… ego, tačiau aš dar prie to grįšiu.

Pirmiausia, tai pastebiu kažkokį pasitenkinimą, kuomet imama postringauti apie kovos menų, neva, kilnią ar dvasingąją pusę, įveliama religija (na, kadangi ši yra “opiumas liaudžiai“, tai keičiama eufemizmu “filosofija“), dažniausiai – budizmas (visiškai nebūdingas šioms platumoms – nebent jūsų seneliai ar dėdės su tetomis buvo “SSRS tautų tėvo“ ištremti pas buriatų vaikus, todėl, drįsčiau teigti, nesuvokiamas, bet labai stilingai žaidžiamas), atmėšiama kokiu nors Rytų kultūriniu (menamu) kontekstu, ir va visa ši pateikiama mišrainė dažniausiai palydima new age stiliaus sakinių struktūra. Gaunasi tai, ką aš, kaip bukas ir visiškai nedvasingas kaimietis, įvardinu paprastai – “papilosopavimu“.

Ir tai ne vien liečia mintis apie kokią nors ci ar ki energiją, Visatos harmoniją ar įsivaizduojamus kario kelio etikos reikalavimus, vadinamus Bushido. Vėlgi, rašau “įsivaizduojamus“, nes nemačiau tokių pilosopų tarpe nei vieno, realiai suvokiančio, kas yra žmogaus, kad ir priešo, nužudymas (beje, gana artimu ir labai artimu kontaktu – skerdikišku), ir kas yra po to sekantis neišvengiamas PTSD (post trauminis sindromas), ir kaip šiojo poveikį neutralizuoti, ir kaip iš šios būsenos išeiti (origami nebandėt, ne?…). Nesakau, kad nemačiau to aptariančių, bet tų žmonių pilosopais nepavadinčiau tai jau tikrai.

Tačiau kaip gražu kalbėti dviprasmybėmis, suteikiant joms, neva, gilią reikšmę… Nusipilosopuoti galima iki “astralinės karate specnazo stiliumi“, ir, pastebėsiu, tai ne mano hiperbolizuotas epitetas, o… visiškai rimtu veidu pavartota sąvoka! Todėl veikiau matau spuoguotus paauglius (nepaisant biologinio amžiaus), kurie vapa žinovo tonu vieni kitiems apie grupinio sekso ypatumus, tačiau visos patirties tesisėmė iš kokio internetinio sekso tinklapio klipų, patys nenukabinę realiai nei vienos panos (nes kas jiems duos, tiesą sakant).

Na, pilosopavimas pilosopavimu, bet juokinga, kai po to praktikoje imama žaisti “japonus“ arba “samurajus“ ar šiųjų “ aršius priešus nindzes“. Žaiskite, negi man gaila? Geriau, nei klijus uostyti ar bent jau bambalinį alų maukti iki sąmonės netekimo.

Keisčiausia, kad tai visiškai neturi nieko bendro su praktikuojamos sistemos ar stiliaus “kontaktiškumu“  – anaiptol, dažnai tokie “praktikai“ teikiasi man, “teoretikui“, papamokslauti, priekaištaudami dėl tokio mano negilaus kovos meno pilosopijos suvokimo ar itin paviršutiniško požiūrio.

Antra nuodėmė yra dar įdomesnė – aš ją vadinčiau “ego jautrumu“, nors aukščiau įvardinau politkorektiškumu.

Jau atrodytų, kad kuo čia žmones įžeisi, kuomet jie treniruojasi būti “nepažeidžiamais kovotojais“, kurie šiame procese iškenčia apsčiai ne tik sunkumų, bet ir tikro skausmo, ir pasirengia jei ne mirtinai ar bent jau traumatiškai kovai, tai tikrai skausmingai, tačiau… suskysta ir ima inkšti vos tik užvažiuoji savo teiginiu kokiu nors jiems itin jautriu, pasirodo, klausimu! Ne veltui, matyt, sakoma, kad antausį žandas tai fiziškai pakelia, bet va jo patį poveikį – sunkiai bepakelia ego…

Ir tuomet tokie jautruoliai ima priekaištauti, tarkime, dėl tono. Arba pradeda mokyti manęs kokių nors etinių (jų manymu, aišku) kovos meno niuansų arba moralizuoti (sic!), įžeistai piktindamiesi mano tiesmukumu, kuriuo buvo išsakytos mintys ar teiginiai. Na, tarkime: pasakyk, kad vinčunis su moteriške vienuole vyrų (!) vienuolyne turėjo tik tiek bendro, kiek jo techniką gali suprasti iš tikro “paprasta kinų kaimo boba“ (to meto supratimu) – užsius! Čia gi tradicijos ir istorijos (aha, kurios čia istorijos – parodykite man savo istoriografinius šaltinius, prašau!) įžeidimas!

O pasakyčiau Kyokushinkai adeptams apie jų kūrėjo Oyama Masutatsu biografinį treniruočių kalnuose faktą, kad nieko ten “kovotojiškai asketiško dvasingo“ nebuvo, nes jis veikiau buvo kokio Tauragės kontrabandininko ir garliavinio Kedžio jungtinis toks atitikmuo, tai…

Oi, taigi pasakiau! Va dabar atsiimsiu jau ne tik iš Kyokushinkai gerbėjų pusės, bet ir iš Drąsiaus kedofilų (kai ateisite su kuolais, šakėmis ir fakelais, nepamirškite užsijuosti purpurinių diržų – aš irgi tokį už 2kyu Goju-ryu turiu, tai tiksime vieni kitiems prie “stiliuko“).

Gaila, kad tie patys mūsų vietiniai įžeidūs a.a. Oyama garbintojai nepaskaito to, ką rašo šiojo bendražygiai ir artimiausi mokiniai, kaip Jon Bluming, neleidžiantis dar ir pamiršti antrojo Kyokushinkai kūrėjo Kenji Kurosaki, arba “baltuoju samurajumi“ pramintas Steve Arniel (beje, buvęs ir garbės svečiu Kaune organizuotame Kyokushinkai Europos čempionate), ganėtinai paprastai ir be jokių mistifikacijų pasakojantis apie bulių žudymą ar “100 žmonių sparingą“. Prieš juos, deja, ir kuolai su šakėmis nepadės…

Matot, galiu taip sakyti, o galiu ir išvis nesakyti, nebent yra tokia, kaip ši, proga tą tikrai padaryti. Išlikti politkorektišku. Rašyti… nuobodžiai ir neprovokuojančiu stiliumi (bus daugiau skaitančių?). Pagarbiai ir deramą duoklę atiduodamas kiekvienam stiliui.

Bet jei gerai panagrinėsite mano įrašus, tai pamatysite, kad stilius tai aš visus gerbiu, ir jų privalumų tam tikrame kontekste neneigiu, o veikiau netgi pabrėžiu! Šito kodėl nematote? Ir retas kuris mano kritikas yra tiek įsigilinęs, kad galėtų pats jų privalumus išvardinti bei trūkumų neneigti…

Nors veikiau, būkime biedni, bet teisingi – čia ne pagarbos stiliui ar mokyklai siekis, o… tuščiagarbis (ego?) reikalavimas man imti pataikauti kažkieno užgaunamoms (taip lengvai?) iliuzijoms ar užsiangažavimui – ne mažiau irgi tuščiam.

Galiu įsivaizduoti, nors tai ir mėgėjams palyginti nuskambės itin nekukliai, kaip Socrates buvo savo laiku įvardinamas įkyriu tipu ir užknisančiu provokatoriumi, kad su tokiu džiaugsmu atėniečiai galop balsavo už šiojo prievartinį nusinuodijimą. Mat jau paprasčiausiai ištremti iš miesto negalėjo – būtų paskui savąjį protežė, gal net ne visai tradicinės orientacijos, jauną Atėnų strategą (generolą) į priešiškąją Spartą nukakęs, o Socrates, gi būdamas Peloponeso karo veteranu, pasižymėjusiu didvyriškai kovoje, ir su tokiais politiniais ryšiais, atneštų tik garantuotą pralaimėjimą Atėnų lygai (kas, beje, vis tiek neišvengiamai galop ir įvyko – ir visiškai pelnytai).

Kaip sakoma: tu mane gerbi, aš tave gerbiu – ir abu esame labai gerbiami žmonės.

Deja, šito reikalaujamo politkorektiškumo pažadėti negaliu. Nes tapti “politkorektišku“ – čia iš tikro reiškia… daryti nuodėmę ir priimti pilosopo poziciją, o tai jau, atsiprašau, prieštarauja mano principui abejoti ir tikrintis pačiam. Ir išvadas darytis pačiam sau, o ne priimti kaip sakramentą iš “turinčių tikros tiesos monopolį“ ar “toliau pažengusiųjų“ (jap. sensei).

Tad jei mano mintys ar teiginiai atrodo labai kontraversiški, provokuojantys ar (o, neišpasakytasis snukdaužinio meistro jautrume!) įžeidžiantys, tuomet turite du pasirinkimus: arba nebeskaityti jų ir negadinti sau virškinimo proceso, pasilikdami patogiame savo susikurtame pasaulėlyje, kur vienas kitą palaikysite tarsi psichoterapinėje savitarpio pagalbos grupėje (“mes esame krūta chebra, osss!“), arba – ginčytis su mano teiginiais, o ne ad hominem. Kita vertus, nieko ypatingo ar iš tikro itin naujo čia ir nerasite, tad daug neprarasite pasukę ragus kitų vartų link.

Jei nei vieno, nei kito padaryti nepavyksta, tai, atsiprašau, išrišimo šioms mano minėtoms nuodėmėms čia irgi negausite.

Bet jei vertinate blaivų protą ir sveiką nuovoką – jūs čia visada laukiami. Ypač, jei neturite išankstinių nuostatų. Tada ir apie kitas kovos meno mėgėjų nuodėmes ar paklydimus kalbėtis bus lengviau.

Nes nėra neklystančių. Yra tik arba norinčių likti savo paklydime ir aršiai tą ginančių, arba verkšlenančių piliečių už savo iliuzijų ir įsitikinimo pasaulėlio vartų, kurie labai nemėgsta visokių besibaladojančių barbarų.

Paklausite tuomet, tai kam aš čia stabtelėjau ir šį įrašą iš viso padariau, užuot toliau rašęs konkrečia kuria nors karate, savigynos ar kovos meno tema?

Ogi tam, kad komentaruose ar diskusijose nereiktų man ilgai burnos aušinti – pakaks į čią bakstelėti, nurodant vieną iš dviejų tipinių nuodėmių.

Komentarai
  1. Brizas sako:

    “…nėra neklystančių.” Kas tiesa – tas ne melas🙂 Visa bėda – kaip mes elgiamės savame paklydime ir kiek jame ilgai būname. Kitas dalykas: kiekviena tiesa, kaip ir lazda, dažnai turi du galus, tad kalbant apie “nuodėmes” dar būt galima papostringauti maždaug – “kaip čia pažiūrėsi”. Bet aš ne apie tai.
    Norėjau pastebėti ir išskirti kitą dažnokai pasitaikančią “nuodemėlę”. Gal ją būtų galima priskirti prie Jūsų “pilosopavimo”, bet tai kiek kita. Buvo užsiminta apie tokį dalyką kaip “teoretikas” kuriam aš priskirčiau ne tik tuos kurie linkę baisiai gilintis į visokiausias teorijas ir išvedžiojimus, bet ir “plepiukus”. Tai tokie kuriems “neduok valgyti, o duok pašnekėti” kur už valgymą laikytumėm tarkim mokymąsį kartojant (kartojimas – mokslų motina?), t.y. plušėjimą salėje. Tokiems svarbiau ar smagiau plepėti nei prakaituoti nuobodžiai kartojant. Tikiuosi sutiksite su tuo, nes ne kartą pas Jus buvau aptikęs: “teorija – sausa šaka”.
    Va taip papilosopavau šiam kart🙂

    • seiikan sako:

      Na, tai tomis nuodėmėmis ir mane kaltinti gi galima – nieko keisto tame nematau.🙂 Svarbu, kad laiku apsižiūrime, kuomet jau “užnešė Ostapą“.😉

      Pilna citata yra “teorija, brolau, sausa šaka, už tai gyvenimo vaisingas medis žydi“ – citatą įvairiai sau interpretuoti galima.😉

      Yra “plepukų“, bet yra ir “zulintukų“, kurie nesuvokdami ką daro – bet svarbu daro. Ir dar didžiuojasi tuo labai. Nors negali atsakyti į klausimą, o kam to reikia arba kam tą būtent darai?😉 Čia tinklaraštyje Seneka juos apibūdina kaip “skrandžio žmones“ dar.

      Paplepėti aš irgi mėgstu, bet man vis tiek po to kažkoks rezultatas turi būti. Kaip bevartyti, bet karate vis tik yra fizinė veikla, o ne vien “dvasinė“ (ką tai reiškia?) ar intelektualinė (“kaukuolės prakaitas“). Viskas turi būti subalansuota – taip papilosopuojant pastebėsiu.🙂

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s