Spyriai, kurie nesąmonė, ir ne tik

Ar mokate valgyti pagaliukais?

Jei esate šį valgymo įtaisą įvaldę geriau už tūlą tėvynainį ir renkatės kinų restorane būtent juos, o ne šakutę ir peilį (ar tiksliau – suplokštintą metalinį pirštą maistui pasistumti, nes pjaustyti ten ir taip nėra ko), tai arba iki tol sakėte patys, arba girdėjote iš to nemokančio ir bandančiojo, kad valgyti jais – didelė nesąmonė.

Bet ar tikrai taip yra?…

Aš irgi negimiau mokėdamas. Mane pagaliukais naudotis išmokino “amerikonka“ (JAV lietuvė). Tuo metu ir kinų restoranų šalyje buvo dar didelis trūkumas, todėl tuos keletą ant pirštų suskaičiuojamų kiekvienas galėjo išvardinti neklysdamas. Ji čia buvo atvykusi, matyt, ne tik padėti Lietuvai stotis ant kojų, bet protėvių žemėje jaunikio dar kartu ir pasiieškoti (nemanykite, kad tikau: buvau durnas ir biednas, o nuo to laiko nedaug kas manyje ir tepasikeitė). Iš pradžių man pagaliukais manipuliuoti sunkiai sekėsi…

Praktikavausi visur, kur tik galėjau, bandydamas jais pačiupti ir atkelti įvairius smulkius daiktulėlius ar popieriaus gumuliukus nuo stalo. Per pietų pertraukėlę pagaliukais valgydavau ir iš namų atsineštą baltą mišrainę iš stiklainiuko. Mano kolega “afgancas“ (i da Šeulia gezs) į tai negalėdavo ramiai žiūrėti, todėl nuolat priekaištaudavo draugiškai:

“- Seni, baik išsikalinėti! Kas čia per nesąmonė? Valgyk kaip visi normalūs žmonės – žmoniškai su šakute ar iš viso paprastai, kaip aš – šaukštu!“

Negimiau mokėdamas ir dviračiu važiuoti. Tik tą pasisekė išmokti gerokai anksčiau ir pačiam – vieną dieną pasikeičiau savo minamą mašiną (berods, tai buvo kažkas panašaus į rudą Volga 21) į dviratį plačiomis padangomis su kiemo draugu (keistas sutapimas, kad šio vardas buvo Audrius, o anos merginos – Audra, nors angliškai pase gal ir buvo rašoma Audrey).

Ir, keistas dalykas, išmokau dar greičiau, nors ir amžius buvo labai jau menkas, ir tas įgūdis nenugriūnant minti dviračio pedalus, atrodytų, sudėtingesnis koordinacine prasme už valgymą pagaliukais – nebent jums paprieštarautų meškų dresuotojai, išmokinę šias cirke juo važiuoti, tačiau nesu matęs numerio, kuriame šleivakojės medų kabintų jei ne pagaliukais, tai bent jau šaukštu… Ir kartą išmokę važiuoti dviračiu, mes to įgūdžio nepamirštame. Netgi nesureikšminam, nes tiesiog sėdi – ir mini sau.

Bet tūlas šventai įsitikinęs: valgyti pagaliukais yra nesąmonė! Nes šakute ir peiliu yra “patogiau“ ar net “kaip normalūs žmonės daro“.

Leiskite priminti, kas šeštas Žemės gyventojas yra kinas. Dar pridėkite kitas Azijos tautas, kurios pasirinko civilizuotesnį valgymą pagaliukais vietoje biraus maisto čiupinėjimo pirštais (kas ten pasakė, kad tikras plovas valgomas tik pirštais ir be įrankių – marš į virtuvę!). Ir tuomet paaiškės, kad žiū – ogi labai ir labai daug kam patogiau, pasirodo, valgyti pagaliukais, ir kitokių stalo įrankių jie nelabai įsivaizduoja!…

Vien dėl sąlyginės mėsos gausos ir geresnio maisto raciono bei kai kurių istorinių peripetijų (vis tik pirmas bandymas naudotis šakute Prancūzijos karaliui nebuvo sėkmingas) mes perėjome prie mums dabar įprastinių stalo įrankių. Ir jas mokiname naudotis vaikus nuo ankstyvos vaikystės. Iki to meto, kai jie sugalvoja pasimokyti valgyti pagaliukais, jie jau būna atidirbę valandų valandas (gi valgoma ir ne kartą per dieną) “treniruočių“ valgyme šakute.

Todėl ypač pradedančiąjam ir alkanam, ir kuo amžius, kuris lemia išankstines nuostatas, yra solidesnis (o už pečių, kaip sakiau – dar daugiau “šakutinės“ praktikos valandų!), pirma mintis apie valgymą pagaliukais ir pabandymą – “nesąmonė!“

* * *

Būtent šitaip “nesąmonė!“ atsiliepė ir pas mane neaišku ko užklydęs viską ir taip geriau žinantis trolis KK temoje apie kansetsu-geri, kurį aš įtraukiau į sąrašą kaip vieną iš esminių bazinių spyrių Goju-ryu karate.

Jo požiūriu, sportiniuose kikbokso variantuose paplitęs gedan-mawashi-geri (žemutinis spyris lanku), liaudyje dar žinomas kaip “lou-mavašis“, yra daug naudingesnis ir “sąmoningesnis“. Mat niekaip kansetsu-geri nepanaudosi, o va “lou-mavašį“ – gali. Į tą pačią vietą. Tam pačiam priešininkui. Toje pačioje distancijoje. Ir pakaks tokio vieno gero (aš sakiau, kad nekeisčiau 10 tokių į vieną kansetsu-geri), kai ir dešimties kansetsu-geri, jo nuomone, nepakaks (net jei neskaitysime, kad bandytojas bus nokautuotas anksčiau laiko bebandydamas). Nes šie juk neveiks ir tiek. Nesigaus, kitaip tariant. Nes – “nesąmonė“.

Dar anksčiau esu panašius argumentus išgirdęs ir dėl kin-geri – spyrio į tarpkojį. Nes koks gi durnius stovės išsižergęs ir dar, matyt, užsimerkęs, nes vyrai itin įpratę instinktyviai ginti šią savo jautrią ir brangią ne vien kaip atminimas vietą!

Aišku, kuomet prelegentas argumentuoja savo skepticizmą treniruočių salėje, tuomet ir praktinį kontrargumentą pateikti yra paprasčiau, nes kaip dainavo vienas toks azijietiškos kilmės rusų daininkas: “ką reikš 1000 žodžių, kuomet bus svarbus rankos tvirtumas“. Šiuo atveju – kojos miklumas.

Kas primiršo, gali dar kartą grįžti ir pasiskatyti, ką ten rašiau apie spyrius ir kokiomis aplinkybėmis jie naudojami, ir kodėl tad ši trijulė yra išskirta kaip verta dėmesio Goju-ryu. Jei neįtikinau, tai, panašu, mūsų ginčas yra apie obuolius ir kriaušes. Dėl pasirinktos dietos ginčytis toliau neketinu.

* * *

Bet palikime “lou-mavašio“ tikslingumą nuošalyje, apie kurį aš ten irgi užsimenu, kaip ir argumentuoju, kodėl kitų variantų neįtraukiau, ar kodėl Goju-ryu strategijos požiūriu kiti spyriai nėra labai parankūs (kalambūras: kojos spardymui kaip ir tikrai po rankomis…).

Apie tai ne kartą privačiose korespondencijose irgi tekę diskutuoti, o štai kartą net ir su viena mergina (aha, būna, kad ir tokios parašo – o jų, užsiimančių kovos menais, pasirodo, netrūksta!), kuri irgi buvo šventai įtikėjusį į šio spyrio naudingumą kad ir savigynoje (nors skirtumo tarp savigynos, meno ir sporto nematė).

Gaila, kad tas susirašinėjimas po kiek laiko nutrūko taip ir nepriėjus prie atsakymo ir šio klausimo esmės, jai asmeniškai ir giliai į širdį priėmus didumą mano argumentų, tame tarpe ir nukreiptų prieš sektantiškumą kovos menuose bei kovos menų išnaudojimą sektose (būtų įdomi tema, žinote – vienas tokio internetinio portalo prižiūrėtojas ją išmetė, man paskelbus, ir po to kategoriškai atsisakė grąžinti). Ne pirmiena, užuot pabandžius suvokti mano požiūrio tašką, ir kodėl aš nedarau ir nedarysiu kompromisų ten, kur tiesos nėra arba būti negali (kuris stipresnis ir nugalėtų: dramblys ar banginis?), netgi vardan galantiškumo ar mandagumo.

Kadangi ji, kaip ir ne tik ji, aršiai gynė pas mus, ne tik pas juos, vyraujantį požiūrį dėl “lou-mavašio“, kur, kame, kada ir kokiomis aplinkybėmis šis spyris turi prasmę, ir kodėl aš nekeisčiau jo į kansetsu-geri, tarkime, tai gal kada tam irgi skirsiu atskirą įrašą – tema gi iš tikro įdomi ir vis dar aktuali, kai aukščiau minėtas “trollankytojas“ pirmiausia jos ir stvėrėsi dantimis (na, gal ne pirmiausia, o iškart po to, kai užsipuolė vietoje “labas“ – o kas tu toks, kad leidi čia sau taip postringauti).

Tačiau šįkart noriu pakalbėti, kuo kin-geri, kaip ir neabejotinai kansetsu-geri, yra tokia didelė “nesąmonė“, ir kodėl jie “neveikia“? Kaip ir kitos, beje, technikos, kurios yra ne mažesnė “nesąmonė“.

Apie pagaliukus aukščiau pasiskaitykite dar kartą…

Iš tikro, kiek esate treniruotėje atidirbinėjęs, ir ne simboliškai, o intensyviai, ilgai, kruopščiai, uoliai ir metodiškai – kin-geri ar, juolab, kansetsu-geri? Jei dėl pirmojo dažnai numojama ranka, kad “ai, čia bemaž kaip ir mae-geri (spyris pirmyn), tai ir taip pakeliui tobulinu“ (iš dalies ir iš didesnės bėdos gal netgi sutikčiau), tai antrasis tikrai sukelia bėdų – negali gi laužyti kojų kaskart savo partneriams, nes “žaislų“ taip ir neliks po kelių tokių treniruočių!

Juolab, kad kansetsu-geri tikslas ne visuomet yra būtinai sulaužyti koją, kaip ir kin-geri – padaryti plaktą kiaušinienę iš šeimyninio turto. Juk ir boksininkų ne kiekvienas smūgis – nokautuojantis. Ir jie kažkaip dėl šito nesusipratimo galvos nesuka (net jei nelaikysime, kad jie nesuka galvos dėl nieko iš viso, nes nėra ką ten bokse, ar po bokso, ir sukti).

Todėl treneris šį spyrį, kurį, užtikrinu, dera praktikuoti ne mažiau, kaip ir bet kurį kitą, pakeičia sparinge… “lou-mavašiu“! Ne tas pats, bet, mąsto, kad juk vis geriau, nei nieko. O ir varžybose – geras daiktas, pravers ūkyje. Laisvalaikiu gi ką nors “draugiškai“ nukirsti taip – smagumėlis irgi ne mažesnis, o atsakomybės už smurtavimą – bemaž jokios.

Sako, kai kas netgi savigynoje (sic!) panaudoja!… O!… Va, kaip. Tai jums ne šuns pypas ar jam prilyginami “teoriniai išvedžiojimai“!… Ir “lou-mavašis“ – jums ne kažkoks kansetsu-geri, kuris yra “nesąmonė“! Nes nepanaudosi.

O nepanaudosi, kadangi neatidirbinėji.

Nes nei pats moki, nei treneris išmokino, kuris gal ir gali parodyti formą, tačiau ne esmę. Deja, bet tai, dažniausiai, irgi tiesa, nes jis šiuo keliu jau nuėjo, o dabar veda jus. Kas nereiškia, kad jis valandų valandas negalėtų demonstruoti ir aiškinti esmės to nelemto pakaitalo – “lou-mavašio“!

Ir, manote, kad aš esu ekspertas kansetsu-geri? Pasvajokim!

Atėjus iš “tradicinių-pižaminių“ sistemų, šį spyrį, o tiksliau – jų visą seriją variantų, tenka mokytis iš naujo. O tai labai nemalonu, kai moki kokį “vandamišką“ ar “čaknorisišką“ spyrį šuolyje su suktuku!… Atrodytų, paprastas spyris, paprasta trajektorija – o va nesigauna pradžioje. Geriau kokį “mavašį“ įlipinti – netgi į galvą galima!

Todėl ir peršasi kitąkart paradoksali išvada, kad jei ir galima panaudoti, tai dera labai ilgai mokytis, praktikuotis, patirties įgyti, tada gal-gal… bet ir tai… nes, nu – “nesąmonė“ kažkokia!

Man tuomet neaišku: tai ar kitiems spyriams laiko negailima, ar tiesiog naudojamasi tuo, kas pakliuvo ir kas gavosi iškart ir savaime, o treniruotis, nepaisant deklaravimų ir netgi kibirų prakaito, (tuščiai?) išlieto treniruotėse, vis tik nenorima arba tingima?

Nesuprantu aš šitų argumentų. Juk taip pradžioje visa karate technika yra nenatūrali: tai žengiama ta pačia ranka ir koja vienu metu, tai stovima kreivai ar neaiškiai, tai atsipalaiduoti ir jėgos nenaudoti reikia ten, kur reikia stipriau, tai dar kas nors “nesąmonė“…

Man buvo lengviau užsispirti ir mokintis ne šiaip iš pagarbos mano Goju-ryu mokytojui Bobui. Taip jau nutiko, kad teko garbė ir proga šiek tiek pasitreniruoti pas vieną “saviveiklininką“ (nuotraukoje jis ne centre, kaip suprantate), kurio technikoje viskas buvo “ne taip“, nors jis, neva, rėmėsi aikido (sic!) ir vinčuniu. Bet vienu iš kansetsu-geri variantų galėjo įspirti ramiai į pasmakrę. Ką ne kartą yra padaręs. Ir ką iš jo, kaip dėkingas ir nelabai pareigingas bei uolus mokinys, perėmiau, ir po to aukščiau minėtą “gezą-afgancą“ paspardžiau treniruotėse su malonumu (nesakyčiau, kad abipusiu, aišku).

O, bet tai aš dar kartą turiu paminėti, kad kansetsu-geri – tai visa grupė spyrių! Ir vienas iš variantų gali būti… tas pats čia mano, neva, neigiamas, “lou-mavašis“!…

Ir žinote, kas juokingiausia? Aš netgi galiu jo formą parodyti kata kaip vieną iš bunkai variantų…

Tiesa, vis tik apie kansetsu-geri kalbėjau anksčiau minėtoje temoje “Goju-ryu kihon: 3+1“, tai nesikartosiu. Malonėkite skaityti dar ir dar kartą, jei vieno negana.

* * *

Žinot, aš neįtikinėju ir neprašinėju.

Jūsų reikalas, mokytis ir atidirbinėti šį spyrį, ar ne. Ir tik jums spręsti, ar reikalingas jis jūsų koviniame arsenale, ir jei taip – tai kokią reikšmę ir prioritetus jam skirsite. Būtent iš šio sprendimo ir atsiranda motyvacija jį atidirbinėti arba paneigti kaip “nesąmonę“ ir pakeisti kažkuo kitu.

 

Ir tai, kad nesutariame, greičiausiai kaltas vis tik ne koks nors paksius, o tikrai aplinka ar aplinkybės. Kartais aš dėstau, sakydamas “karate, karate, karate“, o man sako – o kur tu matei tokią karate, apie kurią kalbi?

Tikrai, tokios karate yra gal keli procentai, o visa likusi – arba ritualiniai šokiai be kardų, arba fuflokontaktinis kikboksas su pižamomis…

Ir kai aš pasakau, kad kata yra iš esmės sudaryta iš imtynių (!) veiksmų, tai visokie mišrainių ir “grappling“ mėgėjai jei ne sukioja pirštą prie smilkinio, tai šventai įsitikinę šaukia, kad aš nusišneku, kad šie teiginiai, kaip ir pati karate, kata (ir čia įrašykite dar ką nors iš tos serijos), yra… nesąmonė!

Ir dažniausiai jie teisūs. Nes tokia ta karate ir yra dabar vyraujanti.

Ir todėl ji “sportuojama“, o tikri “kileriai“ renkasi bent jau “kovinę karate“ (kas tas yr?), nors madingiau šiais laikais ne ši nususėlių sistema, o FMA (filipiniečių kovos menai) arba BJJ (brazilian jiyu-jitsu – išmokite bent jau jujutsu teisingai “paspelinti“ pradžiai). Aišku, virš visko pašaipiai savo svoriu ir raumenynu puikuojasi MMA (mixed martial arts) atstovai, gražiai susidėlioję savo kiaulių gardo taisykles, išryškinančias imtynininkų pranašumą ir apribodami karate (bendra prasme) efektyvumą, iš kurios kniaukia spyrius ir smūgius nesivaržydami, tuo pačiu metu choru rėkdami ką?

Teisingai – nesąmonė!

Tai gal aš ir pasiliksiu prie savo nesąmonės, nes esu kiek per senas ir pakriošęs, kad į gardą lįsčiau talžytis. Ir jei šitai yra argumentas, tai… kaip ten sakoma? Jei nuo dydžio pareitų, tai karvė kiškį pralenktų?

Ir toliau ieškosiu ten, kur nepamesta, pamirštų ir kaip dviratis karts nuo karto atrandamų “paslapčių“, o ne statysiu savo strategiją ant to, kad kuo daugiau fizinių savybių kreivai-šleivai atliekamame veiksme – tuo jis efektyvesnis. Ir jei vieno nepakanka, tai galima baladoti tiek, kiek reikia, kol susipliusuos poveikis ir bus efektas ar rezultatas. Tuomet laikykite mane tinginiu ir nesusipratėliu, einančiu neaišku kur ir neaiškiu keliu.

O aš jau kartojuosi.