Universalus 3K principas – ne vien karate!

Autoriaus pastaba: tai 2004-11-15 versija; gerokai prieš tai buvo publikuota banga.lt forume panašiu temos pavadinimu. Kitur šio straipsnio versijos yra paskelbtos ir naudojamos be autoriaus sutikimo ir neteisėtai, pažeidžiant autorines teises.

Pažįstantys mane, o ir skaitę kitus mano straipsnius ar atsiliepimus forumuose, yra girdėję ne kartą mane sakant, kad karate – tai ne viena K, o trys K!

Sakydamas tai turiu omeny, kad nereikia tik vienpusiškai žiūrėti į karate, kaip neretai, savo dideliam nusivylimui, matau.

Ir ne vien pavadinime slypinti toji K svarba (“karate – kompleksinė sistema“!). Mano įvardintas “3K principas“ siejasi su visaapimančia treniruočių ir mokymosi metodika, darančia karate nebe tuščiu kovos menu (kara – jap. “tuščias“, okin. “kinų“).

3K – tai Kihon, Kata, Kumite. Tokia eile, ir nuolat cikliškai sugrįžtant.

Ironiška tai, kad gaunu priekaištų tiek iš karatekų pusės už tai, kad, neva, karate ne vien 3K (“o kur dar tameshiwari, renraku, renzoku, shiai, kiai ir panašiai?“…), tiek ir iš kitų, ne karate, kovos menų ar kovinių sportinių šakų atstovų, kai pasakau, kad šis 3K principas yra UNIVERSALUS, ir tinka bei taikomas taip pat jų mene ar sporte, nepriklausomai nuo to, ar tai yra vakarietiškas, ar rytietiškas, ir ar iš viso įvardijamas taip, kaip karate!

Taigi, kad atsakyti visiems į jų priekaištus, pirma išsiaiškinkim, ką reiškia visos trys K raidės, nes numanau, kad ne visi susipažinę su karate terminologija, o ir karatekoms siūlyčiau dar kartą persiskaityti ir permąstyti, nes terminus aš interpretuoju kiek kitaip, kas jų prasmės, pastebėsiu, visai nekeičia, o atvirkščiai – suteikia gilesnę, mano galva!

KIHON – “bazinis, pagrindinis“. Tai ne tik pradžiamokslis. Prie šio etapo vis grįžta ir grįžta net meistrai, atrodytų, įvaldę sudėtingesnes technikas. Plačiąja prasme imant, KIHON – tai duotojo meno ar sporto technikos išmokimo atlikti ir jai būtinų ir reikalingų savybių suteikimo etapas: jei tai smūgis – tai smūgio greitis, staigumas, tvirtumas susidūrus su taikiniu ar pasipriešinimas jam, stiprumas ar jėga, su kuria atliekamas ir pan.; o jei metimas – tai jo… greitis, staigumas atlikime, tvirtumas prie besipriešinančio priešininko, jėga, su kuria atliekamas… Argi ne tos pačios savybės?…

Turint tai omeny, nereikia stebėtis, kad fiziniai pratimai (tai-sho ar hojo-undo) ar smūgio testas (tameshiwari) priskirtina būtent šiam etapui, nors jūsų treniruočių sistemoje jie gali ir “kyboti nesusietai“, kaip savarankiški metodikos elementai. Nieko prieš, jei taip norit, bet juk, galop, šie testai ar bendras kūno stiprinimas – tai vis tik sudėtinės KIHON dalys, nes ir jų paskirtis yra pagalbinė, o kam jie padeda, jei ne KIHONo uždaviniams spręsti?

Taigi, KIHON tikslas – technikos įsisavinimas. Todėl aš ir kombinacinės technikos ar šių veiksmų trumpas serijas, kombinacijas (renraku, renzoku) priskiriu taip pat KIHON etapui!

Juk veiksmas – tai ne šiaip smūgis ar metimas (ne “plika“ technika). Veiksmas – tai visa eilė sudėtinių jo komponentų: smūgiui tai ir stovėsena, ir judėjimas, ir atakos kampo parinkimas, ir koks nors numušantis ar nukreipiantis blokas ar judesys ir pan., o metimui – tai ir… stovėsena, ir judėjimas, ir įėjimo kampo parinkimas, ir koks nors sučiupimas ar priešininko veiksmus nukreipiantis judesys…

Tad, broliai karatekos ir sesės baltomis pižamomis, nežiūrėkite į KIHON tik kaip į “oro gainiojimą“ (jap.) ar privalomą ir neišvengiamą naujokams pradinį etapą (todėl labai nuobodų – pasilinksminimui galima visada tameshiwari prisigalvoti lenteles palaužyti gi!) ar tik individualų pratimą, kaip mačiau ne vienoje iš “moksleivių gimnastikos“ išsivysčiusioje karate mokykloje.

KIHONe yra vietos ne tik individualiam darbui, bet ir darbui su partneriu (ką labiau supranta imtynininkai), kuris ne tik gali maišą ar letenas prilaikyti jums, bet ir sukurti reikalingas bendradarbiavimo ar tolygiai didėjančio pasipriešinimo sąlygas jūsų veiksmo (ne technikos, kurią “atbambinti“ ir savarankiškai į makivarą galima!) išmokimui.

KATA – “forma“. Kaip dažnai tai suvokiama tik kaip bereikalingi “šokiai be kardų“! Jei tik taip žiūrėti į KATA, tai tikrai – bereikalingas užsiėmimas, ir nebegaiškite tam laiko.

Jei KIHON etape jau mokėtės kombinuoti kelias technikas į seriją, gaudami veiksmus, tai duoklę protėvių (pastebėsiu: svetimų, tarp kitko – nebent, esate iš Tolimųjų Rytų kraštų) kūrybinės minties tas pačias KIHON technikas kombinuoti atminimui galima rasti ir kitą pagarbos būdą: pasilankstyti prieš patriarcho portretą dojo (treniruočių salės) gilumoje, sukalbėti “kario maldą“ ar “salės priesaiką“ (dojo-kun), ar pafilosofuoti su draugais prie alaus arba kokiame forume apie praeities didvyrius, legendinius meistrus bei kitus šiandien jau tapusius mistiškais, ir todėl nerandančiais vietos jūsų gyvenime, dalykus.

Ne, KATA – tai ne formalus kombinacinis kompleksas, išreiškiantis kovą su įsivaizduojamu priešininku, nors, kaip ir KIHONe, taip ir čia yra daug vietos savarankiškam darbui. Ir KATA skirtumas nėra tame, kad kombinacijos yra “tiesiog ilgesnės“ ir sudėtos į choreografiškai išbaigtą kompleksą.

KATA – tai jūsų studijuojamos mokyklos ar stiliaus… strategijų rinkinys!

Tai, ką mokėtės KIHONe, dabar mokotės pritaikyti pagal tam tikrą tipinę kovinę situaciją. Čia ir dabar mokotės suprasti ir įsisavinti jau ne technikas (pradinis kihon), ne veiksmus (gilesnis kihon), ne jų kombinacijas ar kaip juos sujungti (renraku ir renzoku). Čia mokotės strategiškai pažvelgti į visą kovą, išdėstyti savo veiksmus laike ir erdvėje, mokotės iš to paties judesio ar situacijos išvystyti skirtingą taktinį sprendimą (tas pats judesys kata, bet nuo jūsų ir situacijos, kurią sukuria priešininkas, priklauso, ar tai blokas, ar tai smūgis, ar sučiupimas, ar metimas, ar išsilaisvinimas) – bunkai, kuris padės įgyvendinti jūsų strategiją.

Man belieka tik apgailestauti, kai sensėjai net nepaaiškina, “kodėl tiek tų katų ir kam jos reikalingos“, nors patys tuo pat metu sako, kad “visa stiliaus esmė sudėta va į šitus (mirusius???) kompleksus“…

Argi ne ironiška, kad jie mirę tampa tada, kai juose būtent nerandama prasmės? Kai jos ir neieškoma, tiesą sakant… Kai jie netampa sudėtine ir integruota jų sistemos dalimi! Tada tikrai – kam ta KATA?… Atidirbai bazinius veiksmus KIHONe – ir pirmyn į sparingą! Kas daugiau kitam davė ir pats mažiau praleido antausių – tas ir laimėjo. O nugalėtojai neteisiami, tiesa?…

Ar norite pasakyti, kad strategija – tai nereikšminga smulkmena?…

Ir ar ne konkretaus kovos meno principai išreiškiami jo naudojamomis strategijomis?… Juolab, jei ketinate šį kovos meną naudoti ne prieš bendraamžį priešininką, lygiai taip pat, kaip ir jūs, norintį kokio blizgančio skrituliuko ant juostelės už jūsų nekenksmingą sveikatai “apžaidimą“ varžybose…

Kaip sakiau, KATA – ne vien individualus darbas, kuris, kaip ir KIHONe, dažniau pasitaiko tik pradiniame etape. Nors ir paskui karts nuo karto verta grįžti ir pačiam KATA judesyje (dinaminės meditacijos forma?…) permąstyti ir atrasti naujus taktinius ar techninius tų pačių judesių sprendimus, giliau suvokti KATA slypinčias strategines idėjas.

KATA būna ne vien individualizuotos skirtingo tempo, judėjimo būdo ar įtempimo (energijos išraiškos ir jos paskirstymo), bet juk ir porinės, ir su keliais partneriais, kada mokomasi taikyti bunkai – “KATA iššifravimą“, kovinę jos judesių paskirtį. Tiek pradedant baziniu, kodifikuotu bunkai, tiek ir pačiam ieškant galimų bunkai variantų (oyo-bunkai, oyo-waza).

Ir šis bunkai priartina mus prie trečios K:

KUMITE – “susitinkančios rankos“, sparingai. Iš esmės, juk ir studijuoji kovos meną ar sistemą tam, kad išmoktum kovoti, t.y. – juk praktiškai pritaikyti kovoje jau anksčiau KIHONe išmoktus veiksmus ir atitinkamas kovos strategijas, kurios studijuotos KATA etape.

Ir kur jau kur, bet sparingo sąvokoje aršiausiai susikerta visų oponentų argumentai, kieno kuris yra tikresnis ar geresnis. Vieni teigia, kad pas juos iš viso sparingų nėra, kiti – kad jie tik sparingais, ir “tikrais“, “realiais“, “pilnakontakčiais“ užsiima, o visa kita – niekai. Gal bendrą sutarimą padėtų rasti tikslesnis sparingo (kumite) apibrėžimas?

Sparingai iš esmės būna mokomieji (dar kartais vadinami “sąlyginiais“) ir laisvieji (tie “tikrieji“, tik kuriuos per siaurai visi ir turi omeny, kai kalba apie sparingus). Ir kontakto lygis čia iš esmės mažai turi įtakos stiliaus “realistiškumui“ ar “kietumui“, nes bazinės mokomųjų sparingų formos dažnai turi to kontakto ir veiksmų pilna jėga daugiau, nei koks laisvas apsikeitimas smūgiais pagal traumingumą maksimaliai sumažinusias taisykles!

Mokomieji (yakusoku-kumite) perkelia į praktiką ankstesnių, jau minėtų, etapų įdirbį: taip kihon-kumite mokina bazinę techniką versti veiksmais ir jų kombinacijomis, o minėtas bunkai – konkretaus strateginio principo, kodifikuoto kata, taktinį pritaikymą. Tokiu būdu, sąlyginis sparingas tikrai atlieka mokomojo funkciją, nes geriausiai parodo, ar ankstesnis įdirbis nenuėjo veltui, ir ką reikia dar tobulinti.

Laisvieji sparingai irgi būna dviejų rūšių: laisvasis (jiyu-kumite), kuriame palaipsniui visi minėti sąlyginumai sumažinami iki minimumo, priešininkas laisvai juda ir bando įgyvendinti savo taktinius sprendimus, kuriems ieškoma savų priešveiksmių, tuo pačiu stengiantis įgyvendinti savus strateginius uždavinius ir savo taktinį planą; ir varžybinis (shiai-kumite), kurio tikslas “egoistinis“, jau ne padėti partneriui mokytis ir tobulėti ar pačiam kažką konkretaus išmokti sparinguojantis, o tiesiog įrodyti savo pranašumą pagal iš anksto nustatytas ir veiksmų pritaikymą griežtai ribojančias taisykles.

Tikiuosi, niekas neiškels shiai-kumite ar jiyu-kumite kaip galutinio ir esminio tikslo, prilygstančio tai “neribotai, nevaržomai kovai“ (shinken-sebu), ar kovai, kada visos priemonės leidžiamos, kada prieš jus ne partneris ar varžovas, o realus ir realiai jus sužaloti, suluošinti ar net nužudyti norintis priešas?

Gaila, kad kartais sąvokos taip susiplaka ar dėl siaurų marketinginių interesų viena pateikiama už kita… Taip apribojate ne tik save ir savo tobulėjimą, bet ir patys kovos menai virsta arba į itin sąlyginį sportą su visomis užkulisinėmis kovomis ir intrigomis, arba į bedančius ritualizuotus kovos menus, suteikiančius žmonėms nepagrįstas iliuzijas dėl “nenugalimumo“.

Tada ir galima išgirsti pareiškimus, kad “mano stilius geresnis, nes mes ne kokiomis nors katomis užsiimam, o sparinguojam pilnu kontaktu“ (suprask: “mokomės iššvaistyti maksimumą savo pastangų ir jėgų peraugusių darželinukų grūstynėse, praktiškai nepadarydami žalos priešininkui, bet jei kada nors reikės, tai – ohoho!“…) arba “mūsų menas toks pavojingas visiems, kad mes net neturime ne tik kad varžybų, bet ir sparingų“ (suprask: “gauti į nosį užsižiopsojus nėra taip smagu ir savam jautriam ego, kaip kad komfortiškai jaustis prisilietusiam prie šimtametės kovinės tradicijos, kurios teisėta dalimi esi, nes va kokį gražų medžiaginį diržą ryši prie, tarkime, baltutėlės pižamos“…).

Bet kad nesileisti į tolimesnius ginčus, aš grįšiu prie teiginio, kad 3K vis tik yra universalus principas, iš esmės taikomas ne vien karate.

Paimkime dvi priešingybes ir nuo karate į skirtingas puses nutolusias sistemas: “kairuolišką“, nes paprastą, suprantamą ir artimą liaudies masėms, boksą, kartu geriausiai įkūnijantį kovinio sporto idėją, ir “dešiniąją“, kaip rafinuotai aristokratišką kovos meno “kvintisencijos“ sistemą – aikido.

Pirmiausia ko išmoksta boksininkas, tai juk atlikti smūgį: į orą – kad pajausti trajektoriją, ir į kriaušę ar maišą – kad išugdyti jo greitį ir jėgą. Tą patį, kas daroma KIHONe.

Po to jį skatina kombinuoti šiuos smūgius (žr. karate renraku), dirbti serijomis ar kombinacijomis. Įdomu tai, kad jam pradžioje liepia atlikti ir atidirbti nurodytas kombinacijas, kartu aiškindami, kokioje situacijoje ir kada jis turėtų jomis pasinaudoti (argi ne tokius tikslus kelia kata?). Ir kartoja jis jas ne tik “kovoje su šešėliu“ (kaip tai siejasi ir su kata apibūdinimu, kaip “kova su įsivaizduojamais priešininkais“, tiesa?…), bet ir, tarkime, su partneriu, laikančiu “letenas“. O vėliau jo improvizacijos dar labiau skatinamos, liepiant kombinuoti veiksmus pagal tam tikrą trenerio užduotį ar… strateginį užmanymą – ar tai… ne oyo-bunkai?…

O po to boksininkas palaipsniui pratinamas prie sparingų, kol ringe išmoksta judėti laisvai, nevaržomai ir įgyvendinti numatytą strategiją konkrečiais taktiniais sprendimais (kumite, pradedant kihon bei yakusoku, ir baigiant shiai tipo sparingais ir kovomis).

Kaip dėl aikido?

Vaizdelis iš esmės irgi panašus: pirma mokomasi baziniai judesiai, virstantys į technikas, kurios vėliau kombinuojamos į veiksmus (waza), vis aktyviau priešinantis treniruočių partneriui. Vėliau pereinama prie kata (tas labai ryšku ir dziudo programoje, kur porinės kata aiškiai ir tiesiogiai atspindi šios sistemos principus) arba tai, kas jas pakeičia (bendro principo veiksmų kombinacinių variantų kompleksas, kaip aikido šaltinio Daito-ryu aiki-jujutsu “5-rių kajo“, aikido sistemoje turinčių kaip “5-rių kyo“ atspindį, atveju). Galop, pereinama ir prie sparingų, kurie čia vadinami randori, nors jų prasmė labai artima minėtam jiyu-kumite.

Beje, tas pats metodinis principas aptinkamas ir jujutsu, ir ninjutsu, ir kendo ar pan. Ir net ne japoniškuose kovos menuose, o, tarkime, kinų (tuishou, taolu, sanshou ir pan.), korėjiečių (poomse ar tool, hyung bei kirugi ir pan.), ir t.p.

O visi akcentai šiame 3K principe – tai tik trenerio ir jo mokinio tarpusavio reikalas. Tačiau reikalas, nuo kurio priklauso, kiek ir kur mokinys sėkmingai išmoks taikyti šios sistemos strateginius principus ir sėkmingai spręsti iškylančius taktinius uždavinius.

Bet šie 3K – tai ir trenerio 3K:

– jo kvalifikacija,

– jo kompetencija ir…

– jo kūrybiškumas!

Ir manau, kad nėra negabių mokinių, gal tik nepakankamai stropių, kaip norėtųsi, nes vis tik ir tik trenerio 3K apsprendžia, kaip sėkmingai jūs tobulėjate, taikant anksčiau minėtą universalią 3K metodiką.

Stabiliai atramai reikia 3 kojų (vėl 3K – sic!). Nors balansuoti iš bėdos, aišku, galima ir ant dviejų, ir ant vienos, bet juk tik trumpą laiką. O kuri nors trumpesnė ar daug už kitas ilesnė koja jūsų metodikoje nulems ir visos konstrukcijos svyravimą bei nestabilumą.

Tada grįžkite prie pagrindų (kihon), vėl apmąstykite esminius principus (kata), ir vėl išbandykite juos praktiškai (kumite).

Sėkmės!