Kalbant apie smūgius ranka (seme-waza), juos galima suskirstyti į tris dalis (tsuki, uchi, ate), o šias – dar į tris dalis (jodan, chudan, gedan), kurias, savo ruožtu – dar į tris… Apie ką ir bus kitos dalys… trys!
Tsuki-waza – 突技 smūgiai kumščiu:
1. Oi-zuki 追突. Smūgis kumščiu priekine ranka, bokse angl. jab (“džebas“), tačiau dinamika čia kita, kad taip iš tikro būtų vadinamas: žingsnis, pėda atsistojo tvirtai, smūgis priekine ranka, kuri prieš tai buvo galine.
Kadangi Goju-ryu labiau akcentuojamas įsišaknijimas, tai oi-zuki vadinamas ir smūgis priekine ranka, kuomet tas formaliai žingsnis ir nebuvo žengtas prieš tai (kitur vadinama tai kizami-zuki arba angliškai bokse tuo mano minėtu “džebu“ – jab). Tad, formalistams, galima pasakyti, kad šiuo atveju apjungiu bent du smūgius.
Tačiau galima dar kitaip skaičiuoti, nes oi-zuki, kaip ir kiti tiesūs smūgiai, gali eiti į tris lygius: jodan (viršutinis: galva, kaklas, pečiai), chudan (vidurinis: liemuo arba krūtinės lasta) ir gedan (apatinis: nuo šonkaulių žemyn). Pastarasis turi kiek kitą dinamiką, nei aniedu, kadangi dažniausiai atliekamas shiko-dachi ir jo metu į smūgį ir šią poziciją krentama iš, tarkime, sanchin-dachi, o ne generuojama jėga, atsispiriant nuo pėdų ir nukreipiant dubeniu.
Jodan (į galvą) kumščiu yra bene efektyviausias iš trijulės – kur tvirtu kumščiu bepataikius, o efektas vienoks ar kitoks bus (tik į dantis neverta taikyti – gali likti susmigę į krumplius). Tiesa, viena išlyga yra itin svarbi: jei kumštis teisingai suformuotas, teisinga struktūra, vektoriai… Žodžiu, treniruotas ir atidirbtas, nes priešingu atveju siūlyčiau arba užsimauti bokso pirštines, arba užsidėti kastetą, arba bent jau plaštakas susibintuoti, kad jos “nepabirtų“. O dar geriau – nautoti delno pagrindą (jap. shotei arba teisho). Kaukuolė mat nėra labai palanki visiems tiems plaštakos kauliukams, jei nepataikote krumpliukais…
Chudan-zuki pasirinkimas skurdesnis, bet už tai saugesnis – aplink raumenynas. Tad taikyti verta iš esmės į spindulinį rezginį, o ten pataikyti irgi dar reikia. Privalumas – toje vietoje kaip tik sueina kelios gynybos zonos (gedan su chudan – kituose stiliuose jos sueina per juosmenį), todėl kitąkart priešininkas “susimėto“, ar čia gintis numušant žemyn (gedan-barai), ar į šoną, ir kurį (soto-uke ar uchi-uke), ar atmušinėti ir nukreipinėti iš apačios (chudan-uke).
Kaip bebūtų, ar dėl šios priežasties, ar dėl kitos, tačiau chudan-zuki variantas yra visur vyraujantis kata, kuris vis tik nereiškia, kad smogiama tik į liemenį, o rodo, kad smūgis gali būti ir į kitus lygius, kuomet jodan-zuki ar gedan-zuki vis tik parodo konkretesnį bunkai.
Mano galva, kaip jodan-shotei-uchi yra parankesnis už jodan-seiken-zuki, taip ir mae-hiji-ate vis tik yra ženkliai efektyviau už chudan-seiken-zuki. Bet čia – skonio ir treniruotumo reikalas. Neperšu.
2. Gyaku-zuki 逆突. Smūgis galine ranka, bokse angl. cross.
Pats dažniausias variantas – atliekamas iš zenkutsu-dachi ar stojantis į ją priekine pėda. Kita vertus, yra ir variantas su žingsniu, kaip ir oi-zuki atveju (atidirbama Fukyu-gata, sutinkamas bunkai kaip atemi jau “artimiausioje“ Saifa-gata, ir pan.).
Oi-zuki ir gyaku-zuki – tai kaip du broliai, vienas be kito negali. Tie variantai, kurie dažnesni, daro savotiškai netgi gyaku-zuki stipresniu pradedantiesiems už oi-zuki, nes sukimosi momentas didesnis, o kūno masė judėjime, kas dažniausiai lydi oi-zuki, dar būna neišmokta panaudoti, todėl pradedantiems būna lengviau generuoti palyginus didesnę jėgą.
Gal netgi todėl derėtų šį rašyti kaip Nr.1 vietoje oi-zuki?…
3. Age-zuki 上突 arba, jei tiksliau, age-ura-zuki 上裏突, bokse angl. uppercut (“aperkotas“).
Trečiuoju aš pasirinkau būtent šitą variantą, nors tiek age-zuki (kylantis tiesus į smakrą), tiek ir ura-zuki (apverstu kumšiu tiesus – į spindulinį rezginį) yra kaip ir du skirtingi, nors ir giminingi, smūgiai. Čia gi smūgis atliekamas trumpoje distancijoje, eina iš apačios aukštyn į smakrą, alkūnė sulenkta stačiu kampu, kumštis delnu nukreiptas į save, geriausia, kai esate pasisukę šonu į priešininką (ir shiko-dachi).
Būtent toks variantas sutinkamas Seiyunchin-gata, o ir jo bunkai efektyvus ir įtikinamas. Aišku, kiti šio smūgio variantai iš sanchin-dachi, tarkime, yra puiki parengiamoji atemi technika, skirta artimai kovai (vėlgi – o tai yra pagal Goju-ryu strategiją).
Muay-thai: kombinacija Yo Khao Prasumaru iš tradicinio Mae Mai komplekso
+1. Mawashi-zuki 円形突 (arba furi-zuki). Smūgis puslankiu arba bokse angl. swing.
Prisipažinsiu, kad ilgai galvojau, ką pirmiau įdėti kaip Nr.3 techniką, kol kata nepašnibždėjo atsakymo. O va prie “bonus“ aš linkęs dėti netipinę techniką (todėl ir tema vadinasi “3+1“, o ne tiesiog “4“ ar pan.).
Pasirinkau šią, nes man ji yra pagalbinė prie anų aukščiau išvardintų – vis tik karate judama nuo atakos ašies į šalis, todėl būtinybės atakuoti kabliais ir iš šonų priešininką, kaip tai būdinga bokse (patikslinu: dabartiniame sportiniame, nuo markizo Kvinsberio taisyklių laikų – būtų atskira tema, manau), nėra, nes tiesė – trumpiausias atstumas nuo savo kūno link priešininko kūno, kuria kumštis ir juda.
Bet kartais nutinka tokie atvejai, kai prireikia “pakabliuoti“, tiesa?… Juolab, kad Goju-ryu “jaunesniosios pusseserės“, Uechi-ryu, stiliuje mawashi-zuki įeina netgi į jumbi-undo (parengiamųjų pratimų) kompleksą.
Kiti pasirinkimai buvo tokie, ir paaiškinsiu, kodėl atmečiau:
– Choku-zuki 直突 – tiesiog tiesus smūgis, stovint vietoje. Tai bazinė technika, skirta dinamikos atidirbimui. Realiai ją keičia “broliukai tsukiukai“ oi ir gyaku, kurie yra artimesni kovos tikrovei.
– Age-zuki 上突 – kylantis tiesus smūgis. Na ir velniam, klausiu? Jei yra jodan-zuki, tai kam vargti su tais “niuansais“, ypač pradžioje? Džiaugiuosi, jei juos randate. Kihon, kaip sakiau, reikia paprastumo ir aiškumo. Užginčykite, kad neteisus, šiojo neįtraukdamas?
– Ura-zuki 裏突 – apverstas, delnas kumštyje nukreiptas aukštyn. Ir jo giminaitis –
Tate-zuki 立突 – vertikalus kumštis (t.y. nykštys nukreiptas aukštyn). Abu šie smūgiai jau yra… paprastame tsuki! Atkreipkite dėmesį: kai ranka juda nuo krūtinės pirmyn, atliekate ura-zuki, kol alkūnė per kumštį tik nutolusi nuo liemens. Tęsiant tipišką oi-zuki ar gyaku-zuki, pasisukdamas kumštis ir vėl atlieka tate-zuki, iki išsities pilnai. Tad kam ta garbė įtraukti juos į sąrašą, jei jie yra jau jame? Nors va ura-zuki yra akivaizdus kad ir Saifa-gata. Bet kad tame bunkai kitaip ir neišeina vožtelėti į galvą, pritrauktą prie savo krūtinės.
– Kage-zuki 回突 – kablys, bokse vadinamas angl. hook, kuomet alkūnė sulenkta stačiu kampu, o smūgis eina iš šalies į vidų (priešininkui į šoną, pvz. kepenis – “ant olaus“). Šis smūgis buvo realus pretendentas jei ne į trejetuką, tai bent į papildomą vietą.
Paskui prisiminiau, kad ogi kata Sanchin Dai Ni šis atliekamas kaip kage-zuki tik Goju-kai variante (Kyokushinkai gerbėjai dabar ploja katučių ir dėkoja Katukui – Yamaguchi_ui), o Goju-ryu, bent jau Jundokan, vis tik kumštis ten po alkūne eina delnu aukštyn – pabandykite taip smogti į maišą, kad suprastumėte, kiek kenčia riešas, tad čia tikrai ne koks išvirkščias (ura) kage-zuki… Deja.
Kita vertus, jo dinamika labai jau artima baziniam tsuki, tad jo ir įtraukti nelabai verta buvo, o, vienok, man šis variantas gal netgi patinka labiau už mawashi-zuki, kuris nors ir greitesnis, ir, atrodytų, net dinamiškesnis, bet riešas kenčia labiau, skirtingai nuo kage-zuki, kur jis tvirtai ir tiesiai suderintas su dilbiu.
Kitomis aplinkybėmis tikrai jis labiau nusipelnęs vietos sąraše. Shorin-ryu (Pinan-gata) sutinkamas irgi, nors kiti bunkai jį traktuoja ne kaip smūgį, o metimo dalį.
– Morote-tsuki 双手突 – abejomis rankomis vienu metu. Dar variantas yra yama-tsuki 山突, kuris Goju-ryu dažniausiai vadinamas paprastai tiesiog morote-zuki, o yama-zuki yra į skirtingus lygius, kai kumščiai ne vienoje plokštumoje, kaip formaliame morote-zuki.
Smūgis yra savotiškai “egzotiškas“, labai neįprastas, kad smogti abiem, o ir mosto “įsibėgėjimui“ nėra, nors privalumas teoriškai aiškus – priešininko kūnas gauna dvigubą smūgį, kurio amortizuoti sulinkdamas po smūgio negali, nes kitas kumštis tuo pačiu metu sukuria smūginį šoką toje kūno dalyje, kuri turėtų nulinkti ir taip “nupurtyti“ smūgio bangą.
Kaip bebūtų, nors yama-zuki sutinkamas jau netgi kata Gekisai Dai Ichi, o morote-zuki – kad ir Saifa, bet man jis vis tiek ne prie širdies, nes nesuprantu, kam kamuotis, smogiant dvejomis rankomis, kuomet užtenka ir vienos?… Pasiteisinimui iškreipiu savo mokytojo Bobo patarimą “no wasted movement“ (vengti bereikalingų judesių), nors čia jis už šitą iškraipymą ne vietoje gal į kuprą vožtelėtų man…
O kad morote-zuki yra dviejų tsuki kombinacija (ura-zuki ir gyaku-zuki), tai ramia širdimi į sąrašą neįtraukiau, nors kata kūrėjai mane, spėju, ir laikytų baisiai nusidėjusiu eretiku (ai, bet okinaviečiai – ne ispanai, inkvizicijos neturėjo). Arba šiaip nemokša. Nes tuo judesiu (kurį sutiksite ir kata gekisai-dai-ichi) iš tiesų pagal bunkai išsilaisvinama iš sučiupimo už riešo, o viršutinė ranka atlieka kontrataką. Ir tuomet nėra svarbu reikalauti kata “kanonuose“, kad nei vienas kumštis neišsikištų labiau kito.
Tęsinys apie uchi-waza arba Pradžia
(c) 誠意
Seiikan © 誠意館 