Kovos menai = choreografija?…

Posted: 2004-07-11 in Kovos menai, Savigyna
Žymos:,

Autoriaus pastaba: tai 2004-07-11 versija; gerokai prieš tai, 2001-12-13, buvo publikuota banga.lt forume panašiu temos pavadinimu. Kitur šio straipsnio versijos yra paskelbtos ir naudojamos be autoriaus sutikimo ir neteisėtai, pažeidžiant autorines teises. Straipsnis taip pat atspausdintas žurnale “Verslo klasė“ 2011m. rugsėjo numeryje 82-84psl. pavadinimu “Šokis ir kova“ (veikiau tiktų ne “ir“, o “ar“ – mano past.).

Turbūt, šioje srityje nerastume didesnės paniavos, kaip nagrinėjant sąvoką, kas gi yra tas “kovos menas“… Kiekvienas ne tik kad aiškins savo tiesas ir įsivaizdavimus, bet dar ir kibs tiesiogine prasme oponentui į atlapus, gindamas savo tiesą, ar iš tikro tik iliuziją, stilių ar konkrečią mokyklą, arba amžiną atilsį trisdešimt penkių kartų patriarchų atminimą ar pseudofilosofiją, kurią jo instruktorius įdėjo į savo tinklapį ar brošiūrą, siekdamas padidinti propaguojamų snukdaužinių veiksmų solidumą smalsuolių akyse – o ir koks kovos menas be filosofinių išvedžiojimų bei pasakaičių, pretenduojančių tik jų pasakotojų akyse į terminą “istorja“?…

Tad sakau – tai tik dar viena, mano asmeninė nuomonė. Jei tai pažeidžia jūsų įsivaizduojamą Visatos modelį arba sukelia skersvėjus iliuziniame pasaulėlyje – toliau neskaitykite.
Yra ir kitų, daug malonesnių ir ne tokių stresinių užsiėmimų.

Žodžių junginyje “kovos menas“, antrasis žodis yra svarbesnis… Ir būtent menas ir daro juos patrauklius! “Menas išgelbės pasaulį“, grožis mums patinka, ir pan.

Daugeliu atvejų labai lengva net nustatyti, menas tai, ar ne: jei tik yra gale prie tos kovos sistemos žodelis “Do“ (kelias), tai ir bus jau “prie meno“… Nors suabsoliutinti irgi nereikia.

Kas gi yra realybė?

Paprastos gatvinės muštynės, jei tai neina kalba apie dviejų “gaidžiukų“ aiškinimąsi, kieno iš tikro toji besistaipanti “vištytė“, kaip taisyklė, turi aiškų tikslą: apiplėšti, sumušti, sužaloti. Ne filosofijos ar dvasinių tobulėjimo dalykų tame pilna, o – pykčio, neapykantos, žiaurumo, niekuo nepridengto smurto!…

Kaip užpuolimo ar tokio smurtinio (nusikalstamo) akto pasekmė – užpultasis turi, ir taip dažniausiai įvyksta, patirti traumą. Ne, tai ne buitinis neatsargus įsipjovimas į pirštą ar mėlynė, užkliuvus už aštresnio kampo! Tai laikinas arba nepataisomas vienokio ar kitokio sunkumo sveikatos sutrikimas. Aišku, jei tikslas nėra paprastas apiplėšimas; nes jei užpuolikas apsvaigęs, gali ir nepasitenkinti jūsų pinigine, todėl norės daugiau – apetitas ateina bevalgant, ir tik duok durniui kelią, tai ir ant galvos užlips…

Civilizuotiems žmonėms akivaizdžiai nepatinka toks nemalonus gyvenimiškas faktas, kad tokių užpuolimų metų užpultasis (auka) patiria rimtas traumas, vėliau gydosi stacionariai ar ambulatoriškai (mėlynės, smegenų sutrenkimai, lūžę šonkauliai, išmušti dantys ir pan.), gali patirti dar ir psichologinį ar seksualinį smurtą (išžaginimai, tyčiojimaisi, kankinimai, žeminimai), arba gali likti invalidu visam gyvenimui (lūžęs stuburas, išmušta akis, nutrauktas pirštas), ar net mirti (“neatsargus“ dūris kirkšnies ar kokios venos srityje, ir žmogus nukraujuoja per 8-10 minučių!, arba plytgaliu ar beisbolo lazda įlaužta kaukuolė)… Žiauru, tiesa? Ypač, kai prie tokių vaizdų tikrame gyvenime esi nepratęs, o svetimas skausmas per TV jau nepramuša abejingumo kiauto…

Šitas faktas yra tiek nemalonus “ vidutiniam statistiniam piliečiui“, kad apie tai stengiamasi geriau negalvoti (angl. “reality bites!“). Jei vis tik, iš jaunatviško radikalumo ar seniokiško atsargumo sugalvojama “apsidrausti“, tai dažnai einama į kokį kovos meno klubą, mokytis savigynos.

Nes kur gi daugiau ir eiti??? Juk aiškiai parašyta: “KOVOS menas“! Va, dar ir smulkesniu šriftu kartais, kiek žemiau, kaip paaiškinimas arba papildomos paslaugos: “Savigynos kursai merginoms, vaikams, sukriošėliams, paliegėliams ir nėščioms seksualinėms mažumoms. Atsivesk tris – ir tu tapsi pats Rembuku nemokamai!“

Va čia ir prasideda tai, ką aš vadinu “reklamos auka“ ir tikėjimas tuo, kuo norima, o ne tikrove!

Žmogus iš viso gyvena kupinas iliuzijų, kurios masažuoja jo ego ir kelia savimi pasitenkinimo jausmą. Gražus kimono, gražus jam diržas. Čempioniški medaliai…

Čia iš karto pasakysiu, kad treniruotes meta dažniausiai tie, kurių iliuzijos savo gražumu sugriaunamos iš pat pradžių, kai paaiškėja, kad sunku daryti atsispaudimus vėl ir vėl, kai skauda šonus ir svaigsta galva nuo griuvimų ant tatamio, kai kojas išmargina mėlynės ir skauda pamuštą lūpą nuo ne visai jau tokio netyčinio partnerio spyrio. Prie TV su “Švyturio Exstra“ koks nors Bullshit-do turnyras juk geriau (ir saugiau) žiūrisi. Bent jau kraujas neaptaško dailių marškinėlių, o kečupo dėmes ant vis labiau atsikišančio pilvuko gali koks “Ariel“ panaikinti – tam kovos veiksmų mokintis nereikia.

Arba krepšinis: aistrų nemažiau, ir smurto – visai nėra! Na, nebent kokį centro puolėją kas išnervins ir jis pils savo paviepusiam dilbai-oponentui į “liūlį“…

Toks gražus ir patogus iliuzinis pasaulėlis – “sveikas sugrįžęs namolio!“ O “plėšrūnai“ tuo metu gatvėje jau laukia neatsargių praeivių… Nes jie turi kitokį pasaulio suvokimo modelį.

Gal kiek ir šaržuoju, bet kaip aptingusį protą išversti iš minkšto fotelio prieglobsčio?

Taigi, apie kovos meną:

Gerai įsižiūrėkit savo treniruočių salėje – koks tikslas to, ką Jūs čia darote? Medalis, eilinis “diržas“ ar dan_as, varžybos, taisyklės, teisėjai, optimizuojanti treniruočių programa, leidžianti pasiekti piką varžybų dieną, svorio kategorijos, sportinis režimas, tatamis, paminkštintas ir nesukeliantis bereikalingų nubrozdinimų, elastingomis virvėmis aptvertas gardas, o gal minkštomis sienomis, kaip beprotnamyje kokiame, kviečiantis narvas?

Kas nors bendro čia su tokiais vaizdais, kaip antai: kraujas, peilis, butelio šukė, tamsus skersgatvis, keiksmažodžiai, kastetas, du-trys-“šaika“ prieš vieną, atimti pinigai, suspardytas gulint, dantys saujoje ar ant grindinio, zvimbimas ausyse ir patamsėjimas akyse, viltingai laikantis už gal dar tebeturimų “vyriškų turtų“?

Yra toks “šokio menas“. Žmonės jam davė vieną žodį (kad trumpiau būtų) – choreografija. Čia “menas“, atkreipkite dėmesį, irgi svarbesnis už “šokio“, nes pasišokti mes mokame ir mėgstame visi, ir dauguma darome tai be ilgametės praktikos kokio “stiliaus“ mokykloje. Galvoju, kodėl tam, apie ką čia kalbame, irgi nėra vieno žodžio? Juk taip viskas panašu?

Tiesa sakant, yra – Budo (kovos kelias, ir vėl tas Do, atkreipkite dėmesį!). Ne taip dažnai naudojamas, tiesa, nes – ne visi gi specialistai yra kovos menuose. Tai gal, kad jau tiek panašumų, kaip parašiau aukščiau, pavadinkime tai tiesiog choreografija – šokio menas? Juk ir Chačaturiano šokis su kardas tos pačios rūšies?…

Laikas jau būtų man paaiškinti skirtumus tarp sąvokų, nes dažnai žmonės painioja juos, ir tada nesusikalbam…

Tarkim, Bushido – samurajų elgesio kodeksas (”Kario kelias“). Kitiems tai – kova, ir dar labai “kieta ir reali“, tikro kovos meistro pasiekimų viršūnė, dar kitiems – paprastas legalizuotas “snukdaužis“, dar kitiems – sportas, o man, kaip ir rimtesniems šio reikalo specialistams – tiesiog šou, pinigų darymo mašina. Labai mažai bendro su sportu, ir jokio ryšio su kovos menais (vien “išprievartautas“ pavadinimas), jau nekalbant, kad su realiu gyvenimu ir realia kova iš viso nieko bendro neturi. Matot, kiek gali kilti emocijų ir diskusijų dėl vieno, atrodytų, suprantamo dalyko!…

Susitarkime, kad sportas, kovos menas ir reali kova – trys skirtingi dalykai. Galima reikštis visur, jie turi bendrų elementų (kova, priešininkas ir pan.), tačiau jų esmė ir tikslai visiškai skirtingi:

1. SPORTAS.

Treniruotės vyksta sporto salėse ar panašaus pobūdžio vietose.

Treneris – žmogus, kuris treniruoja ir ruošia tave varžyboms arba sportinei kovai pagal suderintas taisykles (todėl neatidirbama technika prieš ginkluotą priešininką ar jų grupę, nes tokios situacijos negali būti iš esmės!). Jei priešininkas jas pažeis, laimės net ir “pralaimėjęs“ varžovas.

Visų treniruočių tikslas – pasirengti geriausiai varžyboms ir jose parodyti savo sugebėjimus prieš teisėjus ir žiūrovus, kad susižerti daugiausiai medalių, prizų, čempioniškų titulų. Treniruočių režimas sustatytas taip, kad pikas būtų varžybų dieną. Po to – “atsipalaidavimas“. Technika atidirbama tokia, kuri leidžiama taisyklių (dažniausiai – netrauminė, nes kitokia – visai logiškai ir pagrįstai draudžiama), ir kuri yra efektyviausia ir efektingiausia (žiūrint, kas vertinama). “O, sporte, tu – taika!“

Stengiamasi išnaudoti palankiausią sportui amžių, nes itin reikšmingos fizinės sportininko savybės: jėga, greitis, ištvermė – būdingiausios jauname amžiuje, kaip ir poreikis bei noras varžytis.

2. KOVOS MENAI.

Treniruotės vyksta specialiose vietose ir patalpose: dojo, dojang ir pan. Kartais parenkamos gražios “harmonizuojančios“ vietos: kalnai, miškas ir pan.

Mokytojas (sensei, shibum ar pan.) – žmogus, kuris moko, taip pat ir perteikia dvasines kovos meno vertybes. Santykiai pagrįsti konfuciška morale ir pagarba bei autoritetais: mokytojas – mokinys, vyresnis – jaunesnis. Ritualas ir nusilenkimai – neatsiejama proceso dalis. Mokytojas atsakingas, kad jo mokinys ir už salės ribų elgtųsi moraliai, o mokinys – jaučia pareigą prieš mokytoją ir mokyklą.

Treniruočių tikslas – savęs, kaip asmenybės, tobulinimas, harmonijos siekimas ir pan. Kovos menas – kaip priemonė tai pasiekti. Jei ir vyksta kovos, tai nesvarbu, kas laimės, bet svarbu pati kova, kuri yra viena iš asmenybės saviraiškos ir tobulinimo formų (pvz. Shorinji-Kempo). Didelis dėmesys kreipiamas technikos tobulumui ir estetikai, todėl bet koks grubus ir netašytas stuobrys, galintis praskelti nosį vos ne pačiam mokytojui, pirmiausia yra mokomas judesio kultūros, o jo fiziniai sugebėjimai smurtauti yra dažnai net pripažįstami kenksmingais aplinkai. Jei atidirbama technika su ginklais, tai pasirenkami “kanonizuoti“ ir senoviniai jų variantai: kalavijai, ietys, ilgos lazdos, nunchaku ir pan. Kuo egzotišikiau – tuo kartais net geriau… Pasiekimai čia vertinami pagal vis sudėtingesnių technikų, techninių kompleksų įvaldymą, dažnai pažymimi atitinkamos spalvos diržais prie “maskaradinio kostiumo“ ar meistriškumo lygį parodančiu laipsniu, titulu.

Viso gyvenimo užsiėmimas, solidus amžius nėra kliūtis, nes patirtis įgyjama tik laikui bėgant. Fizinės savybės mažiau svarbios prieš technikos tobulumą, tad subrendę ir stabilios psichikos bei emocijų žmonės čia turi daugiau galimybių, lyginant su karštakošiais nebrendylomis.

3. REALI SAVIGYNA.

Pradinės treniruotės vyksta salėje, vėliau perkeliamos į “įprastines“ konfliktams vietas: gatvė, laiptinė, liftas, garažas, automobilis ir pan. Dažnai vyksta pagal scenarijus.

Čia jau veikia nebe treneris ar mokytojas, bet instruktorius – žmogus, kuris konsultuoja ir instruktuoja specifiniais ir konkrečiais klausimais. Santykiai su juo yra paremti grynai profesionaliais kriterijais.

Treniruočių tikslas – pasirengti realiems užpuolimams ar konkrečioms agresijos rūšims. Technikos – minimumas, tačiau veiksmai vertinami pagal paprastumą ir jų rezultatyvumą ar efektyvumą: minimaliomis priemonėmis, jėgų ir laiko sąnaudomis – maksimalų griaunantį rezultatą prie konkrečiai apibrėžtų sąlygų ir jų reikalavimų. Leidžiama viskas, kas neuždrausta įstatymo. Kanonizuotos ar gražios technikos nėra, nes nesvarbu, kaip įveiksi priešą – svarbu, kad jis atsigultų, o ne tu. Didelis dėmesys skiriamas įprastiniams ginklams ar juos pakeičiančioms priemonėms: peiliai, beisbolo lazdos, butelio šukė, leidžiamas savigynai pistoletas ir pan. Metodika sudaroma remiantis prielaida, kad priešininkų bus daugiau, jie bus ginkluoti, fiziškai stipresni – antraip, o kam jiems tave tada pulti, neturint išankstinio pranašumo?

Maža to, skiriamas dėmesys metodams ir taktikai “iki kovos“, t.y. kaip išvengti konflikto, kaip vertinti situacijas, agresijos kontrolės būdai ir pan. Fizinis pasirengimas yra priedas, bet ne technikos ar jos rezultatyvumo pagrindas.

Treniruotėms skiriamas minimalus laikas (“laikas – pinigai“), daugeliu atvejų po specialiai organizuotų kursų baigusieji turi būti pasirengę tokioms situacijoms, tačiau šio užsiėmimo studijoms neskiriama didesnė gyvenimo dalis, kadangi remiamasi filosofija, kad įgūdžiai kovoti tiek pat natūralūs ir išugdomi, kaip įgūdis važiuoti dviračiu, plaukti ir pan.

Tad, jei palyginsite, visi šie dalykai turi daug bendrumų pačioje pradžioje, tačiau dar daugiau skirtumų įsigilinus! Viskas priklauso nuo treniruočių tikslo, pagal jį parengiama ir metodika bei strategijos tą tikslą pasiekti.

Todėl sakydami “kovos menas“, pateikite aiškiai, apie ką iš tikro kalbate: apie sportą, kovos meną ar savigyną. Nes pradedate sportui pripaišyti tokias savybes, kurios jam nebūdingos. Tada gal ir neteks stebėtis, kad kokia lengvutė kuklutė moteriškė, gindama savo garbę ar vaiką, ištaško smegenis dvimetriniam centneriniam prievartautojui, ar kad koks karate nacionalinio lygio čempionas yra pripjaunamas kokiame vakariniame viešojo transporto vagone vos išstypusio paauglio, nes užsnūdo po sunkios treniruotės, o tam tereikėjo pinigų eilinei dozei…

Ir dar: aš pats esu ne kartą tiek dalyvavęs, tiek ruošęs visokius “demonstraciniu šou“ – tuos parodomuosius technikos demonstravimus publikai. Ten nors ir rodoma “savigyna“, ji nieko bendro su realia neturi, kaip ir bet kuris meninis filmas apie nenugalimą gatvių ar realių kovų karį… Todėl nesižavėkite per daug tuo, kai kokia “parodomoji“ grupė aikidzinų ar karatistų šauniai ištaško grupes priešininkų, atima peilius ir kviečia jus treniruotis pas juos savigynos. Jei treniruočių baziniams savigynos įgūdžiams laikas skaičiuojamas mėnesiais ar net metais (o ne valandomis ar dienomis), tai iškart ieškokite kitos vietos: kaip sakiau, laikas – pinigai, o čia Jūs prarasite ir viena, ir kita, taip ir negavę, kaip klientas, ko atėję.

Dažnai juk, sutikite, ir pati savigyna tradicinėse kovos meno, jau nekalbant apie sportą, salėse ir treniruotėse, tėra tik “podukros vietoje“. Kad ir kaip man gaila bebūtų, kad ir ką arogantiškas treneris čia beaiškintų…

Kita vertus, kiekvienam – savo…

Komentarai
  1. maliboo sako:

    Keliu Jums kelis klausimus. Kokiu el.pashtu galima butu susisiekti?

  2. maliboo sako:

    ne keliu, o turiu kelis klausimus🙂

Leave your comment here

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s