Katukas apie progas kovoje

Yamaguchi Gogen (1909.01.20-1989.05.20), Goju-kai karate (japoniškas Goju-ryu variantas) įkūrėjas ir vadovas, savo knygoje “Goju-ryu Karate-do Kyohan“ (Goju-ryu karate-do vadovėlis: Goju-ryu karate istorija ir pagrindai) nurodo aštuonias progas arba sąlygas (jap. kyo 況), kada įgauni pranašumą puldamas.

Šiuo atveju įdomu palyginti su iš ken-jutsu atėjusiais kontratakos momento taktiniais variantais: go-no sen (ataka-kontrataka), sen-no sen (kontrataka kartu su ataka) bei sen sen-no sen (aplenkianti kontrataka).

Na, aš tų kyo sau randu perpus mažiau, bet tai aš ir nesu meistras, juolab, tokio kalibro, kokiu buvo Katukas, gavęs šią pravardę ne tik dėl nediduko ūgio ir katiniškų judesių, bet ir dėl pomėgio kovoje naudoti nekoashi-dachi (jap. neko – katinas).


Yamaguchi, Gogen “Neko“, Goju-kai kaiso

Štai šios jo įvardintos aštuonios progos ar sąlygos (pasvirai) atakuoti:

1. Akimirksnio proga. Iškart prieš pradedant priešininkui kitą judesį.

Šiuo atveju gaudomas palankus atakai momentas. Reaguojama kontrveiksmu akimirksniu, kuomet priešininkas yra tarpinėje padėtyje nuo vieno veiksmo prie kito – t.y. kaip ir tuo metu vieną baigė, kitą dar tik bepradedąs, tad realiai kaip ir “pakibęs“ laike. Progą čia sudaro ne tiek jo mąstymo inertiškumas, kiek kūno atsilikimas nuo minties.

Geriausiai šitai įvardinama ken-jutsu principu sen sen-no sen. Tad blykstelėjo jo akyse mintis apie ataką – ir atakuojate jau aplenkdami.

2. Iškart po priešininko atlikto judesio, kuris nebuvo efektyvus.

Praktiškai analogiškas aukščiau minėtam. Vienintelis skirtumas – anas atliekamas naujo judesio priešprasidedančioje fazėje, o šiuo atveju – veiksmo galutinėje fazėje. Jei pavaizduoti tą sinusoide, kur pikas – tai veiksmo kulminacija, tuomet abu bus sinusoidės “duobėje“, tačiau pirmas – iškart prieš pakilimą, antras – iškart po kritimo. Aišku, jei plato fazė tarp veiksmų čia yra minimali, tai aš nežinau, kokiu reiktų būti preciziku, kad atskirti, kuriame duobės taške esame…

Kita vertus, progą čia iš esmės sudaro ne kūno atsilikimas nuo minties, kaip aukščiau, bet minties inertiškumas (angl. OODA loop) perorientuoti kūną naujam veikimui iškart pasibaigus atliktam veiksmui.

Pakeiskite netikėtai situaciją (pvz., sutraukytas, kapotas ritmas) – ir sudarysite šią progą sau atakuoti.

3. Kuomet priešininkui trūksta harmonijos tarp naudotų veiksmų ir jo minties, tiek puolant, tiek ir ginantis

Va kaip man “patinka“ visi tie poetai rytiečiai, kai pradeda ką nors savo kovos menuose aiškinti… Tuomet ir prasideda “harmonijos“ paieškos bei epitetai “mėnulio atspindžiai purvinos balos raibuliuojančiame paviršiuje, pučiant šiaurės-rytų vėjui nuo Fudzijamos viršukalnės trečią sakurų žydėjimo parą rausvo drakono metais“ (jei rimtai, apie ką aš čia, tai: tsuki-no kokoro bei mizu-no kokoro).

Manau, kad čia mintis yra paprastesnė: priešininkas atakuoja ar ginasi chaotiškai, nekontroliuodamas situacijos – vieno norėtų (mintyse), tačiau kitką daro, reaguodamas automatiškai į situaciją, yra jos valdomas. Dėka jūsų ar dėka kitų aplinkybių – čia jau kitas klausimas.

Vienintelė problema – prisitaikyti prie tokios taktikos, nes kitąkart naujokas, kaip ir durnius, sunkiai prognozuojamas…

4. Kuomet priešininko mintys yra išsiblaškę ir iš tikro nepasirengę reaguoti į kovos situaciją.

Susikaupimas (zanshin), be abejo, svarbus – čia ir komentuoti labai nėra ką. Pastebėsiu tik, kad skirtumas nuo aukščiau minėtojo atvejo yra tame, kad pirmu atveju vis tik priešininkas mintimis yra kovoje (tik jo veiksmai, pasakykime taip – šiek tiek neadekvatūs), o va šiuo atveju – mintys, deja, klaidžioja kažkur kitur…

Beje, jo mintis galima ir nukreipti (pvz. netikėtas nukreipiantis judesys, atemi į priešingą numatomai atakai vietą, riksmas ir pan.). Tai labai padidina priešininko reakcijos laiką į veiksmus ir situaciją.

5. Kuomet priešininkas praranda pusiausvyrą atlikdamas judesį.

Išbalansavimu (jap. kuzushi) paremta netgi visa grupė kovos menų ir sportų: judo, jujutsu, aikido… Šis taktinis principas naudojamas ir Goju-ryu.

Pastebėsiu, kad kaip yra atemi tarsi netikras smūgis, nes savotiškai nebaigtas, kadangi nukreipiantis, taip ir veiksmas, kuriuo nesiekiama atlikti metimo, gali būti savotiškas parengiamasis veiksmas kontratakai, kuomet priešininkas išvedamas iš pusiausvyros, pvz., truktelėjimu, stumtelėjimu, bandymu atlikti pakirtimą.

Antras variantas, apie ką Yamaguchi čia nekalba, tačiau derėtų būti priskiriamas šiam kyo, yra priešininko pozicijos ar stovėsenos (tachi) struktūros žinojimas ir išnaudojimas savo tikslams. Tarkime, priešininkas atakuoja oi-zuki (smūgis priekine ranka), žengdamas į zenkutsu-dachi (įtūpsto stovėsena). Pasitraukdami kartu su posūkiu (tai-sabaki) nuo jo atakos į šoną, vidun ar jo išorėn, kartu tuo pačiu atsiduriame ir iš jo pozicijos struktūriškai silpnos pusės – belieka tik pastumti ar patraukti, kad jis prarastų pusiausvyrą. Juk stovėsenos stabilumas žingsnyje yra didesnis išilgai jo judėjimo krypties, o ne skersai jos.

6.Iškart prieš priešininkui giliai įkvepiant.

Pastangų reikalaujantis judesys Go (kin. Yang) atliekamas iškvepiant (iš čia ir riksmas – kiai). Įkvepiant esame Ju (kin. Yin) fazėje, savotiškame momente kuomet “užsitaisome“ veiksmui. Kuo gilesnis šis priešininko įkvėpimas – tuo didesnė proga tuomet jį atakuoti.

Todėl Goju-ryu smūgiuojant neiškvepiama visiškai pilnai, tarsi atiduodant visas jėgas (“paskutinį kvapą“) vieninteliam lemiamam smūgiui (jap. ikken-hisatsu), o pasiliekama oro, galvojant apie ataką serija veiksmų. Juolab, diafragma neišspaudžia paskutinio užsilikusio oro gurkšnio blokuojant – visi blokai Goju-ryu yra minkšti, Ju, net jei jie ir atrodo priešininkui itin kieti (jų kietumas – tai struktūros išdava, o ne sukuriamas raumenų ir įtempimo dėka). Iš tikro, kam atiduoti visas jėgas blokavimui, kuomet jų prireiks atakai?

Tad kvėpavimas kovoje turi būti kuo mažiau pastebimas, o įkvėpimas – natūralus ir savaiminis. Daugiau galvokite apie iškvėpimą – įkvėpsite savaime, nes nesate ežiukai, kurie pamiršo kvėpuoti ir užduso.

Tarp kitko, smūgis, atliktas įkvėpimo metu krūtinės ar diafragmos srityje, tą kvėpavimą numuša. Apie tai irgi kalba Yamaguchi.

7.Kuomet priešininkas yra sutrikęs dėl jūsų judesio.

Kažkuo artima aukščiau minėtai progai išbalansuojant, tačiau čia turima omeny ne vien atemi (nukreipiantis smūgis) ar kuzushi (išbalansavimas), bet ir taip vadinami “fintai“. Judesys gali visiškai nesiekti priešiniko, o dėmesį jo nukreips.

Tarkime, aikido senelis Ueshiba mėgdavo staigiai ištiesti ranką atviru delnu ir išskėstais pirštais priešininkui link veido. Čia smūgis? Ne. Bet netikėtai atliktas trumpam išmuša iš vėžių, o tokia proga dera ir pasinaudoti. Kitąkart pakeitus kūno padėtį gali priešininkas ir sutrikti, nes pasikeičia ir pati situacija – keičiasi kampas ir atstumas iki numatyto atakos tikslo. Todėl kovoje ir rekomenduojama nepaliaujamai judėti. Jei rankos gynybinėje padėtyje (kamae) irgi nuolat lengvai juda – tokio išblaškymo yra dar daugiau.

Tik pastebėsiu, kad šis patarimas geriau tinka sukuriant progą kovojant (itin tai būdinga sportinėse varžybose, kuomet stengiamasi apžaisti priešininką, jį pergudrauti), tačiau realiai muštynėse, kuomet yra tas momentas, kai įtampa tvyro ore ir laukiama pirmo veiksmo ar smūgio, toks “fintavimas“ ar “pontavimas“ neišdegs. Mat savigynos situacijoje, vos tik priešininkas agresyviai sujudėjo – tai vertinama kaip jo ataka, nepriklausomai nuo to, ketino jis tik gąsdinti ar ketino sužaloti.

O tai reiškia, kad turiu teisę atlikti savo kontrsmūgį – muštynės jau prasidėjo! Todėl kol jis čia išsidirbinės, atlikinėdamas apgaulingus judesius – turite teisę tuo metu jį paprasčiausiai mušti ir primušti. Savotiška irgi proga, ar ne tiesa?…

8.Kuomet priešininkas yra priblokštas jūsų taktikos ar gebėjimų.

Kuomet esi pranašesnis kovoje, tai atrodo, kad ir visa kova – tai tėra viena didelė proga kažkam pakrauti malkų. Kita vertus, kas vienam iš šalies atrodo, kad kažkas visa galva kovoje yra pranašesnis (tiek tiesiogine prasme – dėl fizinių ūgio, svorio ar jėgos bei greičio savybių, tiek ir perkeltine – dėl techninių ir taktinių gebėjimų, patirties ir viso to, ką vadiname meistriškumu), kitam ir tėra aukščiau minėtos taktikos ne tik geresnis išmanymas, bet ir jos pritaikymas praktiškai.

Dar pastebėsiu, kad aštuntoji kyo puikiausiai apibendrina bendrą Goju-ryu strategiją kovoje: kovinio atstumo sumažinimas (“ėjimas į artimą kovą, kontaktą“) – skirtingai nuo Shorin-ryu, kovojama artimoje distancijoje; išbalansavimas ir priešininko galūnių kontrolė (kuzushi, atemi, hikite, fumikomi ir pan.); psichologinės kontrolės perėmimas fizinėmis priemonėmis (kiai, atakos į skausmingus taškus, aktyvus ir agresyvus antrojo strategijos principo naudojimas, nereagavimas į priešininko sukeliamą skausmą, adrenalino poveikio išnaudojimas ir pan.).

Visumoje, aukščiau minėti trys iš ken-jutsu atėję kontratakos apibūdinimai atsako į klausimą kada, kai tuo tarpu Yamaguchi išvardintos aštuonios kyo atsako į klausimą kaip tai padaroma.

2 mintys apie “Katukas apie progas kovoje

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s