Goju-ryu kihon: 3+1 – Keri-waza (8/12)

Posted: 2010-02-27 in Karate
Žymos:, , , , , , , ,

Keri-waza 蹴技 – tai spyriai. Smūgiai koja irgi įmanomi – jei turite medinę ir ją pasičiupsite, idant taip vožtelėti kam nors. Nuosava koja irgi tą galima padaryti gerai pasimiklinus, bet vis tik ja geriau tiesiog spirti.

Jei tūlam biurgeriui “karate – tai kai koja į galvą spiria“, tuomet Goju-ryu nelabai ir karate gaunasi, mat čia dažniausiai nespiriama aukščiau bambos.

Nors dabar, deja, jau negali, žmogau, to užtikrintai pasakyti, nes šiuolaikinės japoniškos karate mados ir įvairių “spirdukinių“ sportų tendencijos karts nuo karto kokios Goju-ryu mokyklos mokinius, žiū, ir paskatina spirti ir į galvą, aukštai pakeliant koją ir pavojingai atidengiant savo tarpkojį ar bent jau atraminės kojos kelio sąnarį.

Toliau taekwondo gerbėjai neskaito, nes apsiverks.

Vienok, Goju-ryu strategija nulemia ir keri-waza bei paties spyrio specifiką: jis žemas, trumpas, dažnai per ištiestos rankos atstumą, neatsilošus, ir daugiau staigus, nei nustumiantis.

Iš tikro, Goju-ryu vadovaujamasi ir tokia logika: kam spirti koja aukščiau juosmens, kai rankas ten smogti tam turi, kaip ir… ar tikrai patogu kumščiu smogti į pėdą, stovinčią ant žemės?

Senesniuose Honkongo gamybos filmuose, aišku, tokius pastaruosius pokštus dar galima išvysti, tačiau va holivudinė produkcija jau seniai neapsieina be pirmųjų nei nerausdama ir gausiai tiražuodama, o aukščiau minėtas tūlas biurgeris tą priima už gryną pinigą ir dar priedo primoka savo uždirbtąjį.

Dėl to, spirti į galvą ar nespirti, galima ginčytis ilgai ir nenuobodžiai, o mes geriau pažiūrėkim, kokius spyrius aš parinkau tai schemai 3+1:

1. Kin-geri 金蹴 arba kinteki-geri 金的蹴, kur kanji “teki“ reiškia “taikinys“, o “kin” – “auksas“. Ir koks gi tas “auksinis spyris“ arba spyris į aukso vertą taikinį, kad nusipelnė pirmos vietos ir mano trejetuke?

Visi vyrai dabar vaizduoja futbolininką “sienelėje“ ir nevalingai susiraukia, nes… taip, tai spyris į tarpkojį.

Sėdi trys damos sode ir ginčinasi, kuris skausmas didesnis: viena sako, kad migrena, kita – dantų, trečia – gimdymo skausmai. Sodininkas ėjo pro šalį ir paklausė:
– Damos, o jums kuriai į kiaušus yra įspyrę?…

Tad gal ne veltui ir šitas spyris gavo tokį poetiškai gražų pavadinimą.

O ir atliekamas jis gana paprastai – koja juda atpalaiduota aukštyn, lyg rimbas, ir smūgyje čia jėgos nereikia. Jei žaidžiate ar esate žaidę futbolą, tai šis spyris ir bus vienas iš tipinių, atliekamas į kamuolį (angl. balls – “kamuoliai“ arba “kiaušiniai“) iš apačios. Jo ir mokytis ilgai nereikia, nes turėtų būti įprastas (jei nesate guminio moliūgo mėtymo į aukštai kabančią kiaurą šiukšlių rezgę išpaikintas dabartinis jaunimas) dar nuo tų laikų, kai kieme kamuolį vaikėtės, o tėvas kaimynystėje jūsų išdaužytus, netyčia, aišku, langus stiklino…

Iš viso, tarpukario sambo sistemos kūrėjai rekomendavo žaisti futbolą tam, kad išlavinti spyrius. Matyt, šis spyris, karate vadinamas kin-geri, nebuvo ir jų sistemoje paskutinėje vietoje.

Dažniausiai gi karate spiriama iš nekoashi-dachi stovėsenos arba tiesiog priekine ar arčiausiai taikinio esančia neužkrauta pėda, be didelio “mosto“, o pats smūgis atliekamas pėdos keltimi (haisoku 足背 – “pėdos kita pusė“, turint omeny, priešinga padui), nors stovint arčiau puikiausiai tinka ir blauzdikaulis (sune 臑), ir variantas, kuomet spiriama pėdos priekiu (ypač avint) arba pėda tarsi užkabina tarpkojį iki pat tarpvietės imtinai. Kai tiek variacijų, tai, matomai, daug svarbiau tiesiog pataikyti “ten“, o ne kokia vieta ir kaip stipriai.

Optimaliausios sąlygos šiam spyriui, kuomet priešininkas stovi shiko-dachi (primenu, kad “ko“ čia reiškia “tarpkojį“ – žr. apie tachi-waza), rankos už galvos ir jis užsimerkęs palaimingai šypsosi…

Ech…

Vis tik, jei tokių sąlygų sulaukti neina, tuomet tenka pasinaudoti ta proga, kuomet jis išsižergia (ir čia visos Shorin-ryu išvestinių sportinių stilių stovėsenos tiesiog puikiausiai tam tinka, kuomet kankalai tiesiog maldauja, kad į juos spirtų) arba jis aukštai spiria lyg koks Čakas Norisas, pakeldamas savo koją.

Arba sukurti sąlygas patiems: truktelėjus ar stumtelėjus išbalansuojant, ypač užmynus ant jo pėdos, arba sukūrus tokią grėsmę išbalansuoti, kuomet jis žengia žingsnį pusiausvyrai palaikyti (kuzushi), arba “atvėrus“ jo kojas savo spyriu. Pastarasis variantas nors ir patraukliai skamba, bet, deja, tinka tik daugiau peštynėms ir pusiau draugiškiems bei nelabai draugiškiems sparingams. Realiose greitai kintančiose muštynėse vargiai padarysite: kol spyriu “atverdinėsite“ jo kojas ir nusitaikysite antram spyriui – gausite greičiausiai patys kumščiu į nosį.

Panašu, kad šis spyris kin-geri yra netgi vyraujantis Goju-ryu “pusseserės“ Uechi-ryu stiliaus kata_ose, kurios yra bendros (nors stilistiškai skirtingos) su Goju-ryu: Seisan ir Sanseru. Iki tiek jis svarbus, kad Uechi-ryu tolimesni vystytojai netgi nebekoregavo kata, suprasdami, kad ne visuomet priešininkas išsižergia, todėl paliko pėdos formą praktiškai nepakitusią, bet va kin-geri vietomis, panašu, kad adaptavo į tiesų spyrį… pėdų pirštais (tiksliau – nykščiu) – tsumasaki 爪先 (plg. “tsumasakį tau į akį“)! Toks specifinis spyris Uechi-ryu vadinasi shomen-geri.

Na, ar ne kuoktelėję?… Bet aš kiek užbėgu pirmyn, o gal ir į atskirą temą.

Daugelyje vietų ir Goju-ryu kata vietoje spyrio tiesiai galima naudoti kin-geri, ir galimas oyo-bunkai variantas kaip “paslėpta“ arba nerodoma technika (okuden-waza) nekoashi-dachi stovėsenoje, kur yra pauzė ir, atrodytų, niekas nevyksta, spirti kin-geri. Ir vienas iš Saifa henka-waza (variacijų) bunkai irgi numato būtent kin-geri, kuris yra adaptuotas mano aukščiau aprašytas kin-geri nebe keltimi, o pėdos priekiu.

Savigynoje spyris į tarpkojį irgi itin praverčia kaip svarus argumentas “ginče, kuriame gimsta tiesa“, nes kaip sakė mano ginklo draugas Vitalikas iš Kazanės: “kas neteisus – tam į knyslę“ (rus. “кто не прав – тому в пятак“).

2. Mae-geri 前蹴 – spyris pirmyn.

Ką padarysi, kai ne visi išsižergia – tuomet va ir gelbsti šis spyris, nutaikytas dažniausiai į šlapimo pūslę, tad irgi žemiau juostos. Būtent papilvėje yra silpnesni raumenys, o spardyti į tvirtą presą aukščiau bambos – kokia prasmė?

Mae-geri atliekamas pakėlus kelį į numatomą spirti aukštį, savotiškai juo nusitaikant. Kaip ir alkūnė – rankos “akis“, taip ir kelis – spyrio. Spyris atliekamas staigiai, vientisai su kelio pakėlimu, o po spyrio iškart seka pėdos atitraukimas atgal ir tik po to pastatymas ant žemės ten, kur reikia, arba atliekant kitą spyrį, nenuleidus pėdos ir iškart po jo, iš šitos “užtaisytos“ kelyje padėties.

Spyris Goju-ryu yra dažniau keage 蹴上 principo, toks “sprangtelėjimo“ ar “šaudyklinio“ tipo, ne kekomi 蹴込, t.y. ne stumiantis ar atsistumiantis, ypač, kuomet atliekamas priekine koja.

Spirti treniruojamasi pado priekiu – atlošus pirštus atgal, esančia “briauna“ po jais, ir ištiesus pėdą tiesiai ir vientisai su blauzda. Tai tarsi pėdos “kumštis“, vadinamas “mažaja pėda“ 小足 arba koshi, dažniau užrašoma kaip 虎趾 (“tigro [pėdos] pirštai“), o kitur (pvz. Kyokushinkai) dar vadinamas chusoku 中足 – “pėdos viduriu“ (turint galvoje, kad pirštai – pėdos priekis).

Kaip sakiau aukščiau, Uechi-ryu turi tokį išprotėjusį variantą “špicu“, kurį vadina shomen-geri. Shoreikan Goju-ryu irgi yra shomen-geri, tačiau jie mažiau pakvaišę už Uechi-ryu ir savo Gekisai-gata variante siūlo spirti iš viso saugiai padu, saugant pėdos pirštus netgi nuo traumų, galimų prie “klasikinio“ koshi varianto – t.y. kulnu bei pado priekiu vienu metu.

Mano palankumas yra pastarųjų logikos pusėje ir nuo koshi labai ir labai svyra link kakato-mae-kekomi – t.y. spyrio pirmyn kulnu (kakato 踵, arba 足跟 – kulnas), kuris yra savotiškas rankos shotei (teisho), arba delno pagrindo, varianto atitikmuo, todėl sau saugesnis ir tvirtesnis. Ypač gerai ne tik atlošti atgal pėdą, bet ir ją pasukti kampu į išorę. Ši technika nėra “kanoninė“ Goju-ryu, mat kartais per daug gali atidengti tarpkojį spyrio metu, ir yra daugiau būdinga quanfa, kempo ar tai-jutsu, bet kodėl aš ja negaliu čia pasidalinti?

Mae-geri yra ir universalus spyris – juo praktiškai, iškart pakeliui formuojant pėdą lygiagrečiai grindims, galima spirti ne vien į papilvę, bet ir į bet kurį pažeidžiamą ar jautrų tašką nuo grindų (pėdos pirštai) link netgi spindulinio rezginio, spiriant į: blauzdikaulį iš priekio ar čiurną iš šono, kelio girnelę (iš priekio bei šono), nervinius sujungimus šlaunyje, tarpkojį, kirkšnį, šlapimo pūslę, ir t.p. – priklausomai nuo to, kokioje padėtyje yra priešininkas.

Mae-geri sutinkamas jau pradinėse kata, netgi “netikroje“ Fukyu Dai Ni, po to pradinėse Gekisai, po to senose (koryu) Saifa, Shisochin ir t.t. kone visose likusiose. Jo nerastum tik Fukyu Dai Ichi, Sanchin ir Seiyunchin. Bet ten iš viso jokio spyrio, bent jau demonstruojamo, nerasit.

3. Kansetsu-geri 関節蹴 – spyris į kelio sąnarį, dar vadinamas ir fumikiri (踏切 žingsnis [kaip] pjūvis, kirtis) arba fumikomi (踏込 – trypiantis žingsnis).

Kitur, įvairiuose Shorin-ryu variantuose, įskaitant ir Shotokan, dar kartais vadinamas ir sokuto-geri 足刀蹴 (spyriu pėdos briauna, sokuto – “pėda [lyg] kardas“), tačiau tarp pastarojo ir kansetsu-geri, naudojamo Goju-ryu, yra skirtumas: sokuto-geri atlikimas susiformavo dabar jau tik kaip yoko-geri (šoninis spyris), pasukus liemenį šonu, o kansetsu-geri kūnas išlieka frontalus.

Bene vieninteliai iš japoniškų karate mokyklų atstovų Wado-ryu turi tiesų, t.y. mae-sokuto-geri, variantą, ir, spėju, tik todėl, kad jų mokyklos įkūrėjas Otsuka Hiranori mokinosi iš Funakoshi Gichin, kuomet Shotokan dar nebuvo pakeista šiojo sūnaus Gigo (Yoshitaka) į dabartinę formą, bei iš Motobu Choki, kuris tuomet dar atstovavo senąją, ikikarinę kempo-karate. Beje, apie pastarąjį dar buvo atsiliepiama, kad jis “sulaužys koją – nespėsi ir miktelėti“.

O baziniame variante tiesiog atliekamas stovint kiek “įstrižai“ link priešininko, pakėlus kelį kaip mae-geri, o paskui nuleidžiant spyriu žemyn ir “kiaurai“ įstrižai kelio sąnario. Tokiu atveju spiriama sokuto (pėdos briauna), bet tą puikiausiai galima atlikti ir padu (pėdos skliautu – teisoku 底足 “pėdos padu, dugnu“), ypač, kai kansetsu-geri variantuose galima spirti ir į kelio sąnarį tiesiai nuo savęs (pasisukus arba tiesiai, bet išsukus pėdą į išorę – žr. aukščiau apie kakato-mae-geri), įstrižai į išorę bei į vidų ir į šoną, lyg žemą šoninį spyrį.

Šis žemas spyris labai aiškiai išreikštas aukštesnėse kata, pvz. Kururumfa, ir jo svarba tikrai nėra perdėta, kad papultų į mano išvardintą trejetuką.


Coup de pied bas (žemas smūgis pėda) iš savate

Iš pradžių jis nėra įprastas atlikti, tenka prie jo padirbėti (labai per hojo-undo padeda formuoti pėdą ir trajektoriją sashi, toks “akmeninis prosas“, užmautas ant pėdos), bet jo rezultatas yra labai kovą galutiniai nulemiantis: nėra kojų, ant kurių judėti – nėra jau ir pačios kovos…

+1. Hiza-geri 膝蹴 – spyris keliu.

Dar vadinamas ir hizagashira-ate 膝頭当 – smūgis (sic…) keliu arba kelio “galva“, t.y. lyg ir girnele (tik sulenkus kelį ji neišsimuša taip lengvai, kaip atpalaiduotame, o ir gerai įsižiūrėkite – iš tikro smūgis nėra atliekamas pačia girnele). Mat sune (žr. aukščiau), kuris šiaip yra blauzdikaulis, vienu iš japoniškų dialektų dar irgi reiškia kelį.

Kodėl šitą pasirinkau kaip papildomą ir netipinį?

Todėl, kad tai jau nebe spyris pėda.

Kita vertus, iš žemiau išvardintų atmestųjų spyris keliu – itin svarbus: jis yra artimos kovos technika, einanti drauge su alkūnėmis (todėl kartais vadinamas nebe keri, o ate; plg. hiji-ate), todėl puikiausiai išpildanti Goju-ryu, kaip artimos kovos stiliaus, strategiją. Maža to, šis spyris jau atidirbamas jumbi-undo (parengiamųjų pratimų) metu, tad jis jau yra sudedamoji keri-waza dalis – joks spyris, iš esmės, neapsieina be šiojo dinamikos. Akivaizdžiausiai jis sutinkamas, netgi tokiu būdu, Saifa-gata.

Savigynoje galite nemokėti nei vieno kito spyrio – ir jums pilnai pakaks vien šito. Šis spyris yra ne tik paprastesnis už kitus, bet tuo pačiu ir stiprus, ir mažiausiai sukeliantis grėsmę prarasti pusiausvyrą, ir mažiausiai atidengiantis pažeidžiamas vietas, dažnai atsidengiančias spyrio metu kontratakai – atraminį kelį ir tarpkojį. Juolab, kad juo galima dengtis ir nuo spyrių, ir kontratakuoti į spiriančią galūnę – yra toks ir “blokas“ hiza-uke. Tad jo reikšmės perdėti neįmanoma.

Du stipriausi hiza-geri variantai yra: mae – pirmyn, ir age – kylantis aukštyn. Dar šiųjų variantas yra įstrižas iš išorės į vidų (kosa), atidirbamas irgi jumbi-undo, tačiau, skirtingai nuo muaythai, Goju-ryu lenktas (mawashi) nepraktikuojamas. Vis tik pastarasis – daugiau ringo technika.

Ką atmečiau ir kodėl?

Pirma, tai kaip gi be tiesiųjų – šoninio (yoko-geri 横蹴) ar spyrio atgal (ushiro-geri 後蹴), sakysite? Juk, atrodytų, natūralus trijulės pasirinkimas turėjo būti mae (pirmyn), yoko (į šalį) ir ushiro (atgal)?

O va ir ne. Nes šie spyriai iš tikro yra tolimos distancijos, o Goju-ryu mėgstama glaudesnis kontaktas. Tačiau priežastis yra ir kita, praktiška: kovojama, kad ir ką norėtųsi heroiškai įsivaizduoti, visuomet su vienu priešininku (net jei jų keli – tai tik su vienu vienu metu, t.y. paeiliui, manevruojant). Tą ir bunkai kata numato, nors japoniškos karate kai kurie meistrai iš kata prisigalvoja tokio grupinio, atsiprašant, bunkai, kad ir Čakui Norisui su Žanu bei Klodu, kuris Vanas ir dar Damas, į galvą nešautų…

Tad jei kovojama su priešininku prieš save, tai kam spardytis į šalis ar atgal? Gali gi paprasčiausiai tiesiog pasisukti, o jau tuomet galūnės taip ir pritaisytos prie kūno, kad geriausiai atlieka darbą su objektais priešais. O jei nepasisukai, tai jau pavėlavai – kam ten dar spardytis? Okinavietiška patarlė sako, kad po muštynių kojos virš ausų nebekilojamos. Todėl yoko-geri ir ushiro-geri netelpa į Goju-ryu strategijos apibrėžiamus taktinius rėmus. Į Shorin-ryu – galbūt.

Antra, paprieštarausite, o tai kaip dėl tų visų lenktų: sukto puslankiu į vidų (mawashi-geri 前回踢 arba 廻蹴), įstrižojo padu, taip vadinamo “pusmėnulio“ (mikazuki-geri 三日月蹴 – “trijų dienų mėnulio spyris“) ar suktuko atgalia pėda (ura-mawashi-geri 裏廻蹴) ir panašių išvestinių nebe tiesių? Juk jei nėra galimybės atakuoti taikinio tiesiai prieš save, tai gal galima “kliūtį“ apeiti lanku?

Galima. Šita taktika naudojama bokse ir panašiuose ringo sportuose. Karate gi judama visuomet nuo atakos linijos ir atakuojama kampu – gi trumpiausia trajektoriją nuo taško A (savęs mieliausiojo) iki taško B (artimo ir nelabai priešininko savo) yra tiesė, o ne kreivė ar puslankis. Yra vieta ir laikas ne tiesiai technikai (žr. uchi-waza), bet spyrių atveju galite dėl to ganėtinai daug užgaišti ir prarasti, nei laimėti.

Sparingas ir sportinė kova – viena, o realiai, deja, būna kas kita… Ir belieka tik žavėtis žmonėmis, muštynėse sugebančiais įvynioti kokį “primityvų mavašį“ (anot “Pompos“ dainos, kur Orlavičiukai lyrinio herojaus užrūkyti paprašė) kam nors į galvą. Aš taip nemoku – ir į bazinę techniką (kihon) šiojo, suprantama, neįtraukiu.

Atskira pastaba dėl žemojo spyrio puslankiu į šlaunį, taip vadinamo gedan-mawashi-geri arba žargonu dar “lou mavašiaus“ (angl. low mawashi):

Žinau, kad jis atidirbamas muaythai, ir kad Kyokushinkai tai viena iš skiriamųjų technikų. Bet dar kartą pagalvokite, kam šios sistemos yra skirtos? O pagal tai ir jų strategija formuojama, kuri apsprendžia taktiką ir naudojamą techniką bei veiksmus. Šio spyrio nerasite jokioje kata – ir jokiame ne sportiniame karate stiliuje. O kodėl?…

Tai va dar kartą paskaitykite apie kansetsu-geri. Ar tikrai norėsite mainyti 10 “lou mavašių“ į vieną šią techniką?…

Tikrai? Dar kartą pagalvokite, jei atsakote teigiamai.

O taip – esu to prisiklausęs iš sportinių, kad ir “pilnakontakčių“, karate ir pan. atstovų, kurie tiek buvo įtikėję šio spyrio efektyvumu, kad nesuvokdavo šių siūlomų mainų nelygiavertiškumo ir galimų pasekmių. Ir taip – žemas spyris lanku į šlaunį turi savo vietą ir muštynėse, ne tik sporte. Bet kada, kam ir kodėl – reiktų diskutuoti atskirai, nes matau, kad kuo toliau kalbu apie kihon ir mano 3+1 parinktą techniką, tuo labiau papildau mintimis, kurioms derėtų gulti į atskiras išsamesnes temas…

Tęsinys apie uke-waza arba Pradžia

(c) 誠意

Komentarai
  1. KK sako:

    Kansetsu-geri … kiek kartų tai pavyko įgyvendinti bent jau treniruotėse? sulaužyti koją realiai įmanoma tik visiškai žaliam, piliečiui kuris pultų tiesiom kojom kaip mietą prarijęs… bet tokiam piliečiui užtektų ir vieno (ne 10) “lou mavašių“…., o nors kieks kovos čiupinėjusiam duok dieve iš 10 karto atliktum jei dar į labanaktukus nebūtum i
    škeliavęs…
    čia neginčui ir ne diskusijai…. bet tas tavo minimas 10 “lou mavašių“, na nesamonė….. teisingai atlikus į ta patį kelio sanarį, jo užtenką vieno ir būtent artimoje distancijoje… viskas priklauso nuo įvaldymo ir nuo priešininko, deja…

    • seiikan sako:

      Ai, durni tie senieji meistai buvo, kad tokį veiksmą iš viso ne tik susigalvojo sau, bet dar ir į kata įtraukė!… Būtų geriau iš Siamo importavę “šin-kiką į koją pliką“.🙂

      Kansetsu, matai, jam nesigauna… o gedan-mawashi-geri, gaunasi?😉 Ir kaip čia taip nutinka? Ir jam, matai, pakaks ir vieno, o kansetsu, žiū – jau ir nesąmonė, nes ir 10 bus per mažai, nes vis tiek nieko iš to neišeis.

      Pamenu, dar vienam kin-geri buvo nesąmonė – nes koks durnius išsižergęs ir užsimerkęs stovės, tiesa? Geriau jau “pamavašinti“, aišku… Skonio reikalas, aišku – negi man gaila. Atvirkščiai – blogio šioje Žemėje ir taip apstu.

      Jei niekas dabar iš pažįstamų tavęs nebemokina (nes ir pats nemoka) kansetsu – tai ar čia mano bėdos? Teisingai atlikti sučiupimą už žando (“pastj porvū!“ – kaip sakė “Sėkmės džentelmenuose“) irgi niekas nemoka. Todėl, aišku – nesąmonė (o kata, aišku ne mažiau, to ir “nėra“). Nes geriau vienas bokso kablys, nei siučiupimas už “žiaunų“, ar ne?😉

      Tavo technika turi savo vietą ir laiką, bet ji, deja, nepakeičia kansetsu. Kurį, prisipažinsiu, po visos “tradicinės-pižaminės“ teko mokytis ne tik iš naujo, bet iki šiol vis mokinuosi ir atidirbinėju daugiau už kitus, vis dar ieškodamas dar efektyvesnio ir optimalesnio varianto (kansetsu, tavo žiniai, yra visa eilė spyrių). Ir iš šitos diskusijos, manau, reiktų padaryti atskirą įrašą apie “metodologiją“.😉

      Ar treniruotėse pritaikomas? Puikiausiai! Tik reikia prilaikyti, kad nežalotum partnerio (todėl “fuflokontaktininkai“ ir keičia į “loumavaši“). Kojos dar niekam nesulaužiau (geras aš – ypač pagal sielos natūrą), bet rengiuosi (sąrašą pridėti?).🙂

      YMMV, of course. Neperšu.

      • KK sako:

        net nesiruošiu spręsti kokie buvo meistrai durni ar protingi … kiek suprantu tai pats kaip ir žinovas esi🙂 būtų galėję gal būtų ir importavę :)))
        mano mintis buvo viena komentare, kad viskas priklauso nuo įvaldymo ir priešininko ir negali atrinkti vienos formulės visiems… bet kaip suprantu toliau savo savimeilės nei matai nei girdi :))), kaip sakė J.V.Gėtė “kiekvienas girdi tik tai ką supranta”
        Kuklumu tu nesergi🙂 kažkur buvai paminėjęs .. teisingai nepacituosiu … , kad baigsi tuos rašymus, nes nelabai kam reikia ar kažkas pan…. tai jei tau įdomų, kas matosi iš šono tavo straipsniuose…. jie persmelkti vienintelės tiesos (ko realiai niekada nebūna) ir yra šališki, iš straipsnių galima susidaryti įspūdį, kad autorius pakankamai didelis garbėtroška… ir jei tai būtų žinomo meistro, užsitarnavusio pripažinimą ir pagarbą už savo nuveiktus darbus straipsniai tai su tuo tektų susitaikyti… deja bet taip nėra, arba tu kaip partizanas užsislaptinęs…
        P.Klodelis yra pasakęs “reikia kalbėti garsiai, kad tave girdėtų. reikia kalbėti tyliai, kad tavęs klausytusį” …. manau, kad išgirdo tave daug kas, bet ar užsinorėjo klausytis… na čia jau tau spręsti
        bet kokiu atveju lenkiu galvą vien dėl to kad savo nuomonę turi :))) taip pat už teorinias ir istorines žinias… tai verta pagarbos
        “Kuklus ne tas, kuris abejingas pagyrimams, o tas, kuris atidus kiekvienoms pastaboms” (… atspėk kas pasakė…)
        tu gi karatistas iki … cituojant patį tave. yra gi tam tikras kodeksas …. pabandyk jo laikytis ir kalbėdamas… manau rezultatai ateis patys…
        su pagarba
        KK

        • seiikan sako:

          Dėl Siamo pasidomėk Patrick MacCarthy tyrinėjimais ir darbais – gal kiek praplės akiratį ir praeis noras nusišnekėti. Nuorodų neduosiu – gal pakeliui rasi kažką ne mažiau vertingo.

          Dėl menamo “karatisto kodekso“ (tokio nėra) – jis tau pradžiai praverstų labiau. Nes nei tu “su pagarba“, nei ką. Kaip pašaukei – taip aidas atšaukė. Todėl nesakyk, ką turiu daryti, ir aš nesakysiu, kur tau eiti, gerai?

          Dėl menamo (ne)kuklumo – toks būdas, pastebėjau, labai geras atsijoti gerai apie save manančius ir nenorinčius mokytis ir siekti nuo tolimesnės tuščios diskusijos ir bandymų pamokyti mane to, kame nelabai gaudosi, nes remiasi argumentais “sensėjus sakė“, “visi žino, kad…“, “visa tai nesąmonė, nes…“ ir pan. Toks savotiškas testas – dažniausiai po jo nebegrįžtama ir mano laikas nebegaišinamas (retam kuriam po to savimeilė nesutrukdė užsičiaupti ir imti IŠ TIKRO gilintis į tai, ką rašau)

          Kaip ir kvaila priekaištauti dėl asmeninio požiūrio asmeniniame tinklaraštyje – ji tokia yra ir turi būti (pagal klasikos žanro reikalavimus), ir jei kas nepatinka, tai arba argumentuotai diskutuoji, arba – imi ir sukuri savo geresnį tinklaraštį. Bet nemačiau nei vieno, o kiti pabandę – jau, žiū, ir užmetė po kelių įrašų. Tiek jų ir tetrūko, pasirodo…😀 Matyt, iš tikro neturi ką pasakyti, todėl žaidžia “kuklumo žaidimus“. Ir vėliava jiems į rankas.

          Mažai skaitančių – dar mažiau suprantančių… Čia ne mano bėda. Atsibos – nerašysiu, ir ne todėl, kad dėmesio trūktų (matau lankomumo statistiką – ji daugiau, nei patenkinama ;)). Pripažinimo, kad skaitytų ir žavėtųsi, įskaitant ir mano “nuoširdžią, draugišką, žaižaruojančią ir šiltą asmenybę“ (sic!), nesiekiu. Greičiau siekiu kirsti per savimeilę visų įsitikinusių, kad jau žino, kad žino geriau ar “teisingiau“ – tuo pačiu principu, kuo jie iš tikro yra (nors bando maskuotis apsimetinėdami). Fight fire with a fire. Jei nepatinku – žiūrėk į veidrodį. And meet yourself, buddy.😉

          “Teorinius“… Kad tiek “teoretizuoti“, nemanai, kad dar reiktų kiek suprasti, apie tai, ką rašai?😉 Gal tame ir yra viena iš priežasčių, kodėl žinovai, pabandę išsisakyti čia ar kitur, greit savo mintimis išsekdavo? Tiek jų ir tebuvo, matyt. O gal aš tiesiog pezu vėjus, tada – taip, nėra ko ir kreipti dėmesį į mano išvedžiojimus. Nes…

          Paskutinis patarimas: kadangi nesu vertas savo “pripažinimu“, “didžiameistriškumu“ (ar kokius tu ten dar kriterijus taikai) tavo dėmesio, padaryk paslaugą – nebelįsk čia daugiau, nes nieko įdomaus ir tau vertingo neberasi. Tai buvo paskutins mano asmeninis atsakymas tau – daugiau laiko nebegaišinkime vienas kitam. Ir tuo pabaikim.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s