Kata yra kata, bet kata nėra kata

O ar žinote, kad yra kata ir yra… kata?

Japonų kalba gausi homonimų, ir todėl neretai tas pats tarimas (homonimas gi!), kad atskirti, yra užrašomas skirtingais hieroglifais (kanji). Atrodytų, kad abu lyg ir apie tą patį, bet kam tuomet du skirtingus “kringelius“ tam reikėjo sukurti?

Štai žodis kata, kuris netgi turi bendrų žodžių (sinonimų) vertime:


– (KEI; kata [gata]) modelis, šablonas, forma, stilius, tipas, pavidalas, formatas, kalibras, sąlyginumas ir pan.


– (KEI, GYO; katachi) forma, pavidalas, figūra, pavyzdys.

O mums kas iš to, paklausite?

O gi tai, kad šis užrašymas rodo ir skirtingą mąstymo būdą – kaip ir žmogaus kalba rodo jo mąstymo būdą, gilumą, reiškinių suvokimą, požiūrį į pasaulį ir aplinką ir pan.

Japonams kata viskas yra aišku ir sudėliota (netgi kata ir užrašo antrąjį, paprastesnį kanji): blokas, smūgis, spyris ir pan. Jiems kata netgi dažniausiai ir būdavo tik porinė, atliekama su partneriu, kur aiškiai apibrėžti veiksmai, kurie atliekami, aiškiai įvardinta technika.

Porinė, nes tiek kendo (iš kenjutsu), tiek dziudo (iš dziudziutsu – jujutsu) veiksmuose technikos ir pritaikomos pagal priešininką, kuriam vaidmuo irgi aiškiai apibrėžiamas iš anksto. Tad iš esmės atidirbami tipiniai veiksmai pagal schemą: “jei jis dešiniu kumščiu taip, tuomet jūs kairiu delnu ana va kaip, o jis tuomet kaire koja kitaip, bet jūs į tai dešiniu keliu darote šitaip“.

Tokia tapo ir japoniškoji tradicinė karate, kuomet iš Okinavos atėjusios kata taip ir buvo apibrėžtos: “ką matau – tą dainuoju“. Jei karate, tai, kažkodėl – tik smūgiai ir blokai, nes imtynėms ar kitokiems veiksmams gi buvo jų “gimtieji“ kovos menai, tarkime, jujutsu. Tad jei judesys eina nuo peties žemyn kumščiu, tai kodėl jis negali būti gedan-barai, juolab, kad pagal trajektoriją jis ir yra kaip gedan-barai?

Po to neaiškumų, aišku, studijuojantiems nebelieka, nes viską galima įvardinti aiškiais žodžiais – t.y. konkrečiomis technikomis: uke, tsuki, keri ir pan. O ne vargti aprašant, kaip judesyje ranka ėjo žemyn, o alkūnė pirmyn ir kumštis pro ausį ar pan.

Okinaviečiams gi karate kata visuomet buvo judesiai, ne technikos. Na, kaip tam karate mokytojui Miyagi iš naivaus, bet kultinio paauglių filmuko “Karate vaikis“ (Karate Kid), kuomet dažydamas tvorą mokiniesi blokų – judesys, kurio jis norėjo išmokyti, juk jo požiūriu buvo tas pats!…

Tie judesiai rodė ne šiaip besiginančią ir laiminčią kata pusę (t.y., atliekant ne poroje, antroji pusė buvo menama), bet ir galėjo būti interpretuojami įvairiai, atidirbant kelis panašių trajektorijų veiksmus, ir nebūtinai tik smūgius ar blokus. Taip kata buvo ne tik atliekama taip, kaip ją sukūrė kažkada, bet ir pasekoje porose, atidirbus kata_ose veiksmus iki automatizmo, atgimdavo pilnu savo pirmapradžiu efektyviu pavidalu.

Nors, aišku, kata interpretavimo taisyklės (kaisai-no genri) irgi aiškiai apibrėžė tos fantazijos ribas bei procesą, kuomet veiksmas užšifruojamas į kata judesį, o judesys “išvyniojamas“ po to poroje su partneriu (ar prieš agresorių) atgal į veiksmą ar veiksmus. Aišku, judesys privalo turėti praktinę ir maksimaliai efektyvią paskirtį. Bet apie šias taisykles gal kada kitąkart konkrečiau.

Tarkime, kas japoniškoje kata buvo aiškiai apibrėžta kaip “smūgis alkūne atgal“, okinavietiškoje galėjo reikšti ir “smūgį alkūne atgal“, ir “priešininko sučiupimą ir prisitraukimą arčiau“, o koks keistas judesys kita ranka, kurį japonai dėl savo nemokšiškumo įvardino kaip kokį egzotišką ir nepraktišką papildomą bloką, galėjo reikšti okinaviečiams galūnės užlaužimą, padedant pirmąjai.

Karate juk ne japonai sukūrė, tik jos mokėsi, o į antrarūšius bendrapiliečius okinaviečius, kuriuos pašaipiai vadino “valstiečiais“ ar “kaimiečiais“ (mūsiškai – “runkeliais“, apie ką visi tie karate sukūrimo mitai ir yra, pateikiami ir tiražuojami kaip “oficiali karate istorija“, sic!…), jie žiūrėjo iš aukšto, patys “žinodami“ geriau už savo mokytojus, atvykusius tik uždarbiauti į Japoniją iš Okinavos, kas ir kaip turi būti “toje karate“. Juk, galop, tai jie, japonai, sukūrė Budo, ir tą prižiūrinčiąją instituciją Budokai, į kurią karate maldaujamai dar tik turėjo tuomet įsiprašyti, kad galėtų būti greta jujutsu, kenjutsu ir kitų jutsu…

Deja, turiu apgailestauti, tačiau anų, ikikarinių okinaviečių karate mokytojų mokiniai, kiek pasimokę gimtinėje ir vėliau nemažą savo gyvenimo dalį praleidę Japonijoje, pasidavė ir šitam japonų mąstymo būdui – tame tarpe ir dėl kata.

Iš japonų į karate atėję treniruočių “pižaminiai“ kostiumai bei spalvoti “šniūrėkai“, parišami po bamba, visi tie ritualai, lankstymasis sintoizmo dievukams, mokyklos autoritetams pagal konfucianizmo tradiciją, tiek vaikščiojantiems salėje, tiek ir kabantiems portretuose ant sienų, mokymo standartizuotas ir unifikuotas, o ne individualizuotas, kaip anksčiau, procesas, karinės mokinių rikiuotės ir skaičiuotės pagal geriausias mums pažįstamas “prūsokų“ ir jau, rodos, turėjusias seniai nueiti užmarštin ikikarines militaristinių Japoniją valdžiusių šovinistų tradicijas, visos tos idėjos, kad karate ir Zen yra vienas ir tas pats – ne pats blogiausias dabar iš Japonijos Budo atėjęs ir visiškai neatsiejamu tapęs karate bagažas ar, mano nuomone, dažniau tiesiog balastas.

Blogiau yra tai, kad ši japoniškumo mada ir mąstymo būdas paveikė ir pačią karate šerdį – kata…

O tai reiškia, kad dabar kata, kaip individualaus treniruočių pratimo, oficialus mokyklose pateikiamas išskaidymas (bunkai) į porinį praktinį pratimą, kartais ne tik yra, mano galva (ir ne tik), kvailas ir nepraktiškas, ar nekeliantis pasitikėjimo ir didžiausiam optimistui ir karate fanatui, kaip efektyvus smurtinio konflikto užbaigimo variantas, bet labai nuskurdino ir patį karate meną bei iškreipė jo, kaip civilių savigynos sistemos, paskirtį ir naudingumą, grasinant ir pačiam karate gyvybingumui, kuomet karate iš greito muštynių užbaigimo būdo išvirsta į nepavojingą laisvalaikio praleidimo būdą ar egoistinių aistrų bei iššūkių poreikių draskomą sportą.

Tad turime dabar tai, ką turime: klasikine buvusi okinavietiška karate vis labiau panašėja į tradicinę japoniškąją. Kai modernioji, taip vadinama “pilnakontaktė“, visiškai baigia išvirsti į kontaktinį sportą pagal naujus mados vėjus ir rinkos poreikius, o iš jų toji, kuri palaiko pamirštąją anuometinę madą ir užsibuvo laike – jau pretenduoja pilnomis teisėmis vadintis irgi tradicine…

Tai nėra blogai. Kiekvienam tiesiog savo.

Tad ir kata ne visuomet kata, bet ir karate, nebūtinai yra “ta karate“… Juk net pavadinimas dar gerokai iki tol jau buvo pakeistas į dabar jau įprastas “tuščias rankas“ (karate) iš buvusiojo “kinų veiksmų“ (jap. tode, okin. tuite, kartais perskaitoma irgi kaip karate) ar “okinavietiškų veiksmų“ (uchinadi, kur uchina – tai okinaviečiai jų gimtąja tarme ir kaip jie save vadino).

2 mintys apie “Kata yra kata, bet kata nėra kata

  1. Kata yra kata, bet kata nėra kata
    Geras straipsnis, užkabinai pačią esmę. Galėtų būt kaip įžanga tolimesniems pamąstymams ta tema 😉

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s