Nematau ir negirdžiu – todėl neliečia?

Posted: 2011-08-28 in Savigyna
Žymos:,

Nesenų Londono riaušių fone išgirdau pranešimą, kad Lietuvos ambasada informacijos apie nukentėjusius lietuvius neturi. Kažkaip dar pamaniau, kad to nelabai gali būti (ne, kad mūsų ambasada informacijos neturi – tai visiškai nestebintų), nes lietuvių Londone ir apylinkėse gyvena pakankamai, kad įtakotų Eurovizijos balsavimo rezultatus.

Todėl pasirodė keista, kad nei vienas mūsiškis riaušininkui neužkliuvo, nepaisant to, kad “aštradančiai“ tautiečiai pasklido plačiai už Rūpintojėlio valstybės ribų. O juk ne kiekvienas jų yra iš tos kažkada skaitytos istorijos apie emigrantus kaip anas vaikinas iš Kauno priemiesčio, saugantis automobilių aikštelę kriminaline prasme prastos reputacijos rajone, kuris ir anglų kalbos net nemoka, tačiau apsaugos darbą gavo: žurnalistei taip su džiugesiu atskleidęs, kad sėdėjo už piktybinį chuliganizmą ir sunkų kūno sužalojimą, čia darbdavio pasitiktas būtent dėl šitų kvalifikacinių įgūdžių išskėstomis rankomis, mat jo ne tik niekas nesodina, kad “jis negrus ir babajus muša“, bet dar ir už tai pinigus moka!

Neilgai trukus, per M-1 Plius radiją išgirdau, kad šiųjų informacinė tarnyba turi ir kitokių žinių! Ir nors tuo momentu jau įvairavau į garažą, nusprendžiau, kad verta išjungti variklį, bet ne radiją. Ir nenusivyliau.

Paskambino jiems vieno emigravusio vaikinuko motina ir pasakė (be daugmaž aiškių karčių žodžių apie “tos“ Lietuvos diplomatinę tarnybą ir jos biurokratus, kad “kurgi jie ten turės, kad nesidomi!“), jog jos sūnų užpuolė ir žiauriai sumušė, atimdami dar ir 200 svarų bei iPodą. Situacija?

Grįžta vaikinukas vėlai vakare po darbo namo, eina taip sau, nieko neliečia, niekam netrukdo, muziką per ausinuką klausosi, o va tie niekšai pribėgo pasalūniškai iš nugaros ir nepasilabinę tvojo metaliniu strypu, pargriovė, suspardė ir apiplėšė!…

Na, čia būtų galima ir baigti, nes daugumai mano tinklaraščio skaitytojų jau dabar kilo nevalingas noras galvą kraipyti, tačiau istoriją pratęsiu.

Kuomet jis nukėblino į artimiausią policijos nuovadą, tai tokių kaip jis dar buvo ne vienas. Ir konsteblis visiems pasakė tą patį, kad… nespėja visų pareiškimų registruoti. Ir kad surasti ką nors tokioje tikrai Londonui neeilinėje kriminalinėje situacijoje (kas yra visiška tiesa – riaušės ne kasdien vyksta, o prioritetą atiduoti iPod paieškoms policijai tikrai nederėtų tokiu atveju) bus komplikuota, kaip ir paaiškino, kad teks pavaikščioti į pirminį teismą bei pas tardytojus duoti papildomus parodymus – iškviečiant iš darbo (gi policija nors ir dirba ištisą parą, bet, matyt, nebūtina jos tyrėjams ir tardytojams dirbti tik po reguliarių darbo valandų iki 8 val. ryto ir po 17 val. vakare, kad žmonėms būtų patogiau ateiti?) ir už prarastą darbo laiką nekompensuojant, aišku, jokių finansinių praradimų, kurie emigrantui, matyt, dar ganėtinai šviežiam, yra skausmingesni ir už gumbą ar porą mėlynių.

Vaikinas, kaip ir dar ne vienas jo nukentėjęs “kolega“, tad pareiškimo nepildė ir nuspūdino namo laižytis žaizdų ir traumų, mintyse susitaikęs su praradimu ir gal pasiguodęs mamai Lietuvoje, kuri va ir paporino šią istoriją žurnalistams, o ne “prakeiktai ambasadai, kuri nieko neveikia“, todėl šioji nieko žinoti ir negali (bet ši logiška išvada buvo pateikta kaip priekaištas).

Pridursiu, kad lietuviai ir Lietuvoje šiaip jau nelinkę dėl tokių nuostolių į policiją kreiptis, nes juk, žinia, pastaroji ir taip prastai dirba, nieko neieškos (nieko ir nedarys, jei nesikreipsi, bet į logiką čia šitai neįeina, nes “mentai vis tiek visur vienodi“ ir netikę).

Bet tai grįžkime prie aplinkybių, kuriomis įvyko šis užpuolimas ir apiplėšimas.

Ir kol aš galiu užjausti dėl patirto skausmo ir traumų bei patirtų finansinių praradimų, aš tuo pačiu metu negaliu suprasti vieno: tavo mieste ne pirma diena (!) vyksta riaušės ir plėšimai, grįžti namo vėlai vakare (tikėtina, kad kaip emigrantui ir jaunam vienišam vaikinui – geras, o tuo pačiu ir sąlyginai saugesnis, nors ir brangesnis, gyvenamasis rajonas yra finansiškai neįkandamas), tačiau, nepaisant viso to – nei dairaisi budriai aplinkui, nei stebi aplinką! Maža to – dar ir ausis užsikimšęs, kad nieko negirdėtum???

Aš va irgi negirdėjau, ar jau nominantai Darwin Awards šiais metais buvo paskelbti? Jei ką, turime kandidatą ir “nuo Lietuvos“.

“Stručio pagalvė“ – siūlomas būdas atsiriboti nuo aplinkos netgi darbo vietoje

Svarbiausia, kad nei čia fizinė jėga reikalinga, nei kokie nors ypatingi kovos meno sugebėjimai ar pasiekimai ringe. Reikia vieno – būti budriam ir stebėti aplinką, o tą darant – neneigti realybės ir nemanyti, kad tavęs tai neliečia ar kaip nors liesti negali, nes… kaip tik ir “paliečia“, kuomet nieko negirdi ir nematai. Ir, esu įsitikinęs, nereiks konstebliui tada dūsauti, kad, žiū, dar vienas atėjo pareiškimo į nuovadą rašyti…

Viešumoje užsikišti ausis ir klausytis trankios (ar “padedančios atsiriboti nuo pilkos gyvenimo kasdienybės“) muzikos galima tik labai retais atvejais ir veikiau su retomis išimtimis, nei tas dažniausiai daroma, kiek pastebiu. Nes nieko nėra geriau už “kurčią“ auką. Ir ausinukas analizuoti supančią aplinką bei daryti išvadas, saugi ji ar jau kelianti potencialų pavojų, tikrai nepadeda, ir dar betruktų, kad pradėtume dėl patirtų nelaimių per “tą nelemtą iPod“ kaltinti kokį Steve Jobs…

Būkite budrūs! Ir likite saugūs.

Komentarai
  1. Sol sako:

    Saugok save, ir Dievas tave apsaugos.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s