Apie lancerius Vaterlo mūšyje ir savų paieškas tarp jų

Posted: 2007-04-16 in Kovos menai
Žymos:, , ,

Publikuota 2007-04-16 gyvžurnalyje serijoje “Laiškai [apaštalui] Pauliui“. Serija dėmesio nesusilaukė, todėl nebetęsta.

P.B.: Skaitau labai gerą italų istoriko A. Barbero knygą apie Vaterlo mūšį. Knygoje tik apie 300 psl., bet gal 70 skyrių. Visas mūšis būtent tokiomis smulkiomis dalimis išnarstytas.

Šios knygos šiuo metu pdf formate internete nerasta…

Užkliuvo vieta, kurioje prancūzų ‘lancers’ (nežinau lietuviško termino) į vienus vartus išnešė anglų sunkiąją (!) kavaleriją. Anglų kavalerija, reikia pripažinti, buvo išsibarsčiusi, bet pagrindinė prancūzų pergalės priežastis, tiek vienos, tiek kitos pusės nuomone – ryškus 3m ilgumo ‘lance’ (ietis, pika?) pranašumas prieš ‘sabre’ (kardą?). Net aprašyta scena, kurios metu vienas (!) prancūzų kavaleristas puolė grupelę anglų husarų. Nudobė tris, o kiti nebeatlaikė ir pasiplovė…

Devil in details, kaip sakoma. O kai prasideda niuansai, tai mažas akmuo didelį vežimą verčia…

Lancer – maždaug mums labiau įprastas yra ulono atitikmuo, tik tas kavalerijos tipas labiau pavadintas bendriniu lancerių vardu, nei ulonų, kurie yra labiau specifinė rūšis, nors iš esmės tas pats (ne kiekvienas brendis konjakas, bet kiekvienas konjakas yra brendis). Jų net uniforminės kepurės buvo “czapka“ – taip, lenkišo ulono galvos apdangalas. Lenkai šias kepures šiek tiek transformuotas pas save ligi šiol išlaikę kariuomenėje – tokiu kvadratiniu viršumi. Tarpukariu jas vadino “konfederatkomis“ ir priverstinai vertė Vilnijos lietuvius vaikams į mokyklą maukšlintis nusipirkti, o atsisakius – dar ir baudomis apdėdavo (čia iš istorijos apie Valkininkų kraštą – turiu knygą).

Lenkai gi po Tado Kosčiuškos sukilimo net kelis legionus iš pabėgėlių bajorų ir karininkų užsienyje turėjo, o jų ulonų pulkai Prancūzijos kariuomenės gretose dažnai vadinami irgi lanceriais. Beje, Dambrovskio legiono maršas “Jieščie Polska nie zginiela…“ (originale buvo “nie umiarla“) – dabartinis Lenkijos himnas, nors atsikviesti Dambrovskio atmarširuoti Tėvynę vaduoti lyg ir poreikio nėra (kažkaip vis labiau įsitikinu, kad mūsiškis himnas – politkorektiškiausias ir praktiškiausias: nei apie mėlyną kraują kalba, nei apie kokį nors organizuotą smurtą, nei apie kokią ideologiją, nei apie dievus).

Ironiška, kad Dambrovskio maršo vos čekai savu himnu nepasidarė, kai jau akivaizdžiai Abiejų Tautų Respublikos nebeliko, viltys atgauti Nepriklausomybę su Napoleonu žlugo, o Europoje tuomet prasidėjo “Tautų pavasaris“. Melodija “disidentų“ vakarėliuose Prahoje ir kitur buvo labai populiari, o jų vienas poetų tekstą į čekų kalbą net išsivertęs yra! Detalės, kaip sakoma.

Lancer prancūziškai nebūtinai ietis, kaip ji yra angliškai (ačiū normanams, “paturėjusiems“ anglosaksus Hastingse 1066 metais), bet ir (žiūriu prancūzų kalbos žodyną): “svaidomas daiktas“ (kas keista, nes ragotinės neatitinka – greičiau jau tikrai ietis, angl. “javelin“, o ne “pike“), “mesti, sviesti“.

Tačiau man labiau patiko šis variantas, kuris iš tikro yra logiškiausias: “ouvrir la voie de lancer“ – būti pradininku, skinti kelią.

A jauti, bachūrz?!

Juk tai labai aiškiai apibrėžia jų taktinę paskirtį mūšio lauke! Raitas visur pirmiau atsidurti gali už pėsčią, o ir tos ietys – puikus būdas praskinti kelią per pėstininkų rikiuotę, net jei jie spėja persirikiuoti į “care“, rikiuotės formą prieš kavaleriją – toks glaudus kvadratas atstatytais į išorę durtuvais. Kas gerai prieš kavaleristą, bet yra labai pažeidžiama artilerijos (guldo kaip pėdus…), o ir prieš pėstininkus nepakankamai sukuria ugnies galią, kaip išskleista rikiuotė – tam naudotos kitokios rikiuotės kiekvienu skirtingu taktiniu momentu, aišku. Taip, Pragos skerdiko grafo Aleksandro Suvorovo-Izmailovo idėja “chernia vojna – glavnojie maniovry!“ – tais laikais rikuotė turėjo tikrai didelę reikšmę poveikiui priešui ir savos gyvos jėgos praradimuose, kas nulemdavo pergalę ar pralaimėjimą mūšyje.

O va lanceriai (ulonai), būdami nors ir formaliai lengvąja kavalerija (o devynioliktas amžius kaip tik ir pamatė kavalerijos atgimimą, tik jau nebe šarvuotų riterių), savo ietimis kelią puikiai pasidarydavo ir padarydavo kitiems, nes jų tiesiog oponentas nepasiekdavo (prisiminkime kelis šimtmečius prieš tai įvykusį švedų sutriuškinimą prie Kirkholmo/Salaspils – juk mūsiškiai tokiu manevru išsprendė mūšio baigtį per dešimt minučių, teturėdami santykį 1:3 ar 4 su švedais!).

Kariškiai linkę studijuoti naudingas istorines pamokas (o politikai, jiems vadovaujantys – tas pamokas visiškai pamiršti!), tad anam Tavo minimam mielam lanceriui (ar gal ulonui, kurio gal bobutė ir lietuviškai netgi kalbėjo… gerai, čia prikūriau, bet galimybė vis tik neatmestina!) visai anie anglų husarai didele taktine problema nebuvo – greičiau jau iššūkiu! Kaip, jei žiūrėjai “Bands of Brothers“, buvo artilerijos baterija leitenantui Vintersui iš JAV 101-os oro divizijos su jo (ir iš kitų būrių prisiplakusių) tik 12 kareivėlių (tiksliau ne “soldiers“, o “troopers“ – juk šitai ir reiškia kavaleristą!) anie 87 vokiečiai su savo 4 haubicomis…

Juk panašią į ulonus taktinę paskirtį turėjo per Pirmąjį pasaulinį vokiečių antroje jo pusėje suformuoti “stormtroopers“ (ne apie “Žvaigždžių karus“ čia..) būriai (Sturmtruppen), kurių paskirtis buvo pralaužti priešo, užsikasusio žemėje ir blindažuose tupinčio, pasipriešinimą bei gynybos liniją. Nors jie raiti nebuvo, tačiau juos pavadino “trooper“, kas būtų keista, nes tik kavalerijos eilinis vadintas “trooper“.

Lanceriais irgi gal buvo galima vadinti… bet kad vietoje iečių jie granatomis ginkluoti buvo ir labiau tiktų vadinti grenadieriais. Bet tradicija nelabai čia leido spekuliuoti, kadangi jau buvo grenadierių pulkai su kiek kitokia paskirtimi (beje, Hitlerio volksgrenadier divizijos – dar kiek kitą prasmę turėjo), kaip ir kirasyrai bei ulonai pilnai mūšio schemoje taktine prasme išsiteko.

O dabar apie husarus, antrąją šio epizodo pusę…

Esmė tame, kad vėl – niuansai. Sunkiąja kavalerija, deja, husarai buvo bene tik pas mus su lenkais (ar dar tiksliau – daugiau vien pas lenkus, nes mūsiškiai dėl ekonominių priežasčių ir “bendravimo su rytiniu užsieniu specifikos“ labiau tenkinosi ulonais). Visur kitur jie buvo vengriško pavyzdžio, ir visas jų sunkumas, galiu lažintis, tebuvo kailinė meškienos kepurė ant galvos. Na, dar ir sunkios pagirios, nes husaras ir paleistuvis mergišius bei girtuoklis – tuo aptariamu metu buvo dažnai sinonimai (žinomas rusiškų anekdotų herojus poručikas Rževskis – kaip tik iš husarų pulko!).

Beje, Napoleono žygio metu Kauno žydas savo knaipėje taip prigirdė gerbiamus milijoninės armijos husarus, kad tie neišsipagiriojo net iki Vilniaus (jaučiu, “magaryčių“ kelionei įdėjo…) ir keldamiesi per Nerį beveik visi paskendo… Iš baimės, kad Napoleono valdžia jį nubaus, žydas net savo smuklę uždarė!

Šią istoriją gali rasti netgi Vilniuje universalinėje įsikūrusio restorano “Laikinoji sostinė“ “staltiesės “aprašyme“(jei nepagedo per šį laiką, kas būdinga dabar visam Lietuvos restoraniniam verslui, tai ten silkės rolmopsai kavianskai – labai didelis gėris, rekomenduoju!).

Ietis turėjo tiek ulonai, tiek ir, tarp kitko, husarai. Kaip, beje, iki durtuvo sumąstymo ją turėjo ir tie patys pėstininkai, dengę muškietininkus, ir dar ilgą laiką, beveik iki 19 amžiaus, ietis netgi artileristai tampėsi! Kodėl? Nes jų “aparatūra“ greitošauda nepasižymėjo, todėl atsimušti nuo kokio atlėkusio priešo reikėjo kažkuo labiau parankiu. Juk ir dabar automatinį karabiną turi ir pėstininkai, ir parašiutininkai, ir virėjai, ir vairuotojai, ir tankistai, ir artileristai…

Turėti turi, bet kaip ir kada jis naudojamas bei iki kokio lygio įsisavinamas naudoti – čia jau kitas klausimas. Jei ulonas (lanceris) skirtas pralaužti priešo gynybos rikiuotę, tai husaras – juos išblaškytus vytis, persekioti atsitraukiantį priešą (šitą, aišku, irgi ulonai sugebėjo), bet ir, svarbiausia, kam tie husarai ir skirti buvo, tai atlikti žvalgybos bei diversijų ir išpuolių reidus jo užnugaryje (long range recon – dabartinėmis karybos sąvokomis). Va 1812 metų žiemą tuo ir pasižymėjo Rusijoje garsieji Davydovo husarai prieš Napoleono karius, išsiųstus į apylinkes atsargų atgabenti (“grabitj mirnojie nasielienijie“), o ir vėliau armijai besitraukiant atgal į Vakarus: tam husarai gi treniravosi – tuo tad ir užsiėmė…

“Raudonasis baronas“ fon Richthofenas, Pirmojo pasaulinio karo vokiečių oro asas, kaip tik iš tokio tipo pulko… bet čia ir vėl prasideda niuansai ir detalės. Jis buvo juk iš ulonų (juokingiausia, kad iš Rusijos caro Aleksandro III vardo gi pulko!). Ir kad visai sudrumsčiau Tau vandenį, tai pasakysiu, kad Prūsijos kaizerio kariaunoje ulonai atitiko maždaug husarus kitų šalių daliniuose pagal savo karines funkcijas, ir kai kurie pulkai netgi dėvėjo tas husariškas meškienos kepures (su vėliau labai SS tankų divizijų išpopuliarintu “Mirusios galvos“ simboliu – beje, tankai ir kavalerija yra taip pat glaudžiai susiję…).

Tiesiog lenkiški ulonai tuomet labai pasiteisino Napoleono kariuomenėje visų kampanijų metu, kurią, žinia, reikėjo kurti vos ne nuo nulio gerbiamam karvedžiui ir naująjai jakobitų ir kitų panašių bolševikų pirmtakų valstybei, kai po Revoliucijos senas tradicijas turinti kavalerija (ševaljie…) tiesiog neatitiko ideologiškai laikmečio dvasios ir… buvo išgiljotinuota, išformuota arba išsivaikščiojo.

O po Napoleono lancerių pulkus jau įsivedė ir visos rimtesnės šalys, pamatę jų efektyvumą – tiesiog va akcentas ne tik Prūsijoje ir Vokietijoje 20a. pradžioje persislinko nuo “uloniškos taktinės paskirties“ prie “husariškos“, tai negi dabar pulką išformuosi ir iš naujo suformuosi? Karinės tradicijos – didi jėga ir moralinė atspara mūšio lauke!

Taigi, Pirmojo pasaulinio apkasuose pėstininkams užtūpus, iš nuobodulio skraidyti ėjo va tokie profesionalai (ulonu būti reikėjo ilgokai ruoštis – šauktinis čia netiko) mokytis, nes aviacija kaip tik pradžioje tik žvalgybai ir buvo naudojama. Karinė specializacija gi minėto barono atveju nesiskyrė – pasikeitė tik jo munduruoto pasturgalio transportavimo būdas. Netgi “skrajojantys“ husarai ar ulonai dabar pradėti suvokti tiesmukai – jie iš tikro skraidė. O oro mūšiai – tai jau visų husarų (plačiąja prasme) saviveikla ir tolimesnio aeroplanų naudojimo išdava.

Kaip matai, pradėjus detales aiškintis vieno menko epizodo, prasideda “niuansai“…

Tas ulonas (ar lanceris) ietimi netikėtai tikrai galėjo užsipulti dykinėjančius nuošalėje husarus, kurie kardu labiau įpratę kapotis buvo, o čia prieš juos gi ne artimo mūšio, o “tolimos“ distancijos ginklas staiga panaudojamas. Aš irgi mielai AK rinkčiausi prieš SIG Sauerį, kad ir kiek pastarasis techniškai tobulesnis būtų.

O jei dar husarai išvakarėse gerai gėrė ir tas “medgalis“ labai sunkiu daiktu pasirodė, tai savęs ir neapsikrovė – kam tampytis daiktą, kurio neprireiks? Juk mūšyje tam pagaliui ulonai/lanceriai skirti, pašaudymui perkėlus mobiliai – dragūnai arba chasseur (“medžiotojai“), gi kirasyrai husarų liesti neturi, nes jų “trajektorijos mūšyje“ retai tesutampa, o ir kirasyrų nėra daug ir kitkuo jie užimti taktiškai, nei kad husarus po laukus vaikytis (tiesiog jie kapoja įkyrius ulonus arba dragūnus – gi kirasyrai yra “tankų daliniai“), tad nuobodžiauja va taip husarai, laukdami antros mūšio veiksmo dalies, kada šauniai priešą vysis tuo garbę pelnydami ir paskui prieš kovos draugus prie vyno ar damas bordelyje besipuikuodami…

O ir kas kvietė čia tą niekšą su ietimi į šaunių husarų “tusovkę“???

Reiktų pažiūrėti ir pasidomėti konkrečiai, kuriam pulkui vieni ir kiti priklausė, ir kaip tie pulkai atrodė, nes standartizavimo tokio, kaip dabar, tuomet nebuvo, ir kiekvienas pulkas ganėtinai išsiskyrė iš bendro konteksto (na, kontekstas irgi savotiškai nebendras buvo – buvo margumynas) tiek spalvomis, tiek uniformos detalėmis, tiek ir ginkluote bei taktiniais uždaviniais. Neabejoju, kad karvedys apsijuoktų, jei pasiųstų kokį husarą prieš kirasyrus arba užtvaras griautų jėgeriais… Tiesa, rusams per Antrąjį pasaulinį nieko keisto buvo siųsti pėstininkus, kad jie savo kūnais pravalytų kelią tankams, bet čia irgi – savi niuansai ir kita istorija.

Dar buvo ta tema minimi rusų kazokai bei austrų ulonai.

Taip, ulonų buvo visose šalyse, kurios mūsų Respubliką išsidraskė (Rusija, Austrija, Prūsija), o ir tose, kurios priglaudė vėlesnius mūsų sukilėlius po to: Prancūzija bei Italija.

O kazokai – tai irgi lengvoji kavalerija, tik… vėl niuansai.

Ietis tampėsi irgi. Bet labiau tiko užnugariui: tiek priešo, tiek nuosavam (prisiminkime Varnių tragediją, tarkime). Daug darbo atlikdavo kaip husarai arba reindžeriai bei skautai. Tiko persekioti priešą, tačiau panaudoti kaip ulonai tiko tik prieš menkesnius pėstininkų dalinius, kad ir ką pan-slaviškos karybos entuziastai pezėtų. Iš esmės, tai buvo “barbarų kavalerija“ (Rusijos hunai), nes tikrieji Zaporožės kazokai jau buvo išvaikyti ir įkurti jų pavyzdžiu Rusijos karūnai lojalūs imperijos nuošalesnių periferijų paramilitariniai daliniai.

Net neabejoju, kad lenkų ulonas nesunkiai “nufechtuotų“ rusų kazoką. Na, būkim biedni, bet teisingi – tiesiog lygis gi ne tas…

Reiks dar literatūros pasiieškoti.

Aš Tau įrašysiu DVD su Osprey serijos pdf formate knygomis, kur yra apie uniformas ir konkrečius dalinius daug kalbama. Tavo istorijos studijų nepakeis, bet visada turėsi po ranka “referencą“ vienu ar kitu atveju. Ir paveiksliukai labai spalvoti bei gražūs, jei raidės vargina ir nuo skaitymo galvą skauda, kaip tam minėtam Tavo pažįstamam.

Ietis prieš kardą – įdomu, ką šiuo klausimu katanos fanai pasakytų?

Buvo tokia tema aname forume – kaip visada, iš mano pusės – į vienus vartus. Nei vienas “kendo fanas“ nepatikėjo, kad ne katana svarbiausiu samurajaus ginklu buvo (nors aš ir literatūros nuorodas daviau) netgi taikiuoju Tokugavos (Edo) periodu (1600-1868), o katana “samurajaus dvasia“ tapo tik grynai 20a. pradžioje ir ideologiniais tikslais…

Iki

Tikiuosi, kad paskaita apie kai kurias kavalerijos rūšis nenuvargino.

* * * * * * *

Na, Suvorovo pėstininkai buvo išmustravoti labai sėkmingai carre naudoti po ilgų kovų su turkais.

Jo pulkuose mirtingumas, lyginant su kitais karvedžiais, buvo didžiausias manevrų metu ir mažiausias karo metu. Tačiau jis būtų teisiamas Hagos tribunolo, jei tą patį, ką darė per karą, dabartinėmis sąlygomis pakartotų…

Apie tą žydą buvau skaitęs, nors girtumu jų niekas nekaltino – husariskas bravado…

Žydui, matyt, kitaip pasirodė, o ir atsarga gėdos nedaro…

Žinai, kaip to aso atmintis JAV paminėta? Ogi “Red Barron” pica… Iš šaldytų picų, žinok, man viena skaniausių!

O, net nežinojau! Reikėtų paragauti… Mes tai vokietį grafą von Zeppelin irgi pagerbėm: visiems dabar aiškiname, kad cepelinai – lietuvių tautinis patiekalas nuo seno (aha, nuo kokių 1950-ųjų…).

Lanceris priklausė generolo Jacquinot I korpuso lengvajai kavalerijai.

Hm… Trečio ar ketvirto pulko?

Šie tik du lancerių pulkai (gaila, neturiu pulko vadų vardų – reiktų giliau kur ieškoti) ir tebuvo šiame Tavo nurodyto I korpuso, kurio vadas gen. grafas Jean Baptiste Drouet d’Erlon, I-oje raitelių divizijoje, kurios vadas minimas gen. baronas Charles-Claude Jacquinot, 2-ros brigados sudėtyje (vadas gen. baronas Martin Charles Gobrecht). Nes 1-oje brigadoje (gen. baronas Adrien Francois Bruno) buvo 7-tas husarų pulkas ir 3-čias raitųjų šaulių (chasseur cheval-legges) – tai “ne tie“.

Įdomu pasiknaisioti, ar 3 arba 4 lancerių pulkai nebuvo suformuoti iš kokių “lenkiukų“ (tai bus ir “litviniukų“ įsimaišę) ulonų?..

Dar lancerių buvo 5-tas ir 6-tas pulkai II-oje raitelių divizijoje 2-oje brigadoje II-ame korpuse bei 1-mas ir 2-ras lancerių pulkai I kavalerijos korpuso 5-tos divizijos 2-oje brigadoje. Visur kitur arba dragūnai, arba kirasyrai, arba raitieji šauliai ir husarai. Vis tik iš 6 lancerių pulkų kažkuris uloniškasis vis tiek turėjo būti, mano galva!…

Beje, labai smalsu, ką ten veikė jūros pėstininkai imperatoriškoje Napoleono gvardijoje tokioje nuotolusioje nuo jūros vietoje?

O su anglais, tai susimaišiau… Ne husarai ten buvo, o škotų dragūnai – Scots Grays.

Scots Gays – dabar aišku, kodėl jie su sijonais…

A, čia greys/grays, tipo?…

Bet jei jie dragūnai, tai tada juolab anam lanceriui tai buvo ne tik tikras iššūkis, bet ir linksma pramoga juos nuo žirgų (anas lanceris gal net arogantiškai būtų pareiškęs – arklių, o ne žirgų!!!) versti! Nėra čia ko pėstininkams jodinėti, užsivožus kepurę, panašią į kirasyro!

Nors po 1812 metų kampanijos Napoleonui buvo tragedija suformuoti iš naujo kavaleriją iki buvusio lygio, tačiau Velingtonas štai ką rašė dešimt (!) metų po karo apie saviškius kavaleristus (13 psl. iš “Analysis of the Battle of Waterloo and Napoleon’s Courses of Action with the Janus Combat Modeling Simulation” – A Technical Report of the Department of Systems Engineering by 2nd LT Didier Hubert and Samuel Eric Machac, St. Cyr French Military Academy, 1996 m. Turima West Point-o pdf kopija):

“I considered our cavalry so inferior to the French from want of order that although one squadron was a match for two French, I did not like to see four British opposed to four French. As numbers increase, order becomes more necessary. Our men could gallop, but could not preserve their order.”

Ir ten pat autoriai teigia, kad britų kavalerija buvo gerai aprūpinta, fiziškai gerai pasiruošusi, tačiau ne vien Velingtonas nusivylė jų nesugebėjimu manevruoti dėl mūšio lauko patyrimo stokos. Tad jis pats kavalerija retai rėmėsi kaip smogiamąja jėga.

Bet Velingtono pastebėjimas gerai atspindi tą padėtį, kaip kad ir pavienis lanceris iš esmės individualiu manevru anų britų grupelę išvaikė…

* * * * * * *

Mano minėjote knygoje ši Velingtono citata irgi yra!

Vadinasi, rimtas reikalas su tuo Velingtono požiūriu į jo kavaleriją…

Ta pati išvada ir apie anglų kavaleriją.

Vis tik, jei labai supaprastintai kalbėti, tai finale Vaterlo baigtį nulėmė pėstininkai ir artilerija – Napoleono kavalerija atsitrenkė į tą anglų ugnies sieną kaip į mūrą ir pabiro…

Viename Čikagos priemiesčių prieš porą metų aptikau unikalią knygų parduotuvę – “History and Mistery.” Kita tema knygų tenai nėra. Kažkaip užėjo su savininku kalba apie Napoleoną. Jis staiga apsidairo (parduotuvėje mes vieni du) ir galva duoda ženklą jį sekti į pagalbines patalpas. Man kažkaip, ypač prisiminus “Pulp Fiction” epizodą, neramu pasidaro, bet pagalvoju, kad gal vis gi įveikčiau seniuką.

Senukas gi galėjo būti tik masalu!

Kaip manai, ką parodo? Ogi turi žmogelis padaręs ant dviejų stalo teniso stalų Vaterlo mūšio repliką! Kiekvieno dalinio net uniformos originaliom spalvom nudažytos! Savo kūrinį viešumon išstato tik Vaterlo mūšio metinėm, tai man, galima sakyti, pasisekė.

Spėju, kad pulkai vis tiek gana simboliškai pavaizduoti – ten gi milijoninės kareivių pajėgos gaunasi ir šimtai patrankų bei tūkstančiai žirgų! Tai pulką gal kokie 5-6 kareiviai vaizduoja?

Kai kitą kartą būsi pas jį, tai pasižiūrėk į lancerių uniformas!

Ulonai iš Pirmojo lenkiškojo (Šiaurinio) legiono ir jo I kavalerijos pulko (suformuoto 1808 metais) buvo mėlynais kiteliais (“kurtka“) ir mėlynomis kelnėmis su dviem raudonais lampasais bei raudonomis “czapkomis“ (ant kurio už drąsą buvo dar ir maltietiškas kryžius prisegtas).

Lenkiškasis buvo I pulkas ir III pulkas iki 1812 metų kampanijos, po kurios likučiai III-ojo prijungti prie I-ojo, kuris irgi buvo jau po to papildytas “vietiniais“. Beje, III pulke buvo ir atskirasis Lietuvos totorių eskadronas, suformuotas jau Lietuvoje, kuris beveik visas ir žuvo Rusijoje (vienas lietuvis istorikas magistrantas buvo internete savo kursinį apie tai įdėjęs) – buvo planas padaryti pilną lietuvių totorių pulką, bet po 1812 metų jų liko vos būrys…

Tad 1815 metų Vaterlo mūšyje Tavo minėtas lanceris, kad ir kaip bebūtų man gaila, greičiausiai buvo raudona (vyraujanti tarp Napoleono lancerių) uniforma ir ne iš “mūsiškių“…

Škotų “pilkieji gėjai“ dragūnai, tarp kitko, tai buvo irgi raudona uniforma su panašiomis į kirasyrus kepurėmis (tik skiauterė iš meškienos, kiek suprantu, o ne arklio uodega). Yra netgi jų atakos graviūra, kur jie puola Napoleono bateriją Vaterlo mūšyje… ir komentarą, kad Napoleono lanceriai kai kontratakavo – tai ir ištaškė visus…

Įdomią Tu čia temą uždavei, sakyčiau!

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s