Gekisai-gata: šelmis Miyagi ar…? (1/3)

Prisipažinsiu, kad Gekisai-gata man niekad nepatiko – per daug “negodziuriūjiška“, labiau prideranti Shorin-ryu stiliui: labai jau ji linijinė ir tiesmuka; be tų judesėlių-niuansėlių, kurių taip pilna senose (koryu) kata; bemaž vienodo “gimnastikinio“ atlikimo stiliaus, taip būdingo šiuolaikiniam karate [ne]supratimui; vienintelė Goju-ryu stiliuje, kurioje yra jodan-age-uke blokas, atėjęs į Goju-ryu iš minėtojo Shorin-ryu (šio bloko nebuvo Nahate – jis iš Shurite ir, gal, Tomarite tode grupės; o taip, žinau, ką pasakytumėt apie Seiyunchin-gata vieną panašų judesį, bet apie tai – atskira kalba).

Nors taip, jau matau, ką Goju-ryu studijuojantys tuoj paskubės mane nutraukę išrėkti piktai, kad klystu: kad čia yra ir Go, ir Ju principas, ir kad ne tokia jau ji linijinė…

Bet palyginkite ją su Shorin-ryu stiliumi, ir suprasite, kad nors ji stilistiškai ir atliekama pagal Goju-ryu principus Goju-ryu mokyklose, vienok, Shorin-ryu ji irgi puikiausiai dera “lyg čia buvus“, ir ten lygiai taip pat atliekama puikiai pagal jų principus… ir tai – vis dar ta pati kata!

Nepatikdavo, kad ši kata (ar tiksliau – kata grupė) Jundokan_e (taip sakydamas, turiu omeny visas jo pakraipas: So Hombu, Kyokai, IOGKF, JDK International ir t.p.) netgi mokoma prieš Sanchin-gata, o juk šioji – yra Goju-ryu pagrindų pagrindas, ir, atrodytų, derėtų nuo šios pradėti (kaip, beje, vis tik yra kai kuriuose Goju-ryu ne Jundokan variantuose)?! O čia kas dabar? Pradedama ištisomis sudėtingomis kombinacijomis, o paskui staiga pereinama prie paprastutės tik vienos kombinacijos kata: 1 stovėsena + 1 blokas + 1 smūgis??? Kur logika, galvodavau…

 

Juk ne paslaptis, kad Gekisai apie 1940-uosius Miyagi Chojun sukūrė kartu su Nagamine Shoshin Okinavos prefektūros gubernatoriaus generolo Hayakawa_os užsakymu kaip bendrinę – Fukyu-gata (žr. apie kata rūšis). Nors kai kurie istorijos tyrinėtojai ir sako, kad vis tik grupei, į kurią įėjo ir Miyagi su Nagamine kaip pagrindiniai dviejų svarbiausių naujos (tam metui, aišku, tuomet jau atsirandant Ryu vietoje bendrinių ir mažiau standartizuotų stilistiškai Nahate ir Shurite) Okinavos karate lyderiai ir atstovai, vis tik uždavinys unifikuoti karate, senas kata pakeičiant bendrinėms, kaip tai nutiko kendo ir judo atveju, atmetus begalę senų kenjutsu ir jujutsu kata, nebuvo keliamas. Bet tikslas vis tiek buvo aiškus: parengti programą, leisiančią masiškai apmokyti jaunimą, taip juos paruošiant karinei tarnybai Japonijos imperatoriškoje kariuomenėje, ir šitas masiškumo bei paprastumo ir visuotinio aiškaus suprantamumo reikalavimas, manau, esminiai nulėmė ir šios kata kūrimą bei jos gautą “stiliškumą“, prigraibant veiksmų kombinacijų iš įvairių koryu kata.

Ir labai greitai, deja, šis tikslas imtas įgyvendinti pilna savo apimtimi ne todėl, kad to “kada nors gal ir prireiks“, bet kad Antrasis pasaulinis karas iš tikro įsiplieskė ir Tolimųjų Rytų regione, ir bent toks supaprastintas karate žinojimas, kuomet nereikėjo daug laiko ją pramokti, bet paskui už tai galėjai nors ir savarankiškai tobulintis vienas (kata) ar su ginklo draugais (tsuzukite – “besitęsiančios rankos“, porinė kata su partneriu) pafrontėje savigynos (ne paslaptis – ir prieš antrarūšiais okinaviečius laikančius ir dziudo jau senai masiškai apmokomus bendražygius japonus, nevengiančius “diedovščynos tautiniu pagrindu“) ir moralės (pasitikėjimo savimi prieš išsigimusiai didžiulius “gaidzinus“ – svetimšalius vakariečius, “freaks of the nature“, japonų priešus) pakėlimo tikslais.

Šiuo požiūriu meistrų Miyagi_o ir Nagamine_o idėja buvo gal ne visa apimtimi deklaruojama, bet, manau, pilnai suprantama, ir todėl radusi puikų atgarsį, kuomet, pagal jų, spėju, idėją, “rimtas“ senąsias kata galėjai, jei norėjai, jau vėliau ir giliau pasimokyti iš senųjų tode (karate) meistrų. Tad gal karas nutraukė tą unifikavimo procesą, apie kurį toli nuo gimtinės Tokijuje kalbėjo ir nebūtinai taip jau tik Kodokan judo kūrėjo Kano Jigoro idėjų paveiktas ir Shotokan karate kūrėjas Funakoshi Gichin, sakydamas, kad karate yra vieninga, ir joje nėra stilių? O gal tų planų tuomet unifikuoti taip Fukyu bei Gekisai kata pavyzdžiu visą karate iš tikro gal ir nebuvo?…

Kaip bebūtų, šiandien turime “netikrą kata“ Fukyu-gata (du variantus), kurią net ne visos Goju-ryu mokyklos mokinasi, ir turime dvi versijas (Dai Ichi ir Dai Ni) kata Gekisai, kai kuriose Shorin-ryu mokyklose taip ir toliau vadinamas kaip Fukyu-gata.

O gal labiausiai vis tik šitoje Gekisai-gata mane erzino bunkai (na, gerai – ir dabar neretai erzina, ir ne vien šios kata).

Bunkai – tai kata “iššifravimas“, ką koks veiksmas reiškia, tas kata “mostagavimosi“ ir konkrečios kombinacijos praktinis pritaikymas realioje kovoje (suprask, kad ir muštynėse). Ir man šitos kata “kanonizuotas“ bunkai atrodo per daug tiesmukas ir bukas, (nekalbant jau apie tai, kad ne vien šios…), o ir dažnai netgi bemaž nepraktiškas visiškai. Ir netgi jau labai dideliems optimistams sukeliantis tik gaižią skeptišką grimasą dėl karate realaus efektyvumo smurtinėse situacijose.

Jei koryu-gata dar sakoma, kad yra kihon-bunkai (bazinis, privalomas bunkai) ir oyo-bunkai (suprask, variacijos arba… “jau toks slaptas, bet jau toks efektyvus, kad prieinamas tik artimiausiems uchi-deshi meistrui esant mirties patale ir pašnibždėjus jiems į ausį“… aha, taip ir patikėjau), tai šitoje kata kažkodėl instruktoriai vietos fantazijai visiškai nepalieka: “do it my way or high way“ (angl. “arba darai, kaip sakau, arba varai ciūcikams per blakstienas trankyti“).

Galite nurašyti tą mano nesitaikstymui su autoritetais ir problemoms paisant subordinacijos, bet tas pateikiamas “kovinis pritaikymas“ yra, kaip bevartysi, man, nuoširdžiai pripažįstant, labai ir labai abejotinas. Gal dėl to netgi jau okinavietiškoje (“klasikinėje“, “tikroje“, “archaiškoje, “autentiškoje“, “kovinėje“ ir pan. kt. kvaili komplimentai) karate galima pastebėti liūdną tendenciją, kuomet visas kihon – sau, kata – iš viso sau ir net dažniausiai net neaišku kam, o kumite – dar labiau nesusijusi su kihon ir kata, ir panašėja į laisvą strikinėjančią kikbokso kovą, vilkint pižamomis…

“- Kata? Ai, duoklė tradicijoms… Verčiau išsitraukiam linksmakočius ir pasimatuojam einam pasparinguosim fuflo-kontaktu, nu!“

(tęsinys antroje dalyje)

.

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s