1828-ieji – kieno pradžia?

Rašydamas temą Prapuolęs Shorei-ryu – tai Goju-ryu dabar? aš pacitavau Miyagi Chojun, kuris teigė, kad Goju-ryu stilius buvo sukurtas 1828 metais. Kai tuo tarpu įdomu tai, kad šis stilius iš tikro buvo registruotas tik 1933 metais Butokukai, pavadinimas sugalvotas vos trimis metais anksčiau, o ir pats Miyagi, sako, retai savo stilių Goju-ryu vadindavo, dažniau sakydamas Te (pažodž. “ranka“) arba Bu (“karinis“).

Tuomet aš klausiau: o kodėl būtent ši data minima?

Mat jei netgi paimti patį pirmą karate (tode) rašytinį užfiksuotą paminėjimą, tai Sakugawa Kanga (1733-1815), pravarde Kiniška Rankelė (jap. tode – koks sutapimas, tiesa?…), tai mirė dar iki tol, o jau kovos meną mokėjo. O ši data patenka tik į Sakugawa mokinio ir Itosu mokytojo Matsumura “Bushi“ gyvenimo tarpą, kuomet šiam buvo pats jėgų žydėjimas (nors tode meistru tapo bei į tarnybą Ryukyu karaliui jis pateko gerą dešimtmetį iki tol).

Tuomet aš prisipažinau, kad man kol kas lieka paslaptimi, kodėl šią datą taip Miyagi paskaitoje išskyrė. Ir pamąsčiau, kad pasidomėti labiau Matsumura tarnybos ir susijusių įvykių peripetijomis vertėtų, nes gal ten ir slypi atsakymas?…

Ir, pasirodo, aš buvau teisingame kelyje, pasigirsiu!

Iš tikro, derėjo atkreipti dėmesį ne tiek į patį Matsumura Sokon, kiek į tai, kokią jis turėjo tarnybą ir kaip tai yra susiję.

Atsakymą duoda Hokama Tetsuhiro, kuris sako, kad 1828-ųjų stilius iš tikro kilo Kume miesto Matsuyama parke, kur buvo įsteigta ne formali mokykla (Ryuha), o greičiau neformali kinų atvykėlių meistrų ir vietinių Ryukyu (dab. Okinavos) meistrų kovos meno (quanfa) metodų studijų ir apsikeitimo patirtimi grupė. Ir nors Kume grupėje vyravo daugiausiai “moksliukai“ ar akademinio pobūdžio žmonės (kaip dabar mes pasakytume “inteligentai“, nes tuomet apskaitininkai ir raštininkai išmanė ne tik profesinius dalykus, bet ir, tarkime, Konfucijaus darbus), tačiau jų tarpe neabejotinai būta ir neabejotinų ekspertų, tokių kaip kinų kariniai atašė – sappushi.

Deja, istorija išsaugojo ne visus ir tik vėlesniųjų meistrų vardus, tokius kaip Wai Shinzan (Wai Xinxian), kuris buvo ir Ryu Ryuko (Xie Zhongxiang), Higashionna mokytojo mokinys, bei Ason ar Iwah. Beje, kaip tik mano minimas pirmasis turėjo didelę įtaką Nahate formavimuisi iš viso.

Esmė tame, kad šie Kinijos atsiųsti įgaliotieji pasiuntiniai, ar kaip mes sakytume dabar – kariniai atašė (tik su platesniais įgaliojimais, ne šiaip diplomatai), vadinami sappushi, buvo priskirti ne tik kiekvienam svarbesniam strategiškai Ryukyu karalystės punktui kaip diplomatiniai “prižiūrėtojai“, bet ir vykdė tam tikras Kinijos dvaro deleguotas ir Kinijos interesus užtikrinančias funkcijas.

Sappushi delegacija

Taip tie, kurie buvo prie Ryukyu karaliaus dvaro Shuri (tuometinė sostinė), turėjo kiek kitas “diplomatines“ (o kiek dabar užsienio žvalgybų ir panašių kontorų dirba su diplomatine priedanga?) pareigas, kai mus čia dominantieji Naha, tuomečio didžiausio uosto – rūpinosi ne tik pačiu uostu, kaip strateginę reikšmę turinčiu miestu (pvz., placdarmu pervežti kariuomenę ar užtikrinti prekybinių ryšių naudingumą valstybei), bet ir rūpinosi atvykstančių ir išvykstančių laivų bei jų gabenamų keleivių ir krovinių saugumu, ypač turint omeny, kad piratų tose platybėse tuomet irgi netrūko.

O dabar prisiminkim, kokioje juridinėje padėtyje buvo Ryukyu karalystė?

Juos ne tik kontroliavo Kinijos dvaro (Ming, o vėliau ir Qing dinastijos) atsiųsti pasiuntiniai ir vietininkai, bet ir nuo 1609-ųjų metų dar ir iš Satsumos klano atsiboginę samurajai, kurie “atstovavo“ Tokugavų siogūnatų valdžią, esančią Edo, ir taip priverstinai savanorišku būdu pasiūlę savo “stogą“ uchina žmonėms (dab. okinaviečiams) nuo kinų “priespaudos“.

Japonai, labai šviežiu Tokugawa-shogun priimto sprendimo pavyzdžiu, užbaigiant pilietinius karus ir užtikrinant taiką, ėmėsi panašių priemonių nuginkluoti ir Ryukyu karalystę, išformuodami šios ne tik reguliarias karines pajėgas, bet ir karaliaus gvardiją ir netgi, pakartotinai priimdami atitinkamus įsakus, peršukavę karalystės teritoriją ir susirinkę visus įmanomus ginklus iš civilių gyventojų (tas laikotarpis istorikų netgi pramintas “kardų medžiokle“), taip apsidrausdami nuo šiųjų galimų sukilimų ateityje ir nereguliarios kariuomenės (savanorių) suformavimo.

Įdomu tai, kad ilgai naujiems okupantams susitarti su senaisiais “globėjais“ netruko – įtaką pasidalino, savotiškai valdydami Ryukyu karalystės teritorijas po pusmetį (kitam pusmečiui jų “diplomatai“, matyt, išvykdavo “konsultacijų į URMą“?), ir gaudami naudos iš prižiūrimos Ryukyu karalystės tiek vieni, tiek ir kiti.

Pastebėsiu, kad panašia sistema veikė ir mūsiškiai lietuvių kunigaikščiai Rusios teritorijoje, gavę “licenciją“ iš mongolų-totorių Ordos – jarlyką. Gal todėl rusai visai pelnytai skundžiasi, kad tuo istoriniu laikotarpiu jiems jungas buvo itin sunkus, lyginant su kitų Viduramžių šalių baudžiauninkų lažu, mat teko mokėti ir saviems rusų kunigaikščiams, kurie “atsibašliuodavo“ su lietuviais, kurie, savo ruožtu, susimokėdavo už “frančyzę“ totoriams.

O nuo to laiko japonų tokiomis “totalitariškomis“ pastangomis okinaviečiai patapo “taikūs“ (kas netrukdė jiems persimesti praktikuoti kobudo – kaip alternatyvą treniruotėms su ginklais).

Ką tokiomis sąlygomis galėjo daryti kinų sappushi? Gi tinkamų specialistų, kai poreikis vykdyti karines apsaugos ar kartais ir “žandarmerines“ (žandarmerija – sukarintos teisėtvarkos pajėgos), per daug greta savo lydinčiojo personalo, įskaitant ir jų pačių asmeninę apsaugą, iš Kinijos neatsiveši – tai pažeistų status quo ir susitarimus su Satsuma samurajais, kurių kontingentas irgi buvo ganėtinai ribotas, nes rašytiniai šaltiniai nerašo apie žymesnius kariuomenės iš Japonijos judėjimus Ryukyu karalystėje.

Išeitis rasta – samdyti trūkstamiems “etatams“ vietinius, dalinai juos apmokant civilinei tarnybai reikalingų kovinių veiksmų, tačiau neapginkluojant (kad niekas iš japonų “partnerių“ neapkaltintų kariuomenės formavimu).

Jei kuomet ėjote vizos, tarkime, į JAV konsulatą, arba kokios knygos į Amerikos kultūros centro biblioteką, tai ir ne tik Lietuvoje (buvau dar Taline ir Frankfurte) pastebėjote, kad greta vietinių policininkų, besirūpinančių saugumu iš išorės, ir JAV jūros pėstininkų, atsakingų už teritorijos saugumą viduje, sutiktumėte ir uniformuotų pasamdytų iš vietinių apsauginių, besirūpinančių perimetro priežiūra, praleidimu į teritoriją ir leidimų išdavimu. Dažniausiai jie visur yra neginkluoti, jei šalies saugumo lygys ir vietiniai įstatymai nenumato kitaip.

Šitaip problemą tuomet taip išsprendė ir kinų sappushi, ženkliai papildydami žmonių, reikalingų funkcijoms vykdyti ir “partijos bei vyriausybės“ iškeltiems uždaviniams spręsti, išteklius vietiniais (kas dar ir buvo pigiau). Todėl ir tas quanfa mokymas buvo visai suprantamas. Gal todėl va dabar toji karate dalinai ir dėl to yra tokia “apipjaustyta“ ir tiesmuka, lyginant su kiniškais variantais…

Beje, pastebėsiu, kad Higashionna šeima turėjo, sakoma, tris laivus, kurie reguliariai kursuodavo tarp Naha ir Fuzhou, Fujian provincijos sostinės (o juk Fujian quanfa stiliai sudaro tiesioginį pagrindą ir okinavietiškai karate). Pakeliui, jei pažvelgsite į žemėlapį, rastumėte ir Taivanį, kuris tuomet knibždėjo piratų ir įvairaus plauko plėšikų, nevengusių kokį laivuką pakelui ir “nubombinti“. Tad nenuostabu, kuomet skaitote, kad… “[…] Higashionnai, atliekant Sanchin-gata denyje, lentos po jo padais įkaisdavo nuo trinties, o jo išjudinti iš vietos negalėjo ir trys vyrai, traukdami virves, pririštas už šiojo čiurnų“.

Atkreipėt dėmesį, kad denyje, o ne kur nors pakrantėje, ant dojo grindų, tatami ar pan.? Nors kalba eina ir apie vėlesnius laikus, nebe 1828-uosius, dera prisiminti, kad Higashionna mokytojo Ryu Ryuko padėjėjas Wai Shinzan buvo gi… sappushi!

Na, o kaip gi minėtasis Matsumura Sokon, į kurio tarnybą aš siūliau atkreipti dėmesį, sprendžiant šį klausimą dėl datos?

Gavo jis pravardę “bushi“. O tai japoniškai reiškia “karys“, arba tai, ką mes labiau įpratę vadinti “samurai“ (nors pastarasis žodis verčiamas ne kaip karys, o “tarnybinis“ ar “tarnaujantis“).

Okinaviečiai savų “samurajų“ neturėjo – kaip sakiau, Satsuma klano dėka jie buvo nuginkluoti radikaliai ir visiškai. Tad pas juos “bushi“ – labai garbingas titulas, suteikiamas tik išskirtiniams žmonėms, įvaldžiusiems gerai… karate meną! Bet kas įdomiausia, dabar šis titulas jau niekam nesuteikiamas. Atrodytų, keista: karate taigi niekur neišnyko, atvirkščiai – suklestėjo, tapo masiniu reiškiniu ir jau nebeatsiejama Okinavos kultūros dalimi, o ir vertų meistrų Okinavoje niekad netrūko, kaip ir netrūksta jų dabar.

Deja, išnyko toji Ryukyu karalystė ir visos politinės bei visuomeninės sąlygos. Neliko Shuri dvaro. Sostinė persikėlė iš Shuri į Naha. Neliko karaliaus Sho. Neliko ir jo asmeninių sargybinių, kokiu buvęs ir Matsumura-bushi, ir iš viso karališkosios asmeninės gvardijos – tegul ir daugiausiai visiškai negikluotos, “tuščiarankės“ (jap. kara – tuščia, te – ranka). Nebeliko ir tų, kurie nusipelnytų būti vadinami bushi – okinavietiškais samurajais pagal pareigas, tarnybą ir pasiekimus…

O va kelias į juos, kuomet karate iš pavienių individualių ir, manytina, ganėtinai retokų atvejų, kuomet okinaviečiai išmokdavo quanfa Kinijoje ar iš kokių likimo nublokštų kinų meistrų Okinavoje (kaip vyko Tomarite atveju), pavirto jau profesine būtinybe, tikrai prasidėjo apie tuos 1828 metus, kuriuos ir paminėjo Miyagi savo paskaitoje, o Nahate, iš kurios kilo ir Goju-ryu, atveju žinoma netgi ir vieta bei aplinkybės.

(c)誠意