Iš laiškų: apie Goju-ryu kata ir nukrypimai į Shorinji-kempo

P.B.: ir kas naujo?

Beje, apie saifa-gata pasiklausinėjau dar detalių S. (taip kukliai – tik 10 klausimų). Kai kurie atsakymai mane pradžiugino, nes parodė, ką teisingai pats supratau ir atsirinkau, o kai kurie, prisipažinsiu, tai nuliūdino – neišnaudojamas potencialas, aš kitaip bunkai interpretuoju.

Tiesą sakant, nėra neteisingo bunkai – jie visi teisingi. Klausimas tik – kuris bunkai yra efektyvesnis?

Ir ką jie toje pačioje saifa-gata interpretuoja tik kaip paprastą riešo išlupimą jėga iš sučiupimo (“syla jiest – uma nie nado“, bet man taip neįdomu, kai atidirbęs esi techniką daug patogesnę ir be jėgos) arba kažkokį kvailoką rankos arba tiesimo numušimą savo alkūne (tarp kitko, panaši technika yra ir Shurite grupės Pinan Sandan, kuri yra Shotokane Heian Sandan!), aš matau – kote-gaeshi! Kas jiems tėra kažkoks uraken (kuris tikrai tėra tik atemi, o ne užbaigimo technika – bet kata toje vietoje ir nutrūksta pagal bunkai, tai kažkaip manęs neįtikina, nes aš taip stipresnio už save tikrai nenokautuosiu – nebent mėlynę tik užstatysiu), aš matau pargriovimą pačiupus už plaukų arba sprando nulaužimą ar bent jau trachėjos traumą (kita ranka).

Bet tai žinai mane – kiti sanchi-gata irgi tik uchi-uke bei gyaku-zuki mato, o aš ten radau ir smūgius galva, ir keliais į tarpukojį, ir smaugimo techniką, ir akių išbadymo (arba išlaikymo ant žemės), ir kelis metimus su pakirtimais ir pan. Tai čia tik sanchin-gata, o ką jau kalbėti apie “aukštesnes“?…

Dar vieną hipotezę norėjau pasitikrinti, kiek saifa ir kururumfa yra sesės, ir kaip jos susiję su Go Kenki bei Baltąja gerve? Tai gal aš prie progos paties Bobo paklausiu, nes tuoj depresiją gausiu nuo gautų atsakymų (net jei jie ir teisingi?), kur nei ryšių, nei, įtariu, neaišku buvo net kas tas Go Kenki iš viso ir kuo čia gervė dėta…

Beje, dar vieną juokingą išvadą padariau: visur teigiama, kaip Miyagis Higashionnos stilių į Goju-ryu sudėjo. Bet yra niuansas – aš ten nelabai ką Higashionnos randu! 5 jo kata, iš kurių:

– sanchin – perdaryta,

– sanseru – Miyagis vis tik jos nesimokė, nes tuomet tarnavo kariuomenėje (Kyodos versija Toon-ryu ilgesnė!),

– seisan – taigi šita iš viso buvo “liaudiška“, nes vieša, ne stilinė (net Shotokane jos versija yra – Hangetsu, o Wado-ryu ji yra Seishan),

– sepurimpai – Higashionna jos taip niekad nevadino (anot Kyoda Juhatsu), o tik Pechurin (100 žingsnių, o ne 108), kaip ji ir vadinama Toon-ryu, tad irgi neaiškus variantas yra Goju-ryu,

– neipai – išmesta, nors Miyagis ją ir mokėjo (beje, ji yra Shito-ryu, kur vadinasi Nipaipo).

Taigi, kolega, pelnytas klausimas: kas ten nuo Higashionnos yra?

Saifa, kururumfa, shisochin, seipai – ne Higashionnos, nors klaidingai, mano galva, kai kur priskiriama jam (lyg visas Goju-ryu būtų ne Miyagio, o tik jo mokytojo Higashionnos nuopelnas!), kadangi yra 3 iš jų ir Shito-ryu tokios (Mabuni, Shito-ryu kūrėjas, juk irgi pas Higashionną mokėsi). Nėra ten ir shisochin – mėgstamiausios Miyagio prieš jo mirtį, tai iš kur jis ją traukė – gal irgi prikūrė?

Bet Mabunis, matai, ne tik Nahate mokinosi iš Higashionnos, bet dar ir pas Go Kenki (Krekščiančios, nors kai kas vadina automatiškai – Baltosios, gervės kungfu meistrą, arbatos pirklį, vedusį japonę ir sujaponėjusį) kartu su Miyagiu, o va Toon-ryu nėra šitų kata, nes Kyoda su šita chebra nesitąsė. Todėl sakau, kad logiška išvada – tai nėra Higashionnos kata, nes versija, kad Kyodos būtų sensėjus jų nemokinęs, kai šis buvo sempai prieš Miyagį ir dar ilgiau praleido su Higashionna – neįtikinama! O va tensho ir gekisai – tai jau yra paties Miyagi kūriniai, ko niekas ir neslepia!

Ir dar vieną mintį turiu, jei pameni mano paskaitas apie 5 žvėriukus. Taigi, kažkaip šviečiasi man, kad šita darbinė mano teorija geriau tinka tik kinų sistemoms, nes japonai labai daug adaptavo ir perdirbinėjo, todėl turiu įtarimą, kad nereta kata gali būti padaryta kokio žvėriuko pagrindu (strategijos), tačiau primakliavota joje ir iš kitų žvėrių sensėjui patikusių elementų pritraukyta (randu maldininko kururumfoje, tarkime). Uechi-ryu, tarkime, tigrui priskiria sanchin, gervei – seisan, o drakonui – sanseru. Atrodo logiška, tačiau tigru paremtame Shurite (pvz. Shotokan) sanchin-gata tai nėra iš viso! Maža to, gervėje yra samchen taolu!

O va saifa ir kururumfa man atrodo yra gervės pagrindu, todėl ir klausiau S. (teks vis tik Bobo paties), ar yra kas panašaus iš piešinio Baltojoje gervėje. Nes turiu versiją – čia iš Go Kenki atėjo į Goju-ryu. Bet šitas, kiek žinau, ne baltąja, o whooping (šūkaujančiąja, nors įtariu, čia apie agresyvų kvėpavimą su iškvėpimu “csu“ kalba ėjo, todėl aš pavadinčiau “atsikrenkščiančia“) užsiiminėjo, tad…

Žodžiu, nieko nežinau ir nesuprantu, o pasiklausti nėra ko. Ir dar Tau galvą kvaršinu savo abejonėmis…

Nes – o koks gi skirtumas, kokia ta kata? Svarbu – kokia federacija!

P.B.: Gal ir gerai, kad Shorinji [kempo] formoms daug dėmesio neskiriama – viskas ant trumpų, praktiškų kombinacijų pastatyta.

Taip, japoniškas metodas yra labiau išgliaudytas ir standartizuotas, mažiau vietos improvizacijai, o daugiau leistina tik interpretacija.

Beje, juk kata ir kata užrašomi dviem skirtingais hieroglifais, nors tarimas – tas pats. Jų kalba labai pilna homonimų, kaip pas mus – sinonimų. O mes priimame pagal save, kad ta pati kata (šablonas, lekalas) ir yra tiesiog sinonimas kitam žodžiui kata (forma, pavidalas, [mokymo] stilius).

Va, palygink, tarkime, kokią kinų sistemą, pvz., taiči arba bagua – ten judesys įvardinamas kaip nors poetiškai, pvz., “glostyti arkliui karčius“. O interpretacija gali būti ir rankos užlaužimas (alkūnės svertas), ir smūgių keli blokai (apatinis ir šoninis). Kai antruoju atveju japoniškai bus tas pats veiksmas įvardintas konkrečiau: viena ranka harai-uke, o kita – soto-uke (pagal Shorinji-kempo sąvokas, tarkime).

Tai va pirmas kata variantas okinavietiškoje karate ir yra to kinietiško “neapibrėžtumo“ rudimentas, paliekantis laisvę fantazijai ir interpretacijoms (kas ne visada gerai, sutik, nes žmonių suvokimas yra skirtingas, kaip ir patirtis).

P.B.: Tiesa, man kažkaip viena juho techika labai sudėtinga ir nepraktiška pasirodė – jos metu, mat, keturi žingsniai atliekami. Treneris nusijuokė ir parodė, kaip ją iš viso be žingsnelių atlikti – viskas per tas prakeiktas ‘hips’ eina. Bet man, kad suvokčiau techniką, reikia nuo žingsnelių pradėti…

Va, irgi teisingas pastebėjimas – nuo paprasto link sudėtingo! Todėl japoniškos kata elementai yra pirmiausiai skirti išmokyti techniką atlikti. O va okinavietiškos – praktikuoti. Atrodytų, kad ir tame, ir tame yra šitie abu, bet va akcentas – skiriasi.

Juolab, kad japoniška kata – atlieki viską pilna amplitude, kaip reikia, o va okinavietiškose yra itin daug elementų, kurie yra, neva, užslaptinti (pagal mitą – nuo galinčių stebėti priešų ir konkurentų?…) ir atliekami lyg atmestinai, kaip tas Kysa iš “Dvylika kėdžių“ sakė: “geben sie mir bitte -eeee… ai, šitą aš moku“.

Beje, taip yra ir šokiuose, tas skaidymas į “žingsnius“: iš pradžių fokstroto žingsnį mokiniesi tiesiai. Ir kai išmoksti, pasako – o žinai, jis iš tikro kampais eina… Kai šitą išmoksti, tai tada pasako – o, žinai, čia tokio svingavimo kojose dar reikia… Sambos žingsnelis irgi taip buvo mokomas, kol atskirus elementus susintetino kitaip, kaip reikia. Ir paaiškino: jei iškart parodyčiau – neatliktumėt (kaip Tau – galima ir vietoje, bet pradžiai išmok bent keturiais žingsniais). Tarkime, sambos elementas botafogo galimas tik dalimis mokytis, kol įkali ir sukoordinuoji. Daug ten bendro su karate, žinok… 🙂

P.B.: Pamenu. Nors tavo mintys apie katas man daugumoje atveju yra nesuprantamos. Sorry…

“Niekas manęs nesupranta. Niekas manęs nemyli…“ 🙂

Čia kaip žvejyboje su tuo mano bandymu paaiškinti tas mano idėjas. Aš supratau, kad žuvis užkibo – ne veltui tą plūdę su kabliuku mėčiau prie anava tų meldų. Užkibo – žinau. Kas užkibo – dar ne. Ir negaliu apibūdinti dar žuvies tiksliau. Nors iš patirties galiu pasakyti, kad “didelė“, bet – kiek kilogramais didelė? Kokios veislės?… Neaišku.

O jei visąlaik žvejojau tik gėluose vandenyse, o čia į tropikų vandenis pažvejoti nusitrenkiau – taip kaip apibūdinsiu tą dryžuotą, su spygliais, kažkokiomis išsprogusiomis akimis ir atsikišusiu apatiniu žandikauliu žuvį? Ir ar ji valgoma iš viso?…

Va ir aiškinu tik “maždaug“. Užčiuopiu esmę, bet kol kas sąvokomis tiksliai neįvardinau – laiko reikia… Bet tai ką čia gilintis, jei tai “nepadeda kata suvokti“, o ir kam tos kata – “metafizka specnaz stiliumi“ gi svarbiau!

P.B.: Aš po truputį bandau ieškoti Shorinji Kempo šaknų. Anot Kaiso, jis Kinijoje užsiiminėjo šiaurinio Šaolinio kung fu – japoniškai ‘giwamon.’ Skaitinėjau net ir kung fu forumus, tai atrodo, jog tas stilius lyg ir nebepraktikuojamas. Na, bet gal ką su laiku ir surasiu.

Na, aš tose apylinkėse nesilankiau, bet žemėlapį mačiau, todėl galiu duoti patarimą. Šiaurinio Šaolinio stilius – tai tiesiog bendrinis įvairių stilių pavadinimas. Netgi tas “mon“, kiek suprantu, reiškia “vartai“. Jie sako “vartai“, o mes sakom – “raktas“. Matyt, jie durų neužrakinėjo, o va į šventyklas, kur buvo ir žinių šaltinis (palygink vakarietišką universitetinę Renesanso kultūrą prieš viduramžių vienuolynų kultūrą), simboliniai vartai buvo statomi – netgi kanji taip yra piešiamas.

Antra, tai jau pasakojau apie Shorinji – Šaolinio vardo naudojimą begalėje japoniškų (ir okinavietiškų) sistemų. Mada tokia buvo. Iš kitos pusės – tuo vardu apibūdinta grupė kovos sistemų, kurios turėjo tarpusavyje daug bendro. Juk kas yra šaoliniško bagua? Iš principo – nieko. Tai yra Udango (Wudang) regiono “stilius“ (ar tiksliau – stilių visuma, nes Bagua irgi turi krūva mokyklų).

Grįžtant prie Šiaurinio – jis skyrėsi nuo Pietinio savo akcentais, ir vienas jų – kojų technikos didesnis panaudojimas, tame tarpe ir į aukštesnius kūno lygius. Šiauriniame taip pat didesnė judesių amplitudė, sąnariai nepilnai sulenkiami prieš smūgį, labiau varijuojančios stovėsenos nuo ilgos iki aukštos (pietiniame – jos žemesnės arba labiau “sugrupuotos“, kaip sanchin-dachi).

Ušu dabar šiaurinis stilius daugiau atstovaujamas čan-ciuan (chan-quan) arba ču czi čan-ciuan. Šitas stilius buvo “militaristinis“, nes juo buvo apmokama reguliari Cin dinastijos kariuomenė, dažniausiai tai, ką mes vadiname leib-gvardija. Apmokymas ir vyko šaolinio kung-fu pagrindu, tačiau pats mokymas buvo supaprastintas, taip giliai ir atskirai 5 strategijos (žvėreliai) nebuvo dėstomi, o viskas pateikiama kaip sintetinis jų bendrų elementų stilius.

Po 1912 metų Kinijos “buržuazinės“ revoliucijos, kada nuverstas imperatorius, visa ta kung-fu tapo kuo-shu (“liaudies menas“) ir prasidėjo jo populiarizacija (plg.: japonai tą pradėjo po 1868 metų Meiji, kada įvarios Ryu nuo Jutsu perėjo prie Do, pvz. gimė Kodokan-judo), buvo stengiamasi standartizuoti ir apjungti atskiras mokyklas, kurios naudojo panašius elementus – grubiai kalbant, jei visi turi po 80 proc. to paties, o likę 20 proc. tėra “interpretacijos“ ar “improvizacijos laisva tema“, tai kodėl gi jų neapjungus į vieną “federaciją“ standartizacijos ir populiarizacijos tikslais? Taip gi ir su TKD buvo tokia unifikacija – Choi Hon Hi savo Moodukwan_o pagrindu ITF ir įsteigė, prijungdamas kitas TKD (ir Tangsiudo) mokyklas ir stilius, o paskui buvo viskas išgryninta į vieną meną, vieną stilių – TKD.

Todėl gali nerasti to, ko ieškai, nes kaiso gal tiesiog bendriniu pavadinimu įvardino tai, ką jis studijavo ar kažkiek pasimokė. Jei neturi menkyo kaiden konkrečiame stiliuje, tai negali gi sakyti, kad moki būtent jį. O jei per kelis metus pasitreniravai ir padalyvavai “seminaruose“ pas kokius 8 mokytojus iš vieno regiono, kurie turi savo skirtingas mokyklas, bet jų stilius panašus savo bazinėje technikoje, tai kaip vienu žodžiu įvardinsi tai, ką studijavai?

– Aš mokiausi karate!
– Kokios karate?
– Tradicinės.
– Kokios tradicinės?
– Shotokan.
– Kokio shotokan?
– JKA.
– Kokios krypties JKA? Kas mokytojas? Ir t.t.

O jei po klausimo “kokios karate“ būtų “pas Bartuką, pas Mikšį, pas Naftą“, tai argi vardinsi “Shotokan, Kyokushinkai, Shidokan“, ypač, jei neturi tame jokio kyu arba dan? Gal tiesiog paprasčiau pasakyti “japoniškos“, ir dar – “sportinės“, jei varžybose dalyvavai?

Tad Tu ieškai ten ir kartu ne visai ten – reikia žiūrėti į elementus iš atskirų stilių, kurie apjungiami dabar ušu bendriniu “šiaurinio Šaolinio“ pavadinimu. 🙂 Juk net maldininkas yra ir šiaurinis, ir pietinis (nan-quan)…

P.B.: Japoniškų terminų nepamenu, bet mokymosi procesas Shorinji toks siūlomas. Pirma, mėgini viską kartoti. Po to imi išmoktas technikas šlifuoti ir prie savęs derinti. O jau dar vėliau bandai kažką naujo, jei sugebi, įnešti ar patobulinti. >

Tai vadinasi Shu-Ha-Ri (beveik kaip džiūvėsiai rusiškai – todėl nesunku įsiminti). Teoriškai tai yra visuose Budo, tame tarpe ir karate, tik nesu tikras, ar taip jau visur praktiškai…

P.B.: Įdomu [dėl asmeniškų atsakymų apie kata bunkai]… Tada išeina, jog tobulumas katos atlikime yra kaip ir galutinis treniruočių tikslas. O aš visada maniau, jog kata – bunkai – reali kova.

Žinai, ir aš taip maniau. Dar šiandien pasiskaičiau interviu su Bobu Honiball kopijas – tai kad ir jis tą omeny lyg ir turi. Tai pradėjau mąstyti, kodėl tokie nesutapimai?

Paskui kilo mintis, kad dėl visko kaltas tas vyraujantis mokymo metodas. Anksčiau gi kaip būdavo? Parsiduodi save namų ūkio darbams meistrui, o tas laisvalaikiu asmeniškai dar ir mokina, o kai geros nuotaikos, o pats dirbi – tai tiesiog bendrauja, kalbasi. O dabar?

Kažkokie standartai yra, kurie reikalingi egzaminams, bet niekas galvos su ateinančiais ir išeinančiais treniruotis, kartais – dar ir kitame mieste ar kitoje šalyje, – per daug neplepa ir “nepylosopuoja“ (kaip kokiam Funakoshiui sekėsi, kada Itosu su Asato prie jo diskusijas varydavo, o tu, maždaug, Gichinai – daryk daryk tą savo katą…). Ateini, atidirbi, išeini. Gal dar į kokį seminarą atvyksti, kur apie viską po truputį.

Po kiek laiko vienas, kitas egzaminas – ir jau, žiūrėk, jau veda savo treniruotes savo dojo. Sensėjus… Nes laikas – pinigai, o laiko į ką nors gilintis, ko nereikia egzaminams, nėra. Taip ir štampuojami meistrai, kurie rengia kitus meistrus, kuriems jų mokyklos istorija, filosofija, idėjos, palikimas – viskas, kas ir yra įvardijama iš tikro tąja “tradicija“, – tiesiog nusispjauti (arba “špūrgės“ dydžio jų tinklapyje, nes kažką reikėjo įdėti prie “what is…?“). Nes, matai, katai tobulinti tai nepadės.

Ką ten kata – kitiems jau net ir kata trukdo suvokti kovos esmę, darytis “krūtu faiteriu“, lįsti į fool-contact sparingą ar bullshit-do “gardą“!…

Štai kodėl sakau, kad Tau labai pasisekė – esi ne šiaip jam uchi-deshi, su kuriuo galima apie gilesnius dalykus pakalbėti, bet dar ir mokytojas pats ne iš tų “atštampuotųjų“…

P.B.: O tai čia blogai [tas tavo gilinimasis į detales]? Komunistai panašiai apie filosofiją galvoja – kam visos kryptys, jei yra dialektinis materializmas?

Čia, matyt, yra kai kam tiesiog labai juokinga, nes gal ne “autentiška“ (ne pagal Leniną). Bobas, bent jau iš interviu man toks įspūdis susidarė, kiek kitaip pats į tai žiūri. Tad vilčių dar turiu… Kaip sakiau – iki atvažiuos ir sugriaus mano paskutines iliuzijas.

Bet užuot juoktis, geriau kaip nors į mano klausimus atsakyti arba mano teiginius paneigti konkrečiai. Juk jau po dienos savo užrašuose radau, kad vis tik Kyoda dalyvavo toje chebroje su Miyagi, Go Kenki bei Mabuni (žr. aukščiau)!

Mabuni su Miyagiu saifa ir kururumfa, kaip ir tensho pas save į savo Ryu įsidėjo. Kažkas panašaus į tensho yra (tik ne kaip kata, o tiesiog pratimai) ir Toon-ryu (Kyodos stilius), bet ten nėra saifa ir kururumfa (o kodėl???). O Go Kenki, dar pasikapstęs radau, kad mokino visai kitas kata iš gervės, kitaip skambančias. Taigi, mano klausimas lieka atviras, iš kur ir kas tai per kata, koks stilius??? Man jos labai gerviškos, o va Higashionnos stilius buvo daugiau Lohan Quan – t.y. archato. Nors gervę jis irgi studijavo pas Ryuru Ko (beje, jis turėjo keturis mokytojus, o vis nurodoma tik vienas šis).

P.B.: Atrodo, jog Kaiso Kinijoje išmoktas technikas automatiškai supaprastintai į japonų kalbą išsiversdavo, kad lengviau atsiminti būtų. Nors treneris dažnai paaiškina, ką vienas ar kitas hieroglifas reiškia.

Tarp kitko, pradedu manyti, kad kaiso požiūris visai teisingas buvo ir labai realistiškas. Juk dauguma galvos vis tiek nesuks, kas ten prie ko – ir kitąkart net ne iš blogos valios, o tiesiog dėl patirties stokos (tai kiek man reikėjo laiko suvokti, kad blokai ne blokai, arba kad kata nėra technikų, o tik bendriniai judesiai?!). Tai kodėl gi ir neišlukštenus visko ir nesupaprastinus suvokimo proceso, taip jį paspartinus?…

P.B.: OK. Tada pabersiu dar terminų – Quan ta, Byahuren-monken Kenpo, Yihemen Quan. Ring a bell by any chance?

Of koz, kolhoz! Tik būtų gerai kanji turėti, kad tiksliai suprasti, apie ką kalba. 🙂 Nes ištraukei, įtariu, iš čia: http://seiho.blogspot.com/2008/03/shaolin-temple-21st-successor.html ? Aha, google kūrėjai pagal Newsweek paskutinį numerį yra 19-20 vietoje tarp įtakingiausių pasaulio žmonių.

Quan ta – turėtų būti Quan Fa. Tai yra japoniškai kempo. Viskas, kas buvo iki tol, kol tapo kuoshu, o po to – wushu (nors vakariečiams taip ir liko kung-fu). Kad kitur pavadinimai lygiai taip pat neiškraipyti iš kokių nors užrašinių konspektų perspausdinant – nesu tikras. Byahuren-monken kenpo – tai kažkas iškraipyto iš pavadinimų. Kenpo – tai kempo (hepberine rašyba), ken- kumštis, o va mon – tai vartai. Gali būti, kad kalba eina apie įžanginį stilių (monken), bet pagal Shorinji-ryu Joshinmon-karate spėčiau, kad vis tik tai nenoras naudoti (ar ne tradicija) priesagos -kan, tad naudota (ir naudojama -mon).

Va, kita dalykas iš japonų sugrąžinti byahuren… Ren – greičiausia Len arba Lin. Byahu? Velnias žino, kas realiai turima galvoje, nes vien beždžionės stilius, kuris, nesistebėk, buvo labai populiarus ir padarė įtaką karate sučiupimams, turi visą krūvą pavadinimų. Arba gali būti netgi bagua ir hsing-yi mišinys (yra ir toks). Kas, tarp kitko, neša pavadime Yi-hen-men. Yi – iš Hsing-Yi, nes net angliškai toje nuorodoje panašus stiliaus pavadinimo vertimas duodamas. Tad Yihemen Quan – tai kažkoks kumštis. Tik koks? Reikia ieškoti.

Vėlgi, tas pats Senčiukovas mokėsi iliančžan ciuanj stiliaus, o kaip tas traskribuojasi – kas žino? Reikia turėti kanji. Beje, tai stilius, kur gausu sučiupimų ir “ilgų“ veiksmų, ne trumpa amplitude (mačiau per kažkokią laidą, galima dabar jau ir youtube paieškoti), kas ir būdinga šiauriniams stiliams. O kad rusai irgi mėgėjai pakraipyti pavadinimus…

P.B.: Galiu ir jo mokytojų vardus surašyti, bet nemanau, jog aiškiau pasidarys.

Reikia ieškoti ir domėtis – kažką tikrai atkasi, nes žmonės – tai ne efemerinės būtybės, kaip stiliai. Jie metrikus turi.

Va, to paties Bobo Honiball interviu radau, kad jis pradėjo studijuoti taiči grynai dėl Ju aspekto, kad patobulintų savo Goju, kaip ir savo stovumą. O jo mokytojas Wee, pasirodo, dar ir baltą gervę studijavęs. Pasikasė – o šito mokytojas, kaip paaiškėjo, studijavo pas Ryuru Ko – tą patį, pas kurį studijavo ir Higashionna! Tik po to, kai šis jau į Okinavą grįžo, tai nesusitiko. Vienok, kaip mažas pasaulis, ir kaip galima rasti skirtingų dalykų bendras šaknis vos per kelias kartas…

P.B.: O popierius juk Kaiso pakeliui į Japoniją pametė…

Kažkur girdėta istorija, nieko neprimena? Kaip ten su tuo HKD kūrėju Choi?

Ir ko tie didmeistriai vis savo svarbiausius sertifikatus “pameta“, ką?

P.B.: O kaip žiūrėti? Knygeles pirktis ar pradeti per Čikagos Kung fu mokyklas eiti?

Bet viskas, jaučiu, baigsis taip, kaip ir su istorija. Matai, einant per mokyklas irgi ne visada “autentiką“ rasi – čia man dar ligi šiol užsiputoję vis aiškina, kaip “Baltasis Lotosas“ ir lao-tai su visu sha-fut-fan yra “tikri“ kovos menai, nors, kiek pamenu, jų šaknys yra viename Ukrainos kaime… Tad nesu tikras, kad jau kur kur, bet kung-fu, ypač Vakaruose, nėra visko dar daugiau primalta ir prikurta.

Čia kaip ta istorija su Marc MacYoung – jo paklausė, kas čia per kovos menas, gal karate (tas yra Šaolinio kung-fu ir FMA studijavęs). Na, sako, maždaug, “kaip tau, sūnau mano“ – karate. O stilius? Na, Dango-jiru. Atsakymas tenkino, nes skamba vos ne kaip drakonas, gal juodasis, gal dar kažkas…

O reiškia, kiek suprantu, tai viso labo… šiupinį!…

Bet pasidomėti visada gali. Net vien tam, kad statistiškai suregistruotum sau “štampuotus“ meistrus Čikagos apylinkėse.

P.B.: Shorinji yra visa Baltojo Lotoso technikų serija. Tau, kaip besigilinančiam į pavadinimus, turėtų patikti mūsų trenerio versija apie šių technikų pavadinimą. Lotosas pražysta vėlyvą pavasarį, kai saulė jau smarkiai kepina. Lotosas, saulėtą dieną išsiskleidęs tarp dumblų, apakina savo baltumu. Tos serijos technikos yra kažkuriuo momentu apakina, šokiruoja priešininką.

O aš maniau, kad jau vėlai pražysta, kada visai jau saulė kepina, tai technika atliekama per vėlai – pavyzdžiui, blokuoji po smūgio arba kumštį blokuoji veidu… 🙂

P.B.: Mano treneris, žinok, apsidžiaugtų, jei pradėčiau rodyti norą ‘outside of dojo’ bendrauti. Manau, be problemų galėčiau pas jį vakarais į namus užsukti ir panašiai.

Mašiną nuplautum, namą perdažytum…

O iš tikro – kodėl nebendrauji? Taigi vakarietis – nereiks ūkio darbų dirbti. Tai va, gali, kaip uchi-deshi, jau ir čia parodyti iniciatyvą – vaikštai gi į tą hipių parduotuvę, tai gal geros arbatos atsineši pavaišinti. Po to, žiūrėk, ir įsiprašysi… O tada ir išduos taip Tau visas Shorinji-kempo paslaptis – galėsi makimono kopiją pasidaryti!

Nors Honiball interviu radau užsiminta, kaip jis Miyazato vis klausinėdavo (prieš treniruotę Okinavoje Jundokane su sąrašu klausimų, maždaug po 20 kasdien, prisistatydavo, ką kiti laikė dideliu nemandagumu, o Miyazato ši komiška pasikartojanti situacija pradėjo netgi linksminti), kas yra kas ir kokios tos paslaptys. Ir tas maždaug atsakė, kad “the only secrets in karate are these that you are going to discover for yourself“.

P.B.: Šiandien treneris kažkaip užsiminė, kad Shorinji yra du varijantai tapti geru kovotoju – eiti į gatves technikas bandyti (prieš blogiečius, žinoma:) arba embu iki pažaliavimo atidirbinėti. Senieji meistrai pasirinko trečią kelią – tiek gatvėse pliekėsi, tiek embu 🙂

Taip ir Motobu darė! Beje, Funakoshis, nepriklausomai nuo pasišaipymų iš jo, kaip “katisto“, pasirodo, jaunystėje irgi ne kartą buvo papuolęs į grūstynes. Tik paskui, kai pasidarė valstybės tarnautojas, tai jau norinčių lįsti nebuvo – vis tik valdžia saugojo. O ir antroje gyvenimo pusėje jau Tokijuje buvo garbaus amžiaus, todėl gerbiamas, ir niekas nelindo prie jo.

Tad gatvėse tai jie visi turėjo patirties, tik ta patirtis buvo tokia “savotiška“, ne kvailos muštynės – kaip mūsų visi “supermenai“ tikisi ir įsivaizduoja: matai, Okinavoje įsivėlus į muštynes, daug daugiau šansų likti tiesiog sulaužytam per porą sekundžių, todėl ne visada karate veiksmai buvo skirti tiesiog nokautuoti – kiti buvo skirti tiesiog kaip atemi ne prieš užbaigiantį veiksmą, o tam, kad dėtum į kojas! Vakar klausiausi Ian Abernethy podcasto, kur jis kalba apie tai, ar buvo “grapling“ senoje karate, ar tai yra MMA mada, kartu cituodamas meistrus ir jų prisiminimus.

Pamenu, kad užpuolikai labai stebėjosi Motobu pirštų galia, nes… tas prisiprašė į snukį, kažkam davė, kad galėtų bėgti, anie užsivijo, o jis, beždžionė (jo pravardė buvo Saru), užsiropštė ant stogo ir stogo dangą (čerpes?) atlupinėjo bei iš viršaus ant tų galvų mėtė, kas buvo “krūta“, nes danga gi taifūnų zonoje vinimis gerai prikalama… Bet tai “krūtumas“, kaip matai, pirštų jėgoje buvo, o ne “vienas prieš šaiką“ (ar kad paskui laaaaabai greitai nuo jų skuodė). Sunku suprasti mums, tiesa?

O ta “sena gera“ okinavietiška tradicija iš pasalų meistrus užpuldinėti? Tarkime, Miyagis, kuo sunku patikėti, niekada irgi nesimušė. Bet tai kad jis buvo toks “bulius“, kad nelabai kas lįsdavo, o ir iš pasalų jo niekam nesisekė užpulti (ir tai Miyagis laikė svarbiausiu dalyku karate, ne techniką!).

Na, o dar, kaip variantas – galima dalyvauti varžybose ir UFC…

P.B.: Taip, bet radau informacijos ir kituose puslapiuose. Bet visur labai jau nepilnai – grįžtame prie istorijos nežinojimo?

Bliss in ignorance.

Tačiau iš kitos pusės, pavyzdžiui, ta pati Uechi-ryu gi yra savotiškai Goju-ryu bendraamžė. Ir Kambun Uechi panašiu metu su Higashionna Kinijoje trynėsi (tik vienas pas Siusiva, o kitas pas Ryuruko). Ir stiliai panašūs, nes katos kaip ir kartojasi (sanchin, seisan, sanseru)… tačiau yra ir niuansų atlikime. Ir kur vieno ar kito bent jau pilnesnė istorija? Pangai-noon dabar Kinijoje niekas jau nežino, o ir nebežinojo jos po Siusiva mirties, kiek supratau. Jei Baltoji Gervė, kaip viena iš Goju-ryu dalių, išliko (neaišku tik kokios krypties, lyginant su tuo, ką studijavo Nahate “dievai“…), tai jau Miyagis, nuvažiavęs ieškoti savo mokytojo mokytojų ir mokyklų, gi irgi nieko nerado, tad tenkinosi tuo, kas buvo (galiu ir pavadinimus bei meistrus, jei norėsi, pavardinti). Jei dingsta tokie dalykai, tai kaip tikėtis, kad Šiaurės Kinijoje kas nors liktų po komunistų?

Be to, man atrodo, kad vis tik mokyklos egzistavimas buvo tuomet tokio ilgio, kiek mokytojas pats gyvavo ir ją galėjo valdyti. Po visko jo mokiniai pilnai tąsėsi po kitas mokyklas ir pas kitus mokinius, kurdami savo (Shu-Ha-Ri – pameni?), tad taip griežtai kažkokio stiliaus niekas nefiksavo (Japonijoje prie Tokugavų kiek kita situacija su Ryu buvo, bet kalbame apie Kiniją ir Okinavą, kur pastarojoje pati pirmoji Ryu – tai tik Miyagio Goju-ryu!).

Tad tai, ką studijavo Kaiso, galėjo būti taip ir numirę jam išvykus iš Kinijos, jei mokytojas irgi mirė (kad ir natūralia mirtimi), o mokinių formaliai taip ir neparuošė. Todėl ir pavadinimai gali tiesiog būti neperduoti kitai kartai – ir tiesiog istorija nutrūksta.

Juk netgi gervės atveju, tarkime, Higashionna mokėsi Baltos, o va jau Gokenkis, kaip Miyagio ir Mabuni bendraamžis, dėstė ją… krekščiančią (whooping). O baltoji iš viso nuvarė per kitus mokytojus kažkur į šoną.

Beje, netgi Vakaruose iki Muhamedo Ali sportininkai tebuvo mėgėjai, ir laisvalaikiu dirbo kitus darbus (ar tiksliau – laisvalaikiu treniravosi), nes profesionalus sportas dar nebuvo tiek pelningas, kad išmaitintų sportininką. Todėl profesinė veikla buvo svarbu, ir todėl mokesčius už mokymą irgi ne visi imdavo (o jei imdavo, tai buvo suprantama labai aiškiai, kad laikas – pinigai), todėl ir mokytojo laiką buvo natūralu kompensuoti kokia nors pagalba natūra – kad ir tais ūkio darbais. Gokenki buvo arbatos pirklys (tuomet tai maždaug kaip dabar pas mus alkoholio importuotojas), Miyagi šeima kapitalą irgi susikūrė iš arbatos prekybos (jis ir į Kiniją vyko pirmiausia ne dėl kata, o dėl arbatos), Motobu malkas pardavinėjo (ir jų “pakraudinėjo“, kas prisiprašydavo), Higashionna, kiek pamenu, grįžęs į žvejus įsitaisė, Asato buvo iš samurajų (suprask – tarnautojas prie Ryukyu karaliaus dvaro), Itosu buvo raštininkas tame pačiame dvare (klerkas), Funakoshis – mokytojas, Uechis – Kinijoje “žolininku“ vertėsi, arbata prekiavo, o namo grįžęs – išvyko į siuvyklą Japonijoje dirbi, kaip ir ne vienas okinavietis į pramonės įmones bei statybas, ir pan.

P.B.: Viename forume nukreipė į tokį kung fu puslapį, kurių stilius labai panašiai vadinasi. Pasiteiravau, bet jie apie Shorinji nieko nežino. Yihemen irgi negirdėję…

O tai koks jų stilius?

Beje, jie gali visai nežinoti, kas buvo po jų – natūralu. Čia tik Takeda, net ir būdamas beraštis, visiems liepdavo į jo registracijos knygas įsirašyti, kad pas jį ką nors kada nors yra mokęsi Daito-ryu aiki-jujutsu, kad paskui nekiltų nesusipratimų. Ten net Masutatsu Oyama yra įsirašęs…

P.B.: Kiek teko žiūrėti vietinių kung fu klubų info, tai beveik visi rašo apie sportinį wushu.

Taip, komunistai ir sportas valdo… 😦

P.B. Tave cituoju tik pokalbiuose su treneriu. Kitiems pažįstamiems tokios temos yra tamsus miškas.

Treneris nepasiūlė jau man šampūno nusipirkti, kad “galvą išsiplaučiau“?

Beje, vakar bevaikštinėdamas po miestą (bastėja restauruojama, žinok, nes apgriuvo sienos) vienam saifa-gata judesiui gale, kuris panašus į būrimą “magišku rutuliu“, prigalvojau net keturis bunkai variantus: rankos užsukimas už nugaros, smaugimas alkūne iš už nugaros, pėdos pagavimas ir išsukimas, sprando nusukimas…

Kažkaip man atrodo, kad šiuolaikinėje karate katų tikrai per daug (Shito-ryu jų yra net 48!) vienam stiliui, o juk Uechi jų užteko 3 (kol sūnus dar krūvą pridėjo, nes, sako, už pasirodymus mokėjo pinigus, tad reikėjo valgyti, o ką čia pridemonstruosi su 3?), Aragaki mokėjo 3, Gokenki 3, Higashionna 5 ir pan. Nors, gaila, kad dauguma dabartinių sportininkų jos iš viso nereikalingos.

Jei aš sanchin-gata radau 4 metimus ir dar įtariu esant kokius 2-3, tik negaliu kol kas įvardinti, tai ką man apie sudėtingesnes kata šnekėti, kur klausimų man kyla daugiau nei atsakymų?…

Ir dar pagalvojau, kad kata reikia atlikti taip “atmestinai“, o ne su jėga ir greičiu, taip, kaip Kysa sakė “geben sie mir bitte… ai, o šitą tai aš moku“. Kažkada mačiau nufilmuotą vieną pasirodymą, kaip kažkoks senukas su 10-tu danu, bet ne stiliaus galva (pensininkas?), išlindo kata atlikti. Man taip iš pradžių pasirodė viskas “nevykusiai“, kada judesiai iš viso daromi neįtemptai, puse amplitudės, taip “skūpai ir atmestinai“.

O dabar suprantu, kad tai jis ir parodė, link ko reikia eiti ir kaip ta kata finale turi atrodyti, kai jau esi tikras meistras, o ne pakeliui link to! Nes viskas vyksta gi ne išorėje, o – galvoje!

“Razrūcha u vas nie v sortirach, a v golovach!“ – prof. Preobraženskis iš “Šuns širdis“.

4 mintys apie “Iš laiškų: apie Goju-ryu kata ir nukrypimai į Shorinji-kempo

  1. Chu Zi paprasciausiai reskia “pradinis“:)

    Ba gua kilo ne is Wudango.“regiono“:)

    Shorinji – mixas is vieno (ne Shaolino) Tai pingu sukilimo dalyvio (pas kuri ir mokesi Do Sin So) stiliaus ir japoniskos So Do Sin patireties. O prisitryne jis prie Shaolino tradicijos nes buvo juodas romantikas:) Beje trumpi junguniai tai butent to kinisko stiliaus palikimas. Ne viskas Kinijoje statoma ant Taolu, stiliai labai skirtingi.

    1. Chu Zi gal ir reiškia “pradinis“, bet esmės gi nekeičia: aš kalbu apie changquan – ilgąjį kumštį. Kad ten ušu padarė jį tokiu, savotiškai atskirdami nuo “tradicinio“, tai taip ir patys, matyt, tuo prefiksu įvardina. Esmę tai kur keičia? Nebent sakinyje chu zi chang quan tao lu reikštų “pradinė ilgojo kumščio forma“, bet man kažkaip šviečiasi, kad chu zi tuomet eitų prieš tao lu, o ne chang, ar ne taip? 😉

      Kuo vėlgi kliūna Wudang pavadinimas? Bagua yra būtent “vudanginis“, o ne “šaolininis“. Derėjo man rašyti Hubei provincija? Netinka geografinis pavadinimas, būtinai politinis-administracinis turi būti? 😉 Bet kad ne visai taip: regionai regionais, bet tai ne visai yra susiję su geografija gi (žr. toliau).

      Ar imsime žiūrėti pagal Bagua kūrėjo Dong Haichuan geneologiją – kur gimė? Hebėjus. Bet ten jis nesimokė – išvyko laimės (ir darbo) ieškoti. Kur mirė? Na, Pekinas – tai negi šitą laikysime bagua kilmės vieta, nes ten Dong jau MOKĖ? Nemanau, nes šis kovos menas jau buvo sukurtas iki Pekino karjeros. Ar laikysime tai, kur mokėsi pats ir susigalvojo būtent tokį kovojimo būdą? Iš viso neaišku (ar turite informaciją?), bet kad studijavo daosų metodus, o šie tikrai ne iš Šaolinio, o iš Vudango kilę. Kinai PATYS riša prie Vudango, ar staiga atsirado kažkokios naujos mados Kinijoje, apie kurias aš čia, toli nuo jų, nesu dar informuotas? 😉

      Dėl Shorinji-kempo kilmės aš ir aukščiau tą sakau, tik kitais žodžiais (reiktų dar man pasiknaisioti užrašuose, kur įvardinta jo okinaviečiai karate mokytojai…). Draugui buvo sunku patikėti – jo reikalas. 🙂

      Bet nesutiksiu dėl “ne Shaolin“. Tarpukariu, kuomet veikė ir kinų kovos menų institutas, susikirstęs 1928m. kovos meną (tuomet jis vadintas kuo-shu – nieko nesako?) į šaolinio ir vudango kryptis, tai, ką treniravosi Do Shinsho, ir buvo “šaoliniškas“. O Šaolinis jau tada buvo gerokai sugriuvęs ir negyvybingas (ar ne Dragon Times nuotraukos ir straipsnis apie tai yra?) – Mao iš esmės tik pribaigė agoniją.

      Tad apie kokią “tradiciją“ čia ne vien japonų kempo meistrams nėra ką kalbėti, bet ir patiems dabartiniams “ušuistams“ (įskaitant Pekino ušu akademijos internatinius auklėtinius, tame kinų disneilende “vienuolius“ vaidinančius turistų džiaugsmui). Sąvoka Šaolinio kovos menas tiesiog visai ką kitą reiškia dabar. Nors romantikas Do ir jungė jį su konkrečia geografine vieta.

      Tai va ir nesuprantu: šiaip išmintį rodom ar taisom mane? Jei taip, tai ką? Ir jei ką – tai pasigendu argumentų ir nuorodų į šaltinius. Savus aš daugmaž pateikiau aukščiau. Jūsų kur?… 😉

      Bet ačiū, kad užsukot. Jei pratęsime pokalbį, apie detales tikrai įdomu padiskutuoti, nes reta rastum tokių, kurie iš tiko gilinasi.

  2. Oho:)

    Cia tikrai ne demonstracija:) Malonu bus pratesti diskusija kita savaite. Dabar nespesiu:)

    Kol kas tik galiu pasakyti, kad dalinimas i Shaolino ir Wudango kryptis visiskai naujas reiksinys ir ziauriai grubus ir v isiskai neteisingas. Ir to didziausias kaltininkas Sun Lu Tangas.

    Bagua su daosais ir su Wudangu “staiga“ atrado rysi tik po kulturines revoliucijos, kaip beje ir Tai dzi ciuanis (didzia dalim). Ir cia didziausia itaka padare tas pats Sun Lu Tanga ir +Honkongo kinorezisieriai. Siaip, savaitgalio skaitiniams apie Bagua: http://shaolin.lt/usu/mitai/ mitas nr.7

    Shaolino kovos menas nera kazkokia neapibrezta ideja, galiu isvardinti kas buvo praktikuojama Shaoline iki pat kulturines revoliucijos ir kas liko is to siandien. Do Sin So ten niekiap nesipaiso. Jo mokytojas Kinijoje buvo Chen Lian,buves Ihetuaniu (boksininku) sukilimo dalyvis. Gan glaudziai susijes su slaptu sektu veikla ir praktikavo sektantiska (budistiniu atzvilgiu eretiska mokyma). Stilius taip ir vadinosi “Bai Lian quan“ t.y. “baltojo lotoso kumstis“ (nemaisyti su musu proukrainisku klubu:)Is Chen Liano Do Sin So ir pereme mokymosi maniera be taolu.

    Veliau Chen Lianas supazindino ji su Pekino wushu mokytoju Wen Taizongu. Tas veikejas praktikavo stiliu vadinama “Yihemen quan“ t.y. “tesingumo vartu kumstis“. Kas vel aiskiai nurodo, kad cia dar vienas dinozauras is sutriuskintu “boksininku“Taigi nera cia jokiu Shaolinu.

    Siaip Siorindzi visiskai neperkur neprimena Shaolino wushu. Apie kitus japonu snipo nuotykius Konfulende galesime pratesti diskusija kita savaite.

    P.S. su derama pagarba, aciu uz bloga. Tikrai idomu paskaityti,

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s