Ate-waza 当技 – kur pažodžiui “ate“ nereiškia valinskiško gesto “ave ceasar“ su atsisveikinimu iki kito karto, o reiškia “smogti“. Tad čia kalba eina apie smūgius alkūnėmis, kurios, kartu su keliais, muaythai yra netgi laikomos papildomomis galūnėmis, dėl ko tajai yra ne dvirankiai, o “keturrankiai“.
Ir keturkojai, nors tas skamba ironiškai – suprasčiau, kad dar trikojai, nors Tailandas dabar vis tik garsėja ne kaip šių, o kaip kitokio pobūdžio pasaulio bamba, bet tai čia gal kitokio žurnalo tema – apie tai tegul Seimo narys Ezopas rašo.
Kodėl japoniškai alkūnė yra ir hiji 肘 (tiesiog “alkūnė“), ir empi 猿臂 (“beždžionės žastas“), aš nepaaiškinsiu, o va kodėl ir kuriuos pasirinkau smūgius alkūnėmis į savo temą “3+1“ – mielai!
1. Mae-hiji-ate 前肘当 (arba mae-empi-uchi) – smūgis alkūne pirmyn. Nepainioti su smūgiu alkūne pirmyn ir aukštyn, kurie pagal formą ir vertikalią dilbio padėtį yra iš šalies netgi kažkuo panašūs – vis tik tai smūgis pirmyn, o ir kūnas įdedamas daugiau į tiesę ir pirmyn, o ne “stiebiantis“, ir žastikaulis nėra (!) keliamas aukštyn.
Šis smūgis dažniausiai sutinkamas kata (pvz., Gekisai bei Shisochin, ir pan.), ir nenuostabu kodėl: hiji-ate – tai artimos kovos technika. O taip, esate girdėję tą banalybę, kad artimoje kovoje naudojamos alkūnės – tik gal neuždavėte sau klausimo, kaip ir kodėl?
Ir va toje artimoje kovoje, staigiai sutrumpėjus distancijai iki priešininko, jūsų padėtis yra kaip tik dažnai priešininko “viduje“ (nesate jo viršutinių galūnių išorėje, o tarsi “glėbyje“). Šioje padėtyje dažnas perėjimas į klinčo (angl. bokse “clinch“) situaciją – t.y. glaudžią distanciją. Kad to išvengti, mae-hiji-ate yra labai patogi smūginė technika. Maža to, pagal pavadinimą ji gali būti naudojama sėkmingai ir kaip atemi.
Dar geriausia yra tai, kad kaip kelis yra spyrio “centras“ (vaizdžiai tariant – “akis“, nes kur nukreipsite kelį, į tokį aukštį ir ta kryptimi ir įspirsite), taip ir alkūnė – rankų judesių “centras“. Kai atliekate tsuki, tai atliekate iš esmės ir mae-hiji-ate, tik kad dilbis nelieka sulenktas, o tiesiasi kaip švaistiklis, kurio “galvoje“ – kumštis. Gi smūgio alkūne atveju – vožiate “alkūninio (o, kalambūras!) veleno“ atsikišimu.
Vien todėl šį smūgį aš įtraukiu kaip Nr.1 į kihon. Ir siūlyčiau netgi jį studijuoti anksčiau už tsuki ar bent jau lygiagrečiai, kad išmokti teisingą rankos “šarnyrų“ struktūrą, nes besimokydami šį hiji-ate – mokotės teisingos tsuki struktūros, tik dalimis (kas reiškia – palaipsniui ir lengviau).
O kas geriausia – tai jo pritaikymas praktikoje, dėl ko jis ne veltui įtrauktas į kata: iš esmės, tai vienintelis smūgis savigynoje, kuris turi realų ir apčiuopiamą poveikį į liemenį, dengiamą jei ne raumenyno, tai amortizuojančių smūgius… riebalų ar taukų sankaupų.
Kad pataikytų ar generuotų pakankamai jėgos savo tsuki (kumščiu) prieš stipresnį už save, naujokui tenka ilgai paplušėti treniruotėse, kuomet jis jau ir naujoku nebesivadina. Gi šią techniką išmokti ir jau sėkmingai panaudoti galima itin greitai, praktiškai, per kelias valandas (t.y. pirmos treniruotės metu – belieka tik tobulintis ir atidirbinėti), juolab, kad sulenkus alkūnę iškart pastebėsit, jog ji savaime tarsi gulasi savo aštriu “atsikišimu“ į spindulinį rezginį, kur ir yra nutaikoma.
2. Mawashi-empi-uchi 円形猿臂打 – smūgis alkūne puslankiu (iš išorės vidun).
Pelnytai yra antroje vietoje – daugeliui, tiesą sakant, smūgis kumščiu “kabliu“ yra natūralus, tai šis smūgis alkūne turėtų irgi pasisekti. Juolab, kad šis smūgis yra vienas stipriausių, įsukti ir pajungti visą kūną sekasi labai nesunkiai, išmokstama greitai, smūginė vieta yra standi ir turinti mažai “šarnyrų“, kurie galėtų amortizuoti ar pakeliui dėl netinkamos struktūros iššvaistyti generuojamą energiją.
Skirtingai nuo mae-hiji-ate, smūgis nukreiptas į galvą, ir eina iš šono ir viršaus šiek tiek žemyn įstrižai. Silpnesnį ir nevykusį bloką irgi “nuneša“ ir pramuša.
Tiesa, jo trūkumas kaip tik ir yra toje dinamikoje – smūgio pusėje palieka visiškai atviri šonkauliai. Be to, įsijautus su tuo užsisukimu, galima prarasti ir pusiausvyrą arba ji pasidaro prastoka – kaip tik dėl to susukto kūno. Privalumas – antrąja ranka galima prilaikyti priešininką, kad neamortizuotų (ar “nepaspruktų“), todėl smūgis gaunasi tikrai stiprus. Ir stipresnis už pirmąjį.
Įvairiose įvairių stilių kata ir kinų quanfa taolu, ypač pastarosose, šį judesį irgi sutiksite – kuomet alkūnė trenkia į savo kitos rankos delną. Tiesa, dažniausiai smūgis demonstruojamas viduriniame lygyje, bet smūgis yra efektyviausias kaip tik smogiant į galvą, o ne šonkaulius. Patogiausia jį atlikti iš mae-te-kamae – kaip aplenkiančią techniką pagal sen-no-sen strategiją (žr. ankstesnius įrašus).
3. Otoshi-hiji-ate 落 (arba otoshi-empi-uchi arba oroshi-empi-uchi) – smūgis alkūne žemyn.
Skirtumas tarp otoshi ir oroshi (dažn. Kyokushinkai) pavadinimų, kad pirmasis – einantis (t.p. krentantis) žemyn, o antrasis – nukreiptas žemyn. Otoshi, mano galva, geriau paaiškina dinamiką, nes kartu su smūgiu pažeminamas ir kūno masės centras atpalaiduotai, t.y. kūnas tarsi šiek tiek krenta. Kai oroshi dažniausiai daroma “per jėgą“. Pirmu atveju dinamikoje vyrauja “Ju“, kai antru “Go“. Pirmas racionalesnis, mano galva, nors ne mažiau stiprus – teneklaidina tas “minkštas“ – “Ju“.
Kodėl pasirinkau šį smūgį, o ne kitą kurį?
Pirmiausia, jis ir vėl labai natūralus ir lengvai išmokstamas ir pritaikomas. Maža to, jis tikrai nėra skirtas vien tik ką nors pribaigti ar pridobti (sulenktą perpus ir kalant į tarpmentį ar sprandą arba atvirkščiai – atlošus ir kalus į gerklę ar trachėją), mat pakišti alkūnę, ypač įvairiems spirdukams – labai “nesportiška“ taktika kiekviename sparinge, bet… ei, o kas sakė, kad čia apie sportą aš pliurpiu? Pasakojama, kad Gary Spiers, tarkime, vienose muštynėse šituo smūgiu prišokęs paprasčiausiai sulaužė savo priešininko abu raktikaulius (po vieną) – ir tas liko stypsoti kadaruojančiomis rankelėmis….
Muay-thai: kombinacija Hak Nguang Aiyara iš tradicinio Mae Mai komplekso
Ir, galop, šis judesys, einantis žemyn ir vėliau puslankiu į išorę, tinka ir išsilaisvinimams, tarkime, nuo drabužių sučiupimo iš priekio, apie ką irgi visai neseniai jau rašiau temoje apie yama-uke.
+1: Yoko-empi-uchi 横猿臂 – smūgis alkūne į šalį.
Šitas yra netipiškas, nustebsite?
O taip – parodykite man tokią Goju-ryu kata, kur jis turi prasmę (bunkai), ar iš viso naudojamas. Shorin-ryu kata jį galima sutikti, neneigiu. Tačiau pagalvokite gerai, jei jau alkūnės skirtos artimai kovai ir klinčui išvengti, tai ar daug rastumėte užpuolikų, kurie siekia, tarkime, jus apglėbti iš šono?
Net jei nesate plačių pečių didvyris iš pasakų, ne kiekvienas turi orangutango rankas, kad tą atliktų sėkmingai. Juolab, kad tą atlikti nors ir galima, tačiau šis glėbis nėra tiek standus, kad paprasčiausiai stipriai pasisukus “meškučio“ gniaužtų neatlaisvintumėte. O toliau, jei jau apie beždžiones ir jų alkūnes kalbėti – arba smogiate akūne pirmyn ar aukštyn, arba, jei priešininkas atsiduria už nugaros, alkūne smogiate atgal. Tad grįžtame prie aukščiau minėtų smūgių alkūne.
Gal tai ir buvo priežastis, kodėl Goju-ryu ir giminingų artimos kovos sistemų (ir strategijų) kūrėjai yoko-empi neįdėjo į kata?
Tuomet klausimas, kam aš jį įtraukiau, ir kodėl neįtraukiau vietoje to, tarkime, smūgio alkūne atgal?
Pirma, tai todėl, kad yoko-empi-uchi dinamika yra kitokia, nei anos trijulės – dubuo čia dirba kitaip, ir tą judesį dar reikia “pasigauti“. Todėl atidirbinėti galima, naudinga. Juolab, kad iš yoko-empi nesunkiai galima pereiti, jį pratęsiant ir užsukant kūną, į jodan-ushiro-mawashi-empi-uchi (arba ura-mawashi-empi-uchi – atvirkščią Nr.2 aukščiau) – t.y. smogti į galvą atgalia alkūne, stovinčiam už nugaros ir atliekančiam apkabinimą.
O uchiro-empi-uchi 後猿臂打, tiesaus smūgio alkūne atgal, neįtraukiau, nes šį judesį ir taip tenka praktikuoti kita ranka, kaskart atliekant tsuki, arba atliekant hikite. Tad šis yra daugiau tipinis, nei papildomas. Kaip ir age-hiji-ate, kuris labai panašus į mae-hiji-ate (žr. aukščiau). Na, pastarasis, tarkime, yra jau ir Seiyunchin-gata.
Tęsinys apie keri-waza arba Pradžia
(c)誠意
Seiikan © 誠意館 