Apie kata: heishu, kaishu, fukyu, hookyu ir…

P.B.: O man tas kinietis kaip tik ir parašė, kad ne “stilius,“ o “forma…“ Suprask čia jus…

Viskas priklauso nuo to, kas kaip sąvokas naudoja. Kata/taolu – iš tikro turi ir tokį užrašymą, kad verčiasi ir kaip “mokymo stilius“. Iš esmės anksčiau viena ilga forma atstojo visą stilių kaip mokyklą: mokykla (Ryuha) – tai vieta (Dojo), kur mokinama tam tikro stiliaus (Ryu).

Bet komercija bei marketingas tikrai yra ne mūsų dienų išradimas, nes vienokia ar kitokia forma, tik gal nesudėliotas kaip akademinis dalykas, ir tais laikais buvo. Todėl iš pradžių iš praktinių sumetimų teko formą skaidyti į kažką paprastesnio, kad galėtų mokinys progresuoti sparčiau (“nuo paprasto link sudėtingo“). Taip atsirado savotiškos trumpos (Sho) formos, kaip parengiamosios prieš didesnę, pagrindinę (Dai).

Kartais jos atrodė kaip savarankiškos formos, kurios reprezentavo tam tikrą “sub-stilių“ to stiliaus viduje. Tokia yra Saifa, lyginant su Kururumfa, mano galva. O va Shotokane ir toje jų grupėje, Dai ir Sho net nebūtinai mokinama kaip Sho+Dai, nes kartais būna atvirkščiai. Todėl Sho formą kartais reiktų vertinti ir kaip “kompaktišką“ formą, kurios paskirtis kiek kitokia (“I’m a travel size dragon!“ – Mushu), tačiau esmės tai labai nekeičia (tik kalbą nukreipia – galėsime kada atskirai apie tai).

Beje, šitų dviejų formų koncepcija yra labai aiški Goju-ryu (bent jau man, kaip ir a.a. Miyagiui, kuris apie tai šnekėjo, o va ar štampuotiems meistrams taip – dar klausimas): heishugata (“uždarų plaštakų“ – pažodžiui), kurias sudaro sanchin-gata ir tensho-gata, bei kaishugata (“atvirų plaštakų“), kur yra likusios. Miyagis taip ir mokino mokinius: heishugata + kaishugata (kuri, atkreipk dėmesį, buvo tik viena – “specializacijos“, nors visi jo tiesioginiai mokiniai, po jo mirties įkūrę savo mokyklas, fakultatyviai mokinosi bendram išprusimui ir kitas, tačiau “koronkes“ atidirbinėjo tik vienoje).

Tik jau po jo mirties Miyazato (Jundokan) sudėliojo visas Goju-ryu kata pagal “sudėtingumą“ į pakopas, taip iš esmės ir susistemindamas Goju-ryu kaip sistemą (dabar tai sistema, bet, kaip nebūtų paradoksalu – nelabai ji tokia buvo prie Miyagio, kuris turėjo kiek kitus tikslus – bus žemiau…).

Nors aš manau, tarp kitko, kad heishugata ir kaishugata – tėra kata atidirbimo ar atlikimo metodas, o ne tipas. Kitaip tariant, tą pačią sanchin-gata aš galiu atlikti ir kaip heishugata (su shime ir muchimi), ir kaip kaishugata (realiu karatekišku greičiu ir stilium), ir net kaip taiči formą arba kaip TKD atliekama – atpalaiduotai lyg be greičio ir tik su akcentu gale.

Ir nors dabar Shurite bei Tomarite krypties karate stiliuose (kad ir tame pačiame Shotokane) jau nebelikę šito skirstymo į heishu ir kaishu katas, tačiau reportaže apie Okinavos karate esu matęs, kaip Naihanchi-gata atliekama… būtent heishugata metodu! Tad tai ne šiaip Nahate krypties kažkoks fenomenas, o tiesiog pamiršta ar pamesta karate tradicija (kas suprantama – istorinių Japonijos ir Okinavos 1922-1947 metų perturbacijų fone).

Grįžtant prie skaidymo, tai va taip Vinčun turi tris formas, kurios, jei gerai pagalvoji, tėra viena ilga forma, tik mokymo etapuose prasmės yra atidirbti jas pakopomis. Panašiai su tomis formomis yra ir kituose ciuanfa stiliuose, nors kai kurios formos gali būti savotiškai specializuotas, skirtos kokiam nors strateginiam aspektui įtvirtinti technine prasme: tarkime, kaip tame pačiame Vinčunyje – pirštų technikos naudojimas vietoje kumščio. Taip yra ir maldininke (tik techniškai įvairiapusiškesnis stilius, todėl tų “pakopų“ ir “variacijų“ tiesiog daugiau). Taip yra ir Gervės stiliuje, kur pavadinimai rodo kiek kitą paskirtį pačios formos. Na, tarkime, tai, ką mokino Go Kenki, greta Sam Chien (sanchin-gata):

1. Happoren (Babulin/ Paipuren) – 8 jungiantys žingsniai
2. Nijuhachi-uchi (Ershibada/ Neipai) – 28 smūgiai
3. Chukyo (Zhongkuang) – vidurinis išgelbėjimas

Tačiau tai yra vienas stilius, ir, neabejoju, visas šitas formas galima būtų savotiškai “sugrūsti“ atgal į vieną bendrą (kai šio stiliaus “protėvis“ kažkada susigalvojo ją iki tol, kol ir mokinių atsirado, ir kol dar mokyklos nepadarė sėkminga komercine įmone), nes daug technikų ir kombinacijų tiesiog atsikartoja “skirtingose“ jų kata. Bet čia vidiniai jų reikalai.

Beje, kad jau apie marketingą…

Taigi toje pačioje karate, kaip ir ciuanfa seniau, buvo poreikis kažkiek padaryti šou marketingo tikslais, kad pritraukti mokinių ar kažkaip pakonkuruoti tame “patrauklume“ prieš kitas mokyklas. Todėl atsirado poreikis ir demonstruoti techniką formose, bet taip, kad pašaliniam žiūrovui būtų gražu, tačiau konkuruojantis meistras negalėtų kai kurių svarbesnių aspektų paprastai iššifruoti, o paskui ateiti ir pakrauti visiems “malkų“, nes jis “video“ apie šitą mokyklą ir jos strategijas bei technikas tai jau matė, o kaip pats juda – šioje mokykloje dar niekas nežino, todėl pranašumą turi “prašalaitis“.

Štai todėl tos “paslaptys“ ir buvo saugomos ir nebuvo noriai taip jau su pašaliniais dalinamasi, jei tie pašaliniai neįrodė savo lojalumo meistrui. Todėl reikia turėti omeny tai, bandant iššifruoti kokią senesnę kungfu (ne dabartinę ušu) formą, nes kai kurios kombinacijos turi prasmę tik atliekamos nuo kito galo arba įdėjus ar išmetus tam tikrus elementus iš jų.

Tokios “promoušinės“ kata turi netgi pavadinimą – fukyu-gata. Kaip tik tokia ir buvo Gekisai kata Goju-ryu, tik iš tikro Miyagis (kaip ir Nagamine Shoshin iš Shorin-ryu, kuris kūrė pirmą formą, o Miyagis – antrąją ir trečiąją, tapusiomis Gekisai pirma ir antra, kai Shorin-ryu yra visos) jas kūrė tam, kad suvienodintų visą karate mokymą pagal vieną programą, kaip buvo padaryta kendo, kada senas (koryu) kenjutsu įvairias “stilines“ kata tiesiog atmetė ir jų vietoje sukūrė kiekvienam kyu ir dan laipteliui po atskirą atitinkamą techninę kata.

Taip ir TKD buvo, tarp kitko: iš pradžių tai buvo “nuvogtos“ Shotokan kata (nes būsimas Korėjos generolas Choi Hon Hi Japonijoje iki karo Shotokan mokinosi ir II daną turėjo), kurios vadinosi Hyung, po to jau sukūrė jų pagrindu laipsnišką Poomse nuo 1 iki 8, o WTF TKD, atsiskirdama nuo ITF, vietoje jų pateikė visiškai “unikalias“ nemėgdžiojančias TaeGook 8 numeruotas tokias formas. Tokia kryptimi jau buvo nuskubėjęs Itosu su visa “savo“ Shurite: taip atsirado 5 Pinan (Shotokane – Heian) formos, kurioms paruošiamąsias dar tris sukūrė Funakošis (Taikyoku).

Bet Antras pasaulinis karas sustabdė šitus unifikavimo darbus, o paskui ir Budokan_as buvo išformuotas okupacinių JAV pajėgų įsakymu, todėl nebeliko vienos priežiūros institucijos, kuri spaudė visus Budo, tame tarpe ir karate, standartizuoti mokymą pagal vieną šabloną (dabar karate turi dan/kyu sistemą, karategi, vieningą terminologiją bei panašų mokymo procesą, o Funakošis, tarp kitko, iš viso atsisakinėjo savo karate vadinti Shotokanu, teigdamas, kad visa karate yra vieninga – ir tik laiko klausimas, kada okinavietiška suvienodės bei supanašės su japonišku suvokiamu variantu). Ir tas istorinis karo bei pokario laikotarpis bei jankių įsikišimas savotiškai yra gerai, mano galva, nes šiuo metu turėtume okinavietišką karate visiškai identišką japoniškai – o kad iš šalies nelabai kas skiria jas, tai čia ne mano bėda, o “ignorantų“.

Kai Higashionna nuėjo studijuoti karate (tiksliau – tuidi, bet užsirašo vienodai – “kinų rankos“, kur “ranka“ reiškia “technika“, tad iš tikro – “technikos kinų stiliumi“) pas Aragakį, tai šitas mokino tuomet tik 3 kata (kas buvo visiškai normalu kiekvienam didmeistriui!): Sochin, Seisan ir Unshu. Ir va seisan-gata iš tikro buvo “viešoji“ kata Nahate krypties karate! Ji netgi yra Shotokane (kuris daugiau Shurite, nes Funakoshi mokinosi pas Itosu, bei turi nemažai ir iš Tomarite – tose apylinkėse Funakoshi tiesiog gyveno ir dirbo, o po to galėjo ir iš meistrų papildomai pasimokinti, kai jau autoritetą, įdirbį ir rekomendacijas turėjo), tik vadinasi Hangetsu (o iš Shotokano kilusiame Wado-ryu ji vadinasi Seishan). Ir Seisan variacijų galima aptikti praktiškai visose Nahate apylinkėse gyvenusių meistrų mokyklose: ir Goju-ryu, ir Toon-ryu, ir Shito-ryu, ir Isshin-ryu, ir Uechi-ryu ir t.t.

Būtent Seisan (“13-oji“) ir buvo toji “nelaimingoji“, kurią viešuose pasirodymuose įvairių kaimo švenčių ar mugių metu meistrai bei jų mokiniai atlikinėjo. Niekam ji nebuvo paslaptis, o kaip dėl bunkai – tai čia kiekvienos mokyklos vidaus reikalas, ką jie ten iš to paties judesio prisišifruos ir kaip interpretuos…

Ir jei pažiūrėti į Aragakio katas, tai Sochin yra labai “kumščiais“ atliekama, o va Unshu – savotiškai atviromis plaštakomis, bei čia daug sudėtingos technikos, įskaitant šuoliukus ir net parterį. Shotokane ji irgi yra – Unsu, labai graži ir įdomi kata, savotiškai mistiška šotokaniečiams, nes man, kiek klausinėjau, vietiniai adeptai negali paaiškinti, iš kur šitas 4-to ar 5-to dano “nesusipratimas“ čia, bet kai ją man atliko Valdemaras Kozlovas Pakruojyje, tai aš likau įsimylėjęs – katą, ne Valdemarą!!!

Žodžiu, tikrai viskas priklauso nuo to, kaip sąvokas vartosi. Aš Motobu mintį, kad “kiekviena kata – tai atskiras stilius“, suprantu kaip mintį, jog stilius – tai tam tikra strategija (Šaolinyje, kaip sakiau, galima jas pagal tam tikrus “toteminius“ 5 žvėrelius suskirstyti), todėl kata ir išreiškia tos strategijos idėją per savo techninius veiksmus. Gi jų iššifravimas (bunkai) – jau praktinis (taktinis) pritaikymas vienokiose ar kitokiose situacijose.

Todėl mano galva tų kata šiais laikais “stiliuose“ yra akivaizdžiai per daug. Užtektų trijų (kaip kažkada buvo Uechi-ryu, kuris yra laikomas tipišku “tradiciniu“ okinavietiškos karate stiliumi): vienos heishugata tipo, vienos kaishu, vienos fukyu. Na, galima dar kokią hookyu-gata turėti, kuri reiškia “unifikuota“ – tam, kad sportinėse varžybose privalomoje kata (shitei) programoje galima būtų sulyginti kata atlikimo meistriškumą.

Nors galima, aišku, ir šias “pakapoti“ į kelias pakopas, tai dar gausis… ė… kokios dvi heishugata (sanchin ir tensho), kokios dvi-trys kaishu (saifa + kururumfa arba seiyunchin ar seipai su sanseru + suparimpei) ir kokios fukyu kelios (seisan, tarkime arba seipai). Va taip ir susidėliojo visa Goju-ryu sistema… (ai, nepatinka man Gekisai – dar Kyokushinkai žavėjimosi laikais buvau išmokęs, bet man ten ji labai primityvi kaip TKD formos dabar atrodo). Lygiai taip pat sistemiškai galima perdėlioti ir kitus stilius karate.

Tad Tu visada nepiršk pasitikrinti, ką žmogus, sakydamas “stilius“, “mokykla“ arba “forma“ iš tikro galvoje turi.

* * *

O pabaigai – bonus:

Bežiūrinėdamas visai kitų dalykų, aptikau savo seną pažįstamą youtubėje – Ilją Jorgą! Labai nebloga laida rusų kalba “Dan test“ kaip tik apie Fudokaną, o joje yra ir gabaliukai interviu su Jorga ir iš jo seminaro. Yra įdomių istorinių kadrų apie Shotokaną, kur, kaip aš sakau, užfiksuota japoniška karate “at the best“! Pirmoje dalyje yra ir jo “master-class“ dalis, kur jis tik su “juodais diržais“ atskirai dirba – reikia pažiūrėti, kaip tas “senukas“ juda!!!

Va čia yra tipiška Shurite strategija, kurią jis rodo, ir kaip gražiai iliustruojami tie visi “vektoriai“ apie kuriuos kalbėjau anksčiau (prisimenant ir kitą mano “užvartantį“ klausimą, kodėl boksininkai atakuoja kabliais, o karate – tiesiais).

Malonaus žiūrėjimo!

Pirma dalis arba 1/3: http://youtube.com/watch?v=6pMOnv3MSso

Antra dalis arba 2/3: http://youtube.com/watch?v=id-tq91Coi4

Trečia dalis arba 3/3: http://youtube.com/watch?v=8uhoP-nCqv0

2 mintys apie “Apie kata: heishu, kaishu, fukyu, hookyu ir…

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s