Rodyk, ką moki! – arba Šiek tiek apie Kalėdų senelius

Rodyk, ką moki!
Šala-la-la
Dabar parodyk, ką moki!

– “Keistuolių teatras“ (“Paskutiniai Brėmeno muzikantai“)

* * *

Karate, kaip ir bet kuris kitas kovos menas ar sportas, jei jau žiūrėti plačiau, yra judesio išraiška, o ne žodžių ar vaizdų (nors visame vyksme vaizdų iš judesių ir galima prisižiūrėti, o žodžių, tame tarpe ir necenzūrinių, galima sočiai išgirsti). Todėl kaip vyksta mokymas? Teisingai: parodoma, o paskui sakoma – bandyk. Po to rodoma dar ir dar, kartais palydint savo rodymą aiškinimu arba aiškinimą rodymu.

Atrodytų, kas čia keisto? Ir kaip kitaip mokytis tet-a-tet su intruktorium gali, jei ne taip?

O va ne visai… Mat, jei kalbėti apie tą pačią karate, tai apmokymas joje vykdavo, ir dažnai dabar vyksta, kaip? Mokytojas parodo, mokiniai (beje, mokiniai – tai visa klasė ar “masuotė“, o ne vienas ar keli, kaip buvo karate “priešistorėje“) kartoja. Po to jis vaikšto ir taiso klaidas. Jei mokinys turi gabumų greitai perprasti judesį ar bent jau išoriškai jį panašiai atkartoti, jis progresuos greičiau. Tačiau jei nesigauna panašiai iškart, gali tekti ilgai plušėti, kol suprasi…

Rytuose gi yra dar viena bėda – ten nemandagu klausinėti, jei ko nesupranti ar neaišku. Tai niekas ir neklausinėja… Tikisi darbu ir uolumu, o jau japonai tai šituo pasižymi iki fanatiškumo, pramušti skylę į supratimą, nors dažniausiai pratrina tik spragas supratime, o tai, nors ir kalambūras, bet, kaip suprantate, ne visai tas pats: ne praktika padaro judesius tobulais, o “tobula“ praktika padaro juos tokiais.

Dar blogiau tai, kad tiek japonai tarpukariu, tiek ir vakariečiai (amerikiečiai kariai) pokariu iš esmės perklausti, jei ko nesuprato, negalėdavo ne todėl, kad nepriimta, bet… visuomeninis (jei norite – tautinis arba rasinis) menamas aukštesnis statusas to neleisdavo. Okinaviečiai gi mokytojai per daug neišsišoko ir akių nedraskė dėl to – mokė, kaip buvo įpratę: parodo – mokiniai kartoja, nesigauna – dar kartą parodo – mokinys dar kartoja… Mat jie tikrai prastai kalbėjo savo mokinių kalba – iš pradžių japonų, po to – amerikiečių ar po jų jau plūstelėjusių kitų klientų iš turtingesnių Vakarų.

Kartais kalbos barjeras trukdė tiesiog prieiti ir pasakyti, į ką reiktų atkreipti dėmesį, kame judesio esmė, nors išoriškai jis gal jau ir tapo panašus į parodytą “tikrąjį“. Nepamirškite, kad mokytojai irgi žmonės, ir jiems statuso praradimas slebizavojant ar nerišliai kažką bandant susakyti – ne pati geriausia išeitis, kuomet treniruotėse reikalingas autoritetas. Lyderio autoritetas, o ne nemokšos – tebūnie ne karate, o kalboje, bet pasekėjų atlaidumas bei tolerancija irgi turi ribas.

Kalbant apie sudėtingesnius dalykus, kaip kata ar kumite, žodžių derėjo paaiškinimams naudoti daugiau, tačiau susikalbėti retai pavykdavo. Tiesą sakant, ir dabar dojo Japonijoje ar Okinavoje nedaug instruktorių kalba angliškai, o ir tiems ši kalba nėra gimtoji. Japoniškai iki “bemaž“ gimtosios vakariečiai, net ir labai besistengdami, irgi nepramoksta. Kartais seminaruose ar gasshuku aiškinimą ir instruktoriaus mintimis perteikti padeda vertėjai.

Kurie, deja, yra dažniausiai filologai, o ne “karatelogai“…

Gal todėl kažkada dr. Ilja Jorga (Fudokan karate) po kelių minučių savo seminare, man, pakeitus vertėją ir pirmąkart ėmus versti jo komandas ir aiškinimus (o jo anglų kalba tuomet buvo prastesnė už mano lenkų kalbos supratimą), jis staiga atsigręžė į mane, bedė pirštu ir veikiau konstatavo, nei spėjo – “tu mokeisi karate!“

Iš ko suprato? Atsakydamas į mano suglumusį klausimą paaiškino: nes visi “seminaristai“ staiga ėmė sklandžiai ir iškart suprasti, ką jis norėjo pasakyti ir ką jiems liepė daryti. Bet gal ir todėl, kad man “vertėjas“ iš anglų kalbos yra visų pirma interpreter, o ne translator. Gūglas dabar jūsų “transliatorius“.

Iš čia ir yra karate supratimo bėda – kaip per “sugedusį telefoną“. Antrodytų, menka bėda, kuomet karate iš tikro svarbu judesys, o ne žodis, tačiau…

Tačiau ar tikrai taip yra? Akylai stebint, analizuojant ir paskui bandant atkurti ne formą, o esmę, gali atsiskleisti mokinyje tie “tikrieji talentai“ karate. Tačiau čia ne įgimtų gabumų reikalas, o gebėjimo pamatyti ir analizuoti, o tai reiškia – mąstyti. Mąstome mes žodžiais, ir kai jų trūksta iš instruktoriaus pusės arba kalba ne viską jis sugeba arba objektyviai sunku perduoti – reikia labai daug ir daug “kaukuolės prakaito“, o ne raumenų prakaito, kad judesys taptų iš pradžių tikrai geras, o vėliau – ir tobulas.

Deja, raumenų prakaitu (jėga, ištverme ir visa bendra kūno kondicija) lengviau pakeisti reikiamą judesį panašiu, taip jo esmę nugrūdant iki supratimo “ant švento Nigdės“. Ir galiu pasakyti, kad nemažai “gabių“ sportininkų karate ar kitame kovos sporte, ar netgi mene, pasiekė aukštumų būtent šituo darbu, o ne todėl, kad buvo akylūs “analitikai“. Ir tuo didžiuojasi. Ir, matyt, pelnytai – ne man juos teisti ir kritikuoti.

Blogiau, kai jie po to ima kitus mokyti… Ir tos klaidos tęsiasi ir tęsiasi, bei atsikartoja jų mokiniuose… Ir kas buvo “negerai“, ilgainiui nepereina į kokybę, o tiesiog tampa visuotinai priimta praktika arba pripažinta “tiesa“.

Iki tol, kol iš esmės šioms klaidoms, įtakojančioms ir kovos strategiją, priešpastatoma kontrstrategija. Tada paaiškėja, kad “boksas geriau už karate“, o “imtynininkai valdo tikroje kovoje“ (kas tas yr?), arba “brazilų džiūdžytsu kala į klyną visiems tradiciniams japonų kovos menams!“ ir pan.

Iš tikro, tai “nugalėtojas“, o jis, kaip sakoma patarlėje, neteisiamas (suprask, jo teiginiais neabejojama) šiuo atveju išnaudoja spragas arba nežinojimą sistemoje, o ne priešpastato vieną strategiją kitai. Ar gal manot, kad karate buvo sukurta taip, kad kiekvienas durnelis, pasimokęs kelis mėnesius tai-bokso bei mokėdamas pargriuvęs užspausti svoriu ir kokią ranką užlaužti arba, dažniausiai, sėdėdamas ant krūtinės talžyti “kaimietiškais“ oponentui makaulę, galėtų tą lengvai padaryti?

Lyginti kovinį sportą su kovinėmis sistemomis, kurios išvirto į kovos menus dabar, yra neetiška ne todėl, kad “sportas turi taisykles, o mes va mokomės realios kovos“ (sic!). Nelyginama, nes sportas remiasi visų pirma fizinėmis savybėmis, priešpastatomomis pagal taisykles vyskstančioje dvikovoje oponento fizinėms savybėms, o jau paskui – techniniam pranašumui. Nesakau, kad technikos nereikia, bet… kur ta išgirtoji technika “garde“? Pora kablių kumščiu, pervertimas apglėbus už šlaunų ir spaudimas viso kūno mase – čia toji “technika“???

Nejuokaukite!

Nes tuoj pradėsiu kvatotis. O man dar reikia paverkti dėl minėtos kata ir kumite suvokimo…

Judesys judesiu – bet tai yra gana maža dalis, ką dera išmokti – techninis veiksmas ar jų kombinacija yra ne visa sistema. Ir kai sugedęs telefonas atkartoja formą “formoje“ (kata), tuomet ir gaunasi tik “pižaminiai šokiai be kardų“. O apie kumite tai aš iš viso patyliu – čia dažniausiai lemia gi ne sistema, o kovotojas, tiesa?

Kitaip sakant – kas turi didesnius kiaušus “talentus“ (apie juos dar kartą skaitykite aukščiau).

Ir nepasakokite man, kaip kata dabar yra interpretuojama, ieškant to “bunkai“. Dėl šito bunkai suvokimo ir iššifravimo jau bėdų turėjo ir visi dabartinių klasikinių stilių “tėvai“: Miyagi, Funakoshi, Mabuni (šitas tai iš viso pusšimtį dviejų stilių kata suvertė be paaiškinimų į vieną krūvą – rinkis ir aiškinkis, ką ten kas primostaguoja), Otsuka… Manot, kad jų mokiniai buvo kažkuo geresni už mokytojus?

Nė velnio, drįstu teigti! Pagal gerą seną japonišką (ar vis tik tiksliau – konfucišką) tradiciją meldėsi šių paveikslams, kabantiems dojo, ir kūrė mitą apie patriarchų nenugalimumą arba išskirtinumą. Tai, ciniškai žiūrint, tikrai turėjo pateisinti instruktorių kompetencijos spragas, jei kam iš mokinių kiltų tokia eretiška mintis. Na, o geriausiu atveju – jie tomis pasakaitėms tiesiog motyvavo mokinius siekti tobulumo. Juk geras pavyzdys įkvepia, tiesa?…

Ir nereikia čia dabar į mane akmenimis mėtytis, gerai? Jei ne aš ar vikilyks, bet kažkada suvoksite, kad Kalėdų senelis – tai visą laiką buvo tie patys jūsų tėvai, paslapčiomis kišantys dovanėles po eglute. Ar reikia dabar dėl to ant jų pykti? Ar reikia pykti ant blogo (ir ciniško) šios tiesos atskleidėjo? Juk Kalėdų senelio mitas turi gerą užtaisą savyje ir moko tikrai gerų dalykų. Skatina siekti to, ko mums trūksta… All you need is love! Pamparampam…

Todėl kitąkart žiūrėdami į savo stiliaus ar mokyklos “kalėdų senelio“ nuotrauką dojo, galite paslapčiomis jam mirktelėti: ne esmė, buvo jis tobulas ar ne, pats sugebėjo tą, ką teigia jo mokinių mokiniai, ar ne – esmė tame, kad visada turite ko siekti ir ką tobulinti.

Ir nebijokite, jei jūsų kata interpretacija (bunkai) neatitiks “kanoninės“. Mokytojas gali parodyti judesį, gali paaiškinti pagal savo ribotą (kad ir kokį aukštą lygį, palyginus su jumis, būtų pasiekęs!) supratimą, tačiau vis tiek mokytis, analizuoti, mąstyti ir tobulinti teks tik jums patiems. Niekas žinių neatneš ant lėkštutės, ir niekas už jus neatidirbinės.

Galva tam ir duota, kad ne vien skrandį nuo lietaus apsaugotų.