Seiyunchin-gata: išsižerkim… artimai kovai? (1/3)

Posted: 2011-01-11 in Karate
Žymos:, , , ,

Goju-ryu ne visos mokyklos kata mokina tokia tvarka, kokia sudėliojo jas Miyazato Ei’ichi po savo mokytojo Miyagi Chojun mirties, ir kaip buvo dėstoma pirmojo įkurtame Jundokan (ir dažniausiai taip pat išdėstyta OGKK ar IOGKF).

Mat Miyagi laikėsi požiūrio iš pradžių užtvirtinti heishu-gata (sanchin), o po jos jau paskirdavo mokytis mokinį tokią kata iš kaishu-gata grupės, kuri, jo nuomone, tam geriausiai tikdavo pagal charakterį bei psichofizines savybes, kuomet kitas kata tas dažniausiai gaudavo progą išmokti tik kaip fakultatyvą (jei norėdavo ir to siekdavo – niekas neversdavo gi).Bet dažnai kata mokymosi seka vis tik yra labai ir labai panaši, o kata sukeitimas eiliškume bendro vaizdo nekeičia – Goju-ryu iš tikro yra ganėtinai sudėtinga ir ne vieną stilių (vienos mokyklos ribose!) savyje talpinanti karate sistema.

* * *

Štai tachi-gata – argi ją vadinsite iš tikro kata?

Ten tik kojos, nes viršaus, t.y. mostaguoti rankelėmis, net nereikia. Šliaužioji iš vienos pozicijos į kitą, kaitalioji stovėsenas… Tiesiog pratimas, skirtas atidirbti ne tik struktūrą, bet ir svorio perkėlimą šios pakeliui nesugriaunant. Naudingas įgūdis? Be abejo. Tik į kata viskas sumesta formaliai ne vien tam, kad nepasimirštų.

O štai ir ne visose Goju-ryu mokyklose jau sutinkama fukyu-gata, kurią rastum dažnoje “konkurentų“ Shorin-ryu karate mokykloje, ypač Okinavoje (Japonijoje pamėgta Funakoshi Gichin sukurta taikyoku-gata). Tokia, sakyčiau, “netikra kata“ čia. Nors tūlas pasakytų – kaip tai netikra! Taigi ir rankomis mostaguojamasi “blokas-smūgis“, ir antrame variante dar kojomis pasispardoma!…

Tai va ir atsakykite man, kodėl ją netikra pavadinau.

Nes jei po šios ar netgi kitąkart iki šios nepradedama studijuoti sanchin-gata, tai fukyu keičia toliau gekisai-gata – du variantai.

Šiąją dera pavadinti kelioniniu konspektu. Jos ir istorija tokia – pagal Okinavos gubernatoriaus užsakymą sukurta dviejų žinomiausių Shorin-ryu ir Goju-ryu mokyklų meistrų – Nagamine Shoshin ir Miyagi Chojun atitinkamai. Ir skirta buvo pasiimti į kelionę okinaviečių vaikinams, išvykstantiems į karą.

Tiesa, ne tiek prieš gaidzinus jankius fronte naudoti, kiek tėvynainius japonus užfrontės tarnyboje paauklėti, kad tie “diedovščinos“ neskleistų – būtent tam ji dažniausiai ir buvo pritaikoma, nes fronte, žinia, kalba ginklai, o ne kumščiai, o okinaviečiai japonų požiūriu buvo neverti kovoti už tėvynę ir mirti už imperatorių, todėl retas kuris į apkasus pakliūdavo (kaip ir juodaodžiai JAV kariuomenėje).

Gekisai – tai tokia bazinė karate tikrai sutrumpinta ir konspektuota forma, o veiksmų iš jos rasite bemaž visose kitose senose (koryu) kata.

Seiyunchin-gata bunkai iš “Bubishi“

Sanchin-gata… Labiausiai, bene, mistifikuojama ir labiausiai nutąsyta kaip fizinis pratimas heishu tipo kata.

Jos yra dvi, bet antrasis (su posūkiais) variantas paliekamas “brandai“, kuomet zulinti bazinį variantą jau gerokai pabosta, nors jokia kita kata taip netinka kultūrizmo (ar fitneso) pozavimo tikslams, kaip ši, ir vienąkart paragavę jos malonumo – jau atsisakyti, patikėkite, jos sunkiai begalėsite, net jei sumanysite pakeisti netgi ne sistemą, tai mokyklą (pagal save sprendžiu – man taekwondo labiausiai trūko sanchin!).

Bet neapsigaukite – nors ir panaši į qigun ar tokį su jėga atliekamą supaprastintą taiči, joje tikrai yra viskas, ko reikia karatekai (kuris to likusio, ko trūksta po “visko“, ieško kitose kata).

Saifa-gata. Ši tai iš viso “ne į temą“ – tokia a-la kung-fu stiliumi.

Iš tikro, po linijinių ir tiesmukų judesių, kuomet, rodos, jau atsirado jėga smūgiuose, staiga gauni mokytis kažką tokio nuolatinio atsipalaidavimo reikalaujančio, persunktą apskritiminių judesių ir mostų tarsi rimbais. Na ir kas kad bene trumpiausia iš visų kata – bet kaip “nepatogu“!…

Nes neįprasta – tikrai su karate įvaizdžiu ir supratimu sunkiai dera, rodos. Ir kad ją suprasti, tai bunkai dera iš tikro ieškoti… kururumfa-gata, mat šioji yra pastarosios toks “kelioninis“ variantas, kaip apie savo dydį pasakė drakoniukas Mushu iš animacinio filmuko “Mulan“.

O po šios dažniausiai tenka mokytis dar vieną ganėtinai “netipinę“ (pagal dabartinį kikbokso su pižamomis suformuotą įvaizdį) ir vieną ilgesnių kata – seiyunchin.

Ir štai prie šitos aš apsistosiu šįkart, tolimesnes kata aptarti palikęs kitiems kartams.

* * *

Skaityti tęsinį

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s