Prapuolęs Shorei-ryu – tai Goju-ryu dabar? (2/3)

Posted: 2010-01-29 in Karate
Žymos:, , , , , , ,

Įdomiai šitą Shorei-ryu prapuolimą interpretuoja pirmoje dalyje mano minėtasis Funakoshi, kuris nepavargdavo teigti, kad karate iš tikro neturi skirtingų stilių plačiąja prasme ir yra vieninga, tiesiogiai bei netiesiogiai čia baksnodamas į savo draugo Kano Jigoro dėka tokia “vieninga jujutsu“ tapusią judo. Todėl skirstymas į Shorin ir Shorei, jo nuomone, yra simbolinis – ir yra tik vienos Ryu-ha (mokyklos) ribose, tuo pačiu, neva, pateikdamas versiją, kad ir jo Shotokan yra universali karate sistema, tinkanti įvairaus sudėjimo bei psicho-fizinių savybių žmonėms.

Taip jis ir savo pateikiamų knygoje 15 kata suskirstė į dvi grupes, pateikdamas, kad (skliaustuose Shotokan būdingas kata pavadinimas, pakeistas nuo vyraujančios Shorin-ryu Okinavoje):

– Shorin 7 kata yra šios: Pinan (Heian) 1-5, Kushanku (Kanku Dai), Passai (Bassai).

– Shorei 8 kata yra šios: Naihanchi (Tekki) 1-3, Seisan (Hangetsu), Wanshu (Empi), Chinto (Gankaku), Jitte, Jion.

Bet toks suskirstymas atrodo keistas, turint omeny, kad kitame knygos leidime jis Chinto jau perkėlė prie Shorin-ryu, o ir kiek daugiau skaičiumi kata priskyrė sau “svetimam“ stiliui – Shorei, o ne Shorin… Neaišku ir kriterijus, kodėl Passai yra Shorin, kai taip pat turi judesių, atliekamų su jėga, o Wanshu yra judri ir mobili, tačiau jo priskirta Shorei?

Aš suprantu dėl Naihanchi, tarkime: Okinavoje dar ir dabar kai kuriose Shorin-ryu mokyklose ši kata yra priskiriama heishugata grupei (analogiška Goju-ryu sanchin-gata, kuri atliekama kaip bazinė parengiamoji, lėtai ir su jėga, skirtingai nuo kaishugata – greitos, atliekamos “koviniu“ ritmu), kai, pastebėsiu, Japonijoje jau tokio skirstymo į heisu ir kaisu nebelikę, ir ten visos kata atliekamos vienodai energetiškai ir dinamiškai, nors pačioje kata, aišku, gali būti lėtesnių ir greitesnių, su jėga (muchimi) ar pilnu greičiu (su kime) atliekamų judesių, kurie daugiau yra interpretacijų reikalas, nei reikalingos dinamikos nulemta būtinybė.

Dėl Seisan tik viskas akivaizdžiai aišku – tai iš Nahate atėjusi “viešoji“ kata, skirta pasirodymams ir mokyklos pristatymams (apie kata rūšis skaitykite anksčiau). Netgi tai, kad Funakoshi niekada nesimokė Nahate, nesutrukdė jam šios kata matyti ir įsiminti kokios nors šventės Okinavoje metu ar pan., ko pasekoje savo versiją, adaptuotą Shotokan stilistikai, jis ir įdėjo, kurdamas kombinacinį ar universalų, jo manymu, savo stilių Shotokan.

O Wanshu ir “3 J“ (Jitte, Jion ir dabar JKA nepraktikuojama jau Ji’in – atėjo iš Kinijos, tinka kovoti tiek prieš, tiek ir su bo ir sai, kaip ir iš viso beginkliam) gi tikrai atėjo nuo Itosu adaptavimo iš… Tomarite. Ir gal tai buvo ta priežastis, kad Tomarite grupės kata, kurioje mažiau linijinių judesių, lyginant su Shurite, ir tiesmukesnis veiksmų atlikimas taktikoje, priskirti prie Shorei, o ne Shorin, paliekant pastarąjai Shurite grupės kata_s? Vienok, iš Tomarite atėjo ir Passai, nors jos versija, kaip ir Chinto, buvo žinoma Shuri, tad?…

Bet iš tikro, jei jau kas ir apjungė Shorin-ryu su Shorei-ryu, sumesdamas visas jų kata (dabar jų yra ar tik ne 48 viename stiliuje!) į krūvą, tai buvo ne Funakoshi, o Mabuni Kenwa (1889-1952), sukūręs 1931-ais Shito-ryu, kur 糸 – shi/ito – pirmas skiemuo jo mokytojo Itosu pavardės, ir 東 – to/higa, pirmas skiemuo mokytojo Higashionna pavardės (nors jis iš tikro mokėsi Nahate subtilybių ne iš pastarojo, o iš šiojo mokinio ir savo draugo Miyagi Chojun, Goju-ryu kūrėjo, bet garbę atidavė Itosu kolegai Higashionna_i).


Mabuni, Kenwa

Tokiu būdu, jei sekti Mabuni logika, tai Higashionna Kanryo atstovauta Nahate išsivystė į tą ir jo draugo Itosu bei pastarojo mokinio Funakoshi aukščiau minimą Shorei-ryu?

Ir kuriuo dabar pilna prasme būtų plačiausiai Okinavoje ir už jos ribų paplitęs Goju-ryu? O kartu, matyt, reikia pripažinti, kad dar ir mažiau pas mus žinomi Uechi-ryu, Ryuei-ryu bei To’on-ryu (maišytų stilių, turinčių ir Shorin-ryu kata, tokių kaip pvz., Isshin-ryu, čia neminėsiu)? Juolab, kad netgi yra mano aukščiau paminėta tokia Goju-ryu mokykla, įkurta Toguchi Seikichi – Shoreikan?…

Tačiau ne taip jau viskas paprasta, nes Shorei čia užrašoma kitaip: 尚 shō – ramus, lygus, garbingas; 礼 rei – paprotys, elgsena, pagarba. Tad nors ir tariama taip pat (och, ta japonų kalba, perpildyta homonimais – kaip dar jie susišneka, nepeckiodami vienas kitam hieroglifų ant lapukų pašnekesio metu, kad pašnekovas teisingai suprastų?…), o reiškia visai ką kitą.

Tai, kad senoje tode (karate) visos žinios ir pamokymai buvo perduodami ne rašytiniu būdu, o žodžiu (o, tai dar pakalbėkim kitąkart apie kata pavadinimus, gerai?…), gali reikšti ir tai, kad Toguchi, rinkdamas pavadinimą savo mokyklai, galėjo turėti vis tik omeny čia mano minimą Shorei-ryu, tačiau užrašydamas suklydo (ar tiesiog pasirinko šį kanji variantą), kaip ir minėtu atveju Itosu su “savo“ Shorin-ryu bei ir jo visa grupė mokinių, rašydami tą kinų “miškelį“ tai jaunu, tai mažu, tai retu, tai pušynėliu ir pan.

Dar reikėtų turėti omeny ir tai, kad Funakoshi aukščiau minėta knyga “Ryukyu kempo-tode“ buvo išleista 1922-ais, tačiau nedideliu tiražu, ir per 1923-ųjų gaisrą tiražas iš esmės sudegė, tad naujas leidimas, pervadintas į “Rentan Goshin Tode-jutsu“ (Fiziniai pratimai savigynai kinų veiksmų meno [pagalba]), kuris ir cituojamas, buvo padarytas šios knygos šablonų pavyzdžiu (kartais šios knygos painiojamos ir pateikiamos kaip viena ir ta pati – pirmosios pavadinimu), tačiau išleistas 1925-ais.

Gi pavadinimas Goju-ryu atsirado tik 1930-ais, dėka Miyagi geriausio mokinio Shinzato Jin’an “leptelėjimo“ apie savo demonstruojamo Ryu pavadinimą “stumk-trauk, kietas-minkštas“ karate pristatymo Tokijuje metu. O va oficialiai pavadinimas Goju-ryu (go – kietas, ju – minkštas) įregistruotas jau Dai Nippon Butoku Kai organizacijoje, prižiūrinčioje visus Japonijos kovos menus, buvo tik 1933-ais – kaip matote, įvykius skiria dešimtmetis.

Tuomet kyla klausimas, jei Shorei-ryu virto tuo, ką mes dabar vadiname Goju-ryu, tai kodėl Miyagi nepasirinko iškart šiojo pavadinimo?

Nenorėjo konkuruoti su savo sempai (vyresniuoju) Kyoda Juhatsu – iš pagarbos šiąjam?

Bet ir šis pavadino mokyklą To’on-ryu savo mokytojo Higashionna garbei, o ne Shorei: čia To skaitoma kaip Higa(shi), On – kaip on(na). Kitų “konkurentų“ Miyagi_ui kaip ir nebuvo, nes judviejų su Kyoda bendramokslis Higa Seiko visuomet pripažino Miyagi kaip savo sempai (vyresniuoju).

Tad pavadinimas stiliaus tęstinumui, kuris itin svarbus jų visuomenės mentalitetui (manote, iš kur tos visos pasakos ir mitai apie jų stilių ir mokyklų “senumą“ bei “autentiškumą“, pateikiamos kaip “tikra istorija“?), buvo gi laisvas ir neužimtas, kaip ir jo žinomumas ir vardo “įdirbis“ didesnis, už visus kitus naujadarus.

Atsakymui belieka dabar tad pažiūrėti, o ką gi apie tai rašė pats Miyagi Chojun?

(pabaiga trečioje dalyje)

(c) seiikan

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s