Mes puikiai žinome tikrai nemažai japonų kovos menų ir sistemų, kurios dabar pateikiamos ir dėstomos kaip autonominės ir unikalios. Daugelis jų tiesiogiai išsivystė iš samurajų kovos menų, jei taip galima pavadinti, “komplekso“ – Bu-jutsu.
Tiesa vėliau, pasibaigus “kardo ir samurajų epochai“, pradedant nuo 1868 metų, Bu-jutsu buvo pervadintas į Bu-do, taip pabrėžiant “kovos kelio“, kaip filosofinio termino, apibrėžiančio pastangas tobulinantis kovos mene, nukreiptas į save, savo asmeninį tobulėjimą, o ne į “išorę“ – priešo sunaikinimą. Kartu su Budo sąvoka prasidėjo ir naujas etapas kovos menų vystymesi, kuris pasižymi jų vidiniu taikingumu ar net tam tikru pasyvumu konflikto akivaizdoje, priešingai nuo Bu-jutsu, kuris daugiau tarnavo agresyviąjam pradui. Vienok, “Bu“ hieroglifas reiškia ne vien “karinis“, bet ir tam tikra prasme “konflikto sustabdymas“. Tuo pačiu, O-sensėjaus (“didysis mokytojas“ – taip pagarbiai vadinamas Morihei Ueshiba, aikido sukūrėjas) mintis, kad aikido ir Budo – vienas ir tas pats, šiame kontekste aiškiai suvokiamas. Aikido, kuris išsivystė iš aiki-jujutsu, ne šiaip atsikratė priesagos “jutsu“ kartu su Bu-jutsu, priimdamas “Do“ – tobulėjimo kelią, bet O-sensėjaus dėka radikaliai pasikeitė, pateikdamas jau kitus strategijos ir moralinius principus. Neabejoju, kad būtent šie kitokie principai išskyrė pirmiausia aikido iš kitų tradicinių japoniškų kovos menų tarpo.
Tokiu būdu, aikido tapo ne šiaip viena moderniausių ir nūdienos kitokius reikalavimus atitinkančių sistemų, bet ir nubrėžė naujas gaires kovos menų studijose. Kiek žemiau, paaiškinsiu, ką turiu omeny.
Grįžtant prie teiginio, iškelto pradžioje, reikia apibrėžti, kokie gi tie kovos menai, kurie dabar studijuojami atskirai ir savarankiškai, sudarė Bu-jutsu esmę ir dabar turimi omeny?
Pirma, reikia pabrėžti, kad Bu-jutsu buvo neatsiejama samurajaus paruošimo sistemos dalis. Ją, kaip taisyklė, sudarė technikos, visų pirma skirtos valdyti ginklą: katana (kardą), naginata (alebardą), yari (ietį), lanką ir pan. Taip pat čia įėjo ir ginklų valdymas ne tik pėsčiomis, bet ir raitomis, kas buvo bene svarbiausias visų Viduramžių, tiek Japonijos, tiek ir Europos, beje, riterių, samurajų ir pan. profesionalių karių skiriamasis kovinio pasirengimo bruožas. Taip pat galima kalbėti ir apie fortifikacijos meną, meną šturmuoti tvirtoves, parako naudojimą, pirmąją medicininę pagalbą mūšyje ir pan.
Antra dalis sistemos buvo tam tikra prasme antraeilė ir labiau individualistinė, ir ją sudarė tai-jutsu – t.y. veiksmai skirti “valdyti kūną“, arba kovos veiksmai be ginklo. Šios sistemos esminiu sudedamuoju elementu buvo jujutsu (tariama “dziudziutsu“), kaip “minkštas menas“, arba antroji Bu-jutsu taip vadinama “pusė“, kai ginklai savaime suprantamai, reiškė Bu-jutsu “kietąją“ sistemos “pusę“, ir, pastebėsiu, čia beveik pažodžiui… Kiti neatskiriami menai buvo kad ir hojo-jutsu (belaisvių surišimo ir jų konvojavimo menas) ir pan. – t.y. pagalbiniai specialūs įgūdžiai, greta kovos veiksmų “plikomis rankomis“ (jujutsu).
Kas gi sudarė jujutsu sistemą?
Pasirodo, ji taip pat nebuvo vienalytė ir tam tikri veiksmai ar strategijos sudarė jujutsu dalį, skirtą pėstiesiems samurajams (ashi-gara) arba, jei vadinti dabartiniais terminais – pagrindinės kariuomenės baziniai kovos metodai ir veiksmai, o taip pat ir veiksmai, kurie buvo skirti “labiau pažengusiems“ ir tiems, kuriems pagal tarnybos paskirtį teko ypatingos misijos, t.y. saugoti ypatingai svarbius asmenis, ar atlikti šias pareigas aplinkoje, kurioje veiksmų panaudojimas sukeltų nepageidaujamas politines ar teisines pasekmes jų šeimininkui.
Įsivaizduokite Viduramžių valdovo dvarą, kupiną intrigų, kovos dėl įtakos, ginkluotų viešai ir užslėptais ginklais jų šalinininkų ir pan. Tarkime, imperatoriaus arba siogūno (jap. Shogun – vyriausiasis kariuomenės vadas. Nuo 1600 Tokugawa klanas ir jų galva faktiškai valdė Japoniją iki 1867-1868 metų Meiji, t.y. imperatoriaus valdžios atstatymo) dvare, atliekant asmeninės kokio nors svarbaus daimio (jap. Daimyo – kunigaikščio arba provincijos valdytojo) apsaugos pareigas sukeltas konfliktas, kurio metu brutaliai nukentėtų kiti, kurie galbūt provokavo tokį konfliktą, tikėdamiesi pakenkti minėto daimio reputacijai. Tokiose subtiliose situacijose be abejo reikalingas skrupulingumas, o ne švaistymasis kardu arba, jei ginklo įsinešti negalima, sunkios užpuoliko traumos ar muštynės, kada nustatyti kaltąją pusę ir kas pradėjo yra sunku ar net sąmoningai nenorima.
Kitas reikalas, kai tenka apmokyti veiksmų savo samdytą reguliarią (profesionalią) kariauną, kurios paskirtis yra aiškiai suvokiama – kovoti mūšyje. Be abejo, ir šiuo atveju svarbu tai, kad ne visi turi iš prigimties vienodų mokymosi ir koordinacinių gabumų sudėtingai technikai. Čia svarbu masiškumas ir paprastumas, kas ir sudaro tokio mokymo rezultatą.
Tikuosi suprantate, kur link suku? Taigi, kovos sistema kuriama ir įdiegiama, priklausomai nuo jos paskirties. Savo ruožtu, abi šios sistemos sudarė bendrą jujutsu visumą.
Iš čia seka išvada, kad judo (dziudo) išsivystė iš šio bazinio, “grubesnio“ ir paprastesnio jujutsu varianto. Dziudo lig šiol sėkmingai išsaugojo savo masiškumą. Šios sistemos veiksmai ne tokie subtilūs, paprasti, lengvai apmokomi, greitai duodantys rezultatą.
Savo ruožtu aikido, išsivystęs iš aukštesnės ir subtilesnės jujutsu dalies (taip vadinamos aiki-jujutsu sistemos), atstovauja būtent aukščiau minėtą sistemą. Ką ir patvirtina dziudo kūrėjas Dzigoro Kano, stebėjęs O-sensėjaus sukurto aikido demonstraciją, ir pareiškęs, kad tikras dziudoka turi stengtis siekti būtent tokio (aukštesnio) meno atlikimo, ir kad aikido – tai tie principai, kurių link turi stiebtis dziudo. Čia, atkreipsiu dėmesį, kad jis nematė prieštaravimų tarp sistemų, o ir tame pačiame Kodokan dziudo yra kata (formalus veiksmų kompleksas), kuri skirta studijuoti aiki principus…
Tad šiame kontekste aikido akivaizdžiai užima deramą šiai sistemai vietą bendroje tiek konkrečiai jujutsu, tiek ir bendrai Budo, hierarchijoje. Suvokus tai, lengviau tampa suprasti dar ling šiol atrodžiusių tokiomis nepanašiomis Budo sistemų skirtumus ir jų privalumus, remiantis jų pradine paskirtimi, technikos parinkimu ir taktikos sprendimais bei principais, kuriais vadovavosi šių sistemų kūrėjai.
2003-03-30 (c) Makoto. Autoriaus teisės saugomos. Cituojant nuoroda į autorių ir šaltinį būtina, publikuoti be autoriaus sutikimo draudžiama.
Seiikan © 誠意館 